2010/05/08

10 dienų Italijoje. II dalis - aitvarų festivalis ir STACK varžybos Červijoje

Pamojavę kalnams važiuojame į Červiją. Antrą kartą po dviejų metų. Ten niekas nepasikeitė: vaisių parduotuvėlė ten pat, vyno - irgi ten pat, ir net kepti baklažanai ten pat. Paplūdimys pilnas dangus aitvarų. Daug žymių ir mažiau žymių "aitvarų žmonių". Veikla panaši: daug valgėm, daug miegojom, leidom aitvarus, bendravom su žmonėmis. Ten susitikom su Jurgiu, Evelina, Arvydu.
Esame dėkingi Laurai, Samuel ir David ir visai R-Sky komandai už patarimus. Dėkingi Stephen Versteegh už mūsų naujuosius aitvarus - Define. Pabandėme juos Olandijoje ir Stephen mums juos pagamino bei atvežė į Červiją. DesignKites Define - aitvaras dabartinis Europos čempionas, kuris vėliau varžybų metu atnešė sėkmę ir BravoZulu.
Šį kartą čia atvažiavome ne tik pažiūrėti į aitvarus, bet ir patys dalyvauti varžybose. "Cervia Cup 2010 fortūna" mums šypsojosi. Pradedančiųjų (DLI novice) kategorijoje Vytautas užėmė pirmąją vietą, aš - antrąją. Sunku buvo tuo patikėti - labai džiaugiamės. Individualiose varžybose teko skristi dvi figūras ir techninę rutiną.
Pirmosios ir antrosios vietų pasirodymai čia:



Ir rezultatai čia.

Dalyvavome ir porinėse, kur Bravo Zulu pasirodė netikėtai puikiai. Būtent porinėms treniruotėms skiriame daugiausia savo laiko ir minčių, todėl porinių varžybos mums buvo emociškai svarbiausios. Pirmąją varžybų dieną skridome tris figūras ir techninę rutiną. Labai apsidžiaugėme kitą rytą sužinoję tarpinius rezultatus, jog iš keturių porų esame treti.
Kitos poros: Axel'R - dabartiniai Europos vice čempionai; Deuce - Olandų pora (Stephen Versteegh (dabartinis Europos čempionas) ir Ruud Van Campen) bei Italai Pair-Y-Zoma's (patyrę pilotai iš Venecijos, DLI skrendantys master ir experienced kategorijose).
Važiuodami varžytis netikėjome, kažką pavyks kažką aplenkti, tačiau norėjome dalyvauti "for fun" ir sužinoti savo rezultatą. Tai buvo mūsų pirmas kartas oficialiose STACK porinėse varžybose. Pirmas, bet neprisvilęs: po antros dienos baleto iš trečios vietos pakilome į antrąją(!) už savęs palikę olandus ir italus. Pergalė, sensacija, euforija!
Rezultatai čia.

Ir dar keletas įamžintų akimirkų:

Pilna padangė aitvarų


Lietuvių chebrytė


Su Guido Maiocchi - kiečiausiu multilaino pilotu, dabartiniu Europos čempionu


Bravo Zulu varžybu metu


Šiais metais nepraleidome galimybės pamatyti naktinį aitvarų bei instaliacijų šou. Dauguma instaliacijų pagamintos naudojant popierių, žvakes, įspūdingiau atrodė apšviesti aitvarai danguje.

2010/05/05

10 dienų Italijoje: I dalis - Kalnai

Seniai beturėjau tokias nuostabias atostogas. 10 dienų, rodos truko visą mėnesį. Šis laiko periodas buvo labai turiningas, įspūdingas, nerealus ir neįprastas. Pirmą dieną po atostogų sėdėjau darbe, bet viskas plaukė pro šalį. Buvo sunku grįžti į realybę.
Magnolijomis žydinti ryto saulės apšviesta Praha, snieguoti kalnai bei krokais žydinčios Italijos pievos, kelionės traukiniais, vynuogynai, via ferratos, vakarienės ant ežero kranto, aitvarų festivalis, varžybos, medaliai ir taurės, nauji aitvarai, Venecija... Bet apie viską iš eilės.
Iš Vilniaus pakilome ankstų šeštadienio rytą ir tarp skrydžių Prahoje turėjome 6 valandas. Galbūt kaltas pavasariškas oras, žydintys medžiai, ankstyvos ryto saulės apšvietimas, bet Praha mane sužavėjo. O ypač nuostabus parkas, paskendęs žydinčiose magnolijose, pilnas "miauksinčių" povų. Kaip vėliau sužinojome, šiame parke kažkurį pavasario savaitgalį žmonės švenčia bučiuodamiesi po žydinčiais medžiais.
Italijoje mūsų laukė kalnai ir žygiai.
Pirmoji nakvynė Bolzano.
Kitą rytą autobusu vykstame pasivaikščioti ir pabūti Catinaccio kalnuose.
Snieguotos viršūnės, tirpstančio sniego upeliai, žydintis kalnų krokai, ežeras.
Ten praleidome gerą pusdienį, nuėjome 15 km. Neblogas apšilimas prieš rytdienos feratą.
Vakare lėtu žingsniu dar paslankiojame Bolzano gatvėmis.Nemiga nekankina :)
Kitą dieną keliamės anksti, važiuojame į Mezzocoroną. Valanda kelio vynuogynu laukais iš kur pasiekiame uolą. Ja turėsime lipti, segamės apraišus, virves ir pradedame žygį į viršų. Pavojingesnėse bei statesnėse vietose įtvirtinti geležiniai trosai, prie kurių tvirtinamės ir laikomis. Mažiau pavojingose vietose lipame į akmenis kabindamiesi rankomis ir kojomis. Man baisu, daug adrenalino. Ši ferrata skirta pradedantiems ir teigiama jog ji nepavojinga, bet kai nuo siauručio skardžio iš 500m aukščio matau mažyčius miestelio namelius, bei siauručius geležinkelio bėgius, norisi verkti kaip baisu. Nėra jokios kitos minties, tik kaip stipriau įsitverti į akmenis ir kaip nenuskristi. Užkilus dar šiek tiek žengiame tarpekliu tarp susiglaudusių kalnų viršūnių. Ši vieta dar vadinama kanjonu. Čia vėsu, nekaitina saulės spinduliai, po kojomis teka upelis.
Iki viršūnės netoli. Prisėdame pailsėti. Užlipus ant uolos džiaugiuosi, jog nereikės grižti tuo pačiu taku.
Pereiname gyvenvietę ir kaip buožės žemyn nusileidžiame funikulieriumi.
Trečiąją dieną važiuojame į Riva Del Gardą - miestelį prie didžiulio ežero (berods šis ežeras didžiausias Italijoje). Vakarieniaujame ant ežero kranto ir net neįtariame, kad viršūnė į kurią ryt lipsime visai čia pat žiuri į mus iš viršaus ir juokiasi.
Deja, neturime visų reikalingų saugų ir dar nežinome, ar lipsime ryt, ar teks veikti kažką kitą. Ansktų rytą važiuojame į kitą miestelį ir tikimės rasti nuomotis trūkstamą įrangą. Liekame nustebę, kai tą įrangą mums tiesiog paskolina parduotuvėje ir be jokio užstato tiesiog susitariame, kad grąžinsime kitą dieną.
Jei maniau, kad lipti vakar buvo baisu, tai apima juokas apie tai pagalvojus. Šiandien mūsų laukia Fausto Sussati ferrata ir Cima Capi viršūnė. 3 valandas einame ir tuomet apie pusantros valandos kopiame. Žinau, kad daugelis mėgstančių kalnus iš manęs juoktųsi, jog išsigandau tokios lengvos feratos, į kurią įlipa senukai, bet tada taip negalvoju. Negalvoju ir dabar kol kas. Kol dar neįveikiau baisesnių. Baisu eiti siauručiau skardžiu, baisu įsispyrus į akmenį ir įsitvėrus rankomis į trosą apeiti stačią uolą. Širdis nutirpsta, kai netoli matau riedančius nuo viršūnės akmenis, džiaugiuosi, kad turiu šalmą. Rankos šlapios nuo prakaito, visą laiką galvoju, kada ši ferata baigsis, dingsta visos kitos baimės, nebebijau skristi lėktuvu, pagalvojus, kad buvo baisu Meksikoje nulipti nuo piramidės, ima juokas, kasdieninės problemos atrodo juokingos, norisi tik kad kas nors nukeltu nuo šitos uolos. Pagaliau pasiekiame Cima Capi viršūnę. Pasirašome ten esančioje knygoje prie iškeltos metalinės Italijos vėliavos, papietaujame, aikčiojame negalėdami atsigrožėti vaizdais į ežerą ir mažytes apylinkes. Aš be galo džiaugiuosi sužinojus, kad leistis reikės lengvesniu ir mažiau statesniu keliu. 3 valandos ir pasiekiame pradinį tašką. Vakare, kai užsimerkiu, vis matau tuos skardžius ir slystu nuo jų. Kalnai pakeri.
Kadangi foto aparatas daug svėrė, į ferratą jo neėmėme. Keletas vaizdų Vytauto sukurtame filmuke iš vietų, kai nebuvo baisu išsitraukti kamerą.

Nakvojame miesto aikštėje įsikūrusiame hostelyje ir su mažyčiu liūdesiu galvojame, kad reikia šiam kartui pasakyti kalnams "Iki", o ryt važiuosime prie jūros leisti aitvarų.