Aplankėm Austriją

Spalio 1d. šeštadienį 2 val.naktį prigriebėm kartu Artūrą ir iš Vilniaus pajudėjome Autrijos link. Po 17 valandų kelionės per Lenkiją ir Čekiją pavakary atvykome į Vienos centrą. Ačiū mus priglaudusiai Ramunei už savaitgalį Austrijos sostinėje. Čia tik atvykę paragavom garsaus austriško šnicelio ir guliašo. Visą saulėtą sekmadienį pravaikščiojome miesto gatvėmis, apžiūrinėdami rūmus, bažnyčias ir kitus didingus pastatus bei parkus. Gaila, kad nepavyko išsinuomoti miesto dviračio. Vienoje gausu muziejų, parodų, teatrų - miestas tiesiog alsuoja kultūra. Vytautas ypatingai džiaugėsi, kai netikėtai pavyko apsilankyti Salvador Dali parodoje. Saulę leidome sėdėdami and kalno su vaizdu i miestą Schonnbrunns garden parke. Beje, visos kelionės metu mums labai pasisekė su oru. +17-23 - jautėmės, kaip sugrįžę į vasarą.

Viena:
Iš Vienos pasukome Dolomitinių Alpių link. Iki pietų spėjome atvykti į Hallstadt miestelio ir pradėjome žygį į kalnus.
Pasiruošimas žygiui. Teks lipti aukštai, manome, ten turbūt bus šalta.Tikslas buvo iki sutemų pasiekti Wiesberghaus kalnų trobelę 1826m aukštyje. Per 4 valandas vingiuotu kalnų takeliu saulei leidžiantis pasiekėme tikslą.
Įsikūrėme. Deja dušo nebuvo, nes 3 savaites kalnuose nelijo, tad teko tenkintis ribotu kiekiu vandens. Didžiuliuose trobelės kambariuose gyvenome beveik vieni. Sėdėjome terasoje temstant, virėme ryžius su tušonke ir gėrėjomės mus supančiais kalnų vaizdais. Sutemo, darėsi šalta. Trobelėje dar užsisakėme varškinį ir obuolinį štrudelį (mano vadovas austras liepė būtinai paragauti štrudelio Austrijoje :) ) ir gan anksti ėjome miegoti.
Rytojaus diena išaušo saulėta ir šilta. Oras nuostabus-tikra vasara, nusprendėme ilipti į 2218m kalno viršūnę. Trasa nebuvo labai sudėtinga. Pradžioje ėjome dideliais akmenų masyvais, tereikėjo žiurėti kur statai koją.
Trasa vis statėjo, galiausiai teko šiek tiek lipti laikantis už akmenų ir įtvirtintų metalinių trosų sudėtingiausiose vietose. Pasiekę viršūnę pasižymėjome prie kryžiaus esančioje dėžutėje ir gėrėjomės atsivėrusiais vaizdais. Is viršaus matėme ir savo trobelę, kurioje nakvojome. Dar keletas nuotraukų ir lipome žemyn.
Norėjome iki vakaro pasiekti savo automobilį ir nakvynę. Nusileidome per 3 valandas. Nusprendėme nakvoti apačioje esančiame gražiame miestelyje, kuris isikūręs ant ežero kranto.
Hallstadt miestelis ypatingas, turintis itin seną istoriją, jame namai išdėstyti kalno šlaite, ant kurio viršūnės įsikūrusios druskos kasyklos. Namų palangėse žydi gėlės, o miestelio gatvės veda per namų stogus. Jaukiose parduotuvėlėse galima nusipirkti suvenyrų, vietines druskos, muilo, ivarių kitų vietos gaminių. Gražu, turbūt neveltui šis miestelis įtrauktas į UNESCO paveldą, o pasirodo, kiniečiams jis taip patiko, jog nusprendė pastatyti Hallstad kopiją Kinijoje. Šiek tiek paieškoję, išsinuomojome butą ant ežero kranto. Gera po kalnu žygio maudytis ežere, negali patikėti, kad yra spalio 4d. Vakarieniavome restoranėlyje miestelio aikštėje ir planavome, kur vyksyme rytoj.
Ryte pavalgę pusryčius ant ežero kranto ir pabendravę su vietine gulbe, tesėme kelionę.
Nusprendėme toli nuo kalnų nebėgti ir apsistojome slėnyje prie pilies, netoli vietos, kurioje buvo filmuojamas filmo "Muzikos garsai" piknikas. Deja, nuotaiką šiek tiek sugadino automobilio gedimas, dėl kurio sugaišome didžiąją dalį dienos. Pavakary susiradome kambarius su vaizdu į pilį ir kalnus. Kitą dieną į tuos kalnus kėlėmės keltuvu ir ėjome į Eisenberg ledyną kalno viduje, uoloje. Gidas pasakojo, kad tai didžiausias žinomas uoloje esantis pasaulyje. Anga į ledyną užverta masyviomis durimis. Taip stengiamasi apsaugoti ledyną nuo tirpimo ir skatinamas jo didėjimas. Urvas išsiraigęs kalne net 42 kilometrus, o mums turistams leidžia pamatyti tik apie 2 km- tačiau tai įspūdingiausia ir daugiausia ledo turinti urvo dalis. Viduje jokios elektros, gidas iduoda žibalines lemputes ir liepia sekti paskuj jį. Viduje net ir vasarą temperatūra nepakyla aukščiau nulio. Pati gamta suformavusi iš ledo meškos, dramblio, bokšto ir kitas įspūdingas figūras.
Į šį kalną pakilome ne tik norėdami apžiūrėti ledo urvą, bet ir galbūt užlipti dar keletą šimtų metrų ir pasivaikščioti kalnų viršūnėmis. Deja siauras takelis kalnu šlaitu vedantis į viršų pasirodė mums per daug pavojingas ir nusprendėme pasukti atgal. Kas Italijoje vadinama via ferata ir kuria einama tik su apraišais, šalmu ir prisirišus prie metalinio troso, Austrijoje žmonės lipa be jokių apsaugų. Nusprendėme leistis žemyn ne keltuvu, bet pėsčiomis ir grožėtis vaizdais.
Tolesnis kelionės planas buvo užsukti į Budapeštą. Tačiau mus pavedė automobilis. Nusprendėme nerizikuoti ir vykti link namų. Deja sustojome nedavažiavę Austrijos-Čekijos sienos. Sutemo. Techninės pagalbos teko laukti tris valandas. Galiausiai atvyko tralas ir nuvežė mus į artimiausią miestelį St. Polten, esantį apie 60km iki Vienos. Auto-servisas buvo netoli miesto centro, šalia radome viešbutį, kuriame teko praleisti 2 naktis, nes kaip ryte sužinojome, BMW naujo generatoriaus teks palaukti dieną. Pasisekė, kad servisas dirbo šeštadienį. Oras per vieną naktį Austrijoje pasikeitė kardinaliai. nuo +25 nukrito iki +5, lijo. Per TV rodė kalnus, kuriuose dar prieš dieną vaikščiojome ir kepėme saulės atokaitoje. Juose prisnigo. Už keleto savaičių atidarys slidinėjimo sezoną. Turėjome visą dieną tinginiavimui lietui lyjant. Gerai išsimiegoję, apėjome St. Polten miestą, užsukome į vieną žymiausių miesto objektų "garsų bokštą"-muziejų iš kurio matosi miesto stogai, o viduje eksponuojami su garsais susiję darbai. Rudenį Austrija eina iš proto dėl jauno nefiltruoto vyno - Sturm. Būtų nuodėmė jo neparagauti. Šis vynas labai apgaulingas ir tikrai išgėrus ir nedidelį kiekį gali susukti galvą ar net vidurius :)
Galiausiai atgavome savo auto su nauju generatoriumi ir lietui lyjant palikome Autriją. 17 valandų kelio, kuriame sutikome 2 zuikius, lapę, stirną ir karvę.
Nuotraukų autoriai: Artūras, Vytautas ir aš.