Gražių švenčių!

Gražių švenčių visiems! Skanių kalėdinių patiekalų, jaukių vakarų su šeima ir draugais
O kitais metais linkime visiems kuo daugiau skristi ir keliauti.

Siunčiame dainą

ir susitiksime kitais metais :-) :-*

Savaitgalį į žygį

Šeštadienis
Oras buvo tiesiog puikus. -5 šalčio ir švietė saulė. Negi sėdėsi namie? Diena trumpa, o išsiruošėme tik po pietų, pasirinkom dar nepraeitą Saidės pažintinio tako trasą Neries Regioniniame Parke. Atstumas visai nedidelis (apie 1,5km), taigi nuvykę praėjome greitai: radome porą lobių, pasigrožėjome puikia parko panorama nuo Stirnių piliakalnio, pamatėme Saidės akmenį :) bei Saidės upelio intaką į Nerį.
Jau beveik temo, todėl aplinkeliais pro Lentvarį pavažinėjome šunkeliais ir namo :)
Hmz.. sekmadienį, kaip ir planų nėra, todėl pradėjome šios dienos trasos paieškas. Radome!
Sekmadieni važiuojame į Marcinkonis, Varėnos rajone, kur mūsų laukia: Zackagirio pažintinis takas :)
Sekmadienis
Verčiu Dalią iš lovos 9val. Pyksta. Rytinis dušas, i kuprinę kraunamas termosas arbatos, šokoladas, kuprinė, žemėlapis, GPS, rengiamės šiltais drabužiais ir mes jau kelyje. Saulė nešviečia (temp. -5), debesys aukštutiniai, tačiau nepanašu, kad oras greit subjurs, o ir prognozes patikrintos. Sustojame greitų pusryčių Pirčiupių Karčemoje ir toliau link Varėnos.
Marcinkonyse pagal aprašymus ir žemėlapius surandame tako pradžią ir pradedame 'žygiuot'. Pradžioje nepamatome, kad takas sužymėtas ir smarkiai sygrybaujame pasukdami ne tuo keliu (poto labai gailimės). Nukertame net apie 3km trasos, kur nepamatome Šaudzyklos kalno, prie kurio vokiečiai į taikinius šaudė :)

Galiausiai susigaudome, kad trasa aiškiai pažymėta ir net žemėlapio mums nelabai reikia, o GPS išvis tik šiaip statistikai rinkti :) Nužygiuojame iki Marcinkonių bažnyčios ir vienos iš kaimo gyvenviečių. Turiu pagirti vietinius, nes sodybų vaizdelis nuostabus. Visos trobos (nors ir senos, medinės) sutvarkytos, kiemai tvarkingi, tvoros neišlaužytos, malkos gražiai supjautos ir sudėtos. Jautiesi lyg Rumšiškėse.. Judame toliau.
Pasirodo ir Dzūkojoje yra kopų, tai - Gaidzų kopa.

Toliau žengiame taku palikdami gyvenvietes ir atsiduriame miške, kur prieiname sekantį mūsų objektą juokingu pavadinimu - Meškos šikna :) Tai apipelkėjusi vieta, kurioje auga įvairūs pelkių augalai, krūmai ir t.t. Ir tikrai su Dalia žygio metu pastebėjome keistų nematytų augalų :) Gera pažinti..

Ateiname iki Aklažerio. Tai buvęs ežerėlis virstantis pelke. Čia padarome karštos arbatos ir šokolado pertraukėlę.

Toliau preiname bebravietes, šaltinėliais maitinamas pelkes, iš kurių išteka upelis.

Taip pat takas mus veda palei geležinkelį, nuo kur iki Marcinkonių nebetoli ir ir mūsų žygis pasibaigia.
Paeita apie 10km per 2,5val. Detaliau čia.

Turime skubiai keliauti namo, nes Dalios darbdaviai kviečia i kalėdininį koncertą su 'Ąžuoliuku'. Pakeliui dar randame porą lobių prie 'Ūlos akies' bei Varėnoje.
Žygiai: kodėl?
Kaskart eidamas į žygį galvoju, kodėl eiti pasivaikšioti (hikinti) gera.
Visu pirma būti lauke, kvėpuoti grynu oru yra sveika. Eiti pėsčiomis irgi geras sportas, ir ne tik fizinis, smegenys išsivalo puikiai. Suvalgyti šokoladą ar sumuštinį bei išgerti šiltos arbatos spaudžiant šaltukui yra be galo skanu. Pažinimo jausmas nerealus: pamatai, išgirsti, susilieji su gamta, o mūsų atveju atrandi dar vieną puikią vietą Lietuvoje.
Daug kam atrodo, kad eiti yra nuobodu, bet jei užsibrėži tikslą (trasa, kalno viršūnė), tai padaryti yra žymiai smagiau, o ir įvykdžius planą ateina pasitenkinimas, palaima :)

Naujų metų švesti važiuosime į Ukrainos Karpatus, kur slidinėsime bei bandysime šturmuoti aukščiausią šalies tašką - Goverlą.

OSOW Osle

Taip jau sutapo, kad darbo reikalais teko išvykti į Oslą spalio 11d. Prieš tai gavau naujienlaiškį iš skandinavų aitvarų komandos Aerialis, kad OSOW proga visi aitvaristai renkasi Osle toje pačioje vietoje, kaip ir kiekvieno mėnesio pirmąjį savaitgalį. Taigi įsimečiau aitvarą į kelionę.
OSOW dieną lijo lietus ir Ekeberg pievoje sutikau tik Sven ir Kjetil iš Aerialis. Nebuvo tik pačio Aerialis komandos kapitono švedo Anders. Šiek tiek paskridome, paplepėjome ir palikau juos toliau skraidyti. Jie pratę prie lietaus :) Norvegai patvirtino iš anksto susidarytą nuomonę, kad skandinavų skraido mažai. Norvegijoj jie yra pagrindiniai aitvarų pardavėjai ir vieni žinomiausių aitvaristų. Patys skraido su Nirvanom ir Cosmicais. Pasirodo, stunt varžybų Skandinavijoje taip pat beveik nėra. Jie patys keletą kartų organizavo Trick Party, bet daugiau to nedaro, nes pasak jų, tai reikalauja labai daug darbo ir patiems netenka dalyvauti, nes nebelieka laiko pasiruošti. Pagrindinis Skandinavijos aitvaristų renginys kiekvienais metais birželį Danijoje vykstantis Nordic Kite Meeting. Kai paklausiau apie žymiausius Skandinavijos aitvarų gamintojus, paminėjo dizainerį švedą, kuris aitvarų jau nebegamina (nebepamenu jo vardo dabar) ir naująjį švedų aitvarą "Seven". Norvegai patys stebėjosi, kad stunt aitvarai Skandinavijoje nėra labai populiarūs, nors ten jie "gauna daug gero vėjo". Vis didesnio populiarumo ten susilaukia power kaitai.
Labiausiai pavydžiu Oslui vietos, kur jie skraido. Tai didžiulis plotas pievos visai netoli centro ant kalno. Pastovus vėjas ir mažai žmonių. Kad taip mums į Vilnių tokią vietą.
Šiek tiek apie OSOW Osle čia. Ir kelios nuotraukos iš mano telefono.

Pažintis su indoriniai aitvarais

Subjurus orui susidomėjau indoriniais aitvarais, t.y. aitvarais skirtais skristi uždaroje patalpoje arba be vėjo.
Iš Jurgio gavau pasibandyti l'Atelier 00 (arba Double Zero).

Pabandysiu šiek tiek aprašyti kaip man sekėsi bandant draugauti su dvistropiu aitvaru be vėjo.

Visų pirma prisižiurėjau iki soties filmukų youtubėj ir manau, kad man tai tikrai padėjo. Vėliau leisdamas aitvarą bandžiau atkartoti pilotų judesius bei aitvaro skridimo trajektorijas bei kryptis, mat jei nors sekundę sudvejosi, teks greičiausiai teks kelti aitvarą nuo žemės.
Kaip ir galima numanyti indooriniai aitvarai ir mano bandytasis 00 yra lengvesnis bei mažesnis nei mūsų sportiniai aitvarai.
Stropos ~4,5m., be rankenų, valdai pirštais. Jautrumas tikrai didelis ir pastoviai turi judėti. Aitvaras neužsibūna stall pozicijose, kas lyg ir neįmanoma be vėjo, todėl jis iškart pradeda sklęsti ir turi spėti įtempti stropas ir ištraukti jį prieš jam nusileidžiant ant žemės. Pradžioje sekėsi gan sunkiai, aitvaro stropos dažnai už konors užsikabindavo vos tik aitvarui pradėjus belenkaip nevaldomai slęsti. Judėjau aplink 360, bet netgi taip vienoje linijoje skristi yra sudėtinga - reikia pajusti aitvarą bei stropų įtempimą. Vėliau pavyko padaryti pora praskleidimų per galvą. Po 5-10min. aš jau suprakaitavau ir supratau, kad visa tai ir nebloga fizinio lavinimo pamoka :)
Tačiau kalbant apie 00, visų pirmą reikia paminėti, jog tai trickinis indoor aitvaras (taip, be vėjo jie trikina: atlieka tiek standartinius spotinių aitvarų triukus, tiek specifinius indorinius). Kad neskraidyt bėgiojant pirmyn ir atgal bei aplink, aš irgi bandžiau daryt triukus: pavyko axelis, pusė axelio, lazy susan, 1/2lazy susan to fade (arba pusė jacobs ladderio). Žinokit - KAIFAS! arba kitaip tariant: grįžau namo šypsodamasis:)
Vėl žiurėjau youtube ir po kelių dienų bandžiau dar kartą. Jau stabiliau gavosi visų pirma išlaikyti aitvarą, o jam besileidžiant padaryti 2pt landing. Bet labiausiai džiaugiausi, kai man pavyko pastatyti aitvarą į fade ir truktelėti į save ir jis palengva atskrido iki manęs, teliko tik sugriebti jį ranka. Pajutau, kad galbūt bent šiektiek progresuoju :)
Neekspertiška išvada: 00 aukštos klasės indoor aitvaras skirtas tiek preciziškam, tiek trikiniam pasiskraidymui, tačiau tinginiauti jis jums neleis :)
Skrendant indoor aitvaru tu ir aitvaras tampi viena esybe. Jis juk čia pat, tik keli metrai nuo tavęs ir be vėjo tampa visiškai priklausomas nuo tavo veiksmų.

Čia oficialus 00 video, bet kiti rašo jog skristi taip, kaip skrenda šitas bičas - geriau negali niekas..
Keletas mano mėgiamų indoor kites pasiskraidymų čia ir čia.

One Sky One World 2009

One Sky One World (OSOW) - tai renginys, kurio metu solidarizuojasi visi pasaulio aitvarų mylėtojai ir vieną ir tą pačią dieną (antrą spalio sekmadienį) kelia aitvarus įvairiose pasaulio vietose (plačiau apie tai).
OSOW rezultate gauname savotišką 'ataskaitą', kur matosi pasaulio aitvaristų dalyvavimas įvairiuose pasaulio kampeliuose (žiūrėti čia).
Taigi '108 aitvarų' klubas taip pat pažymėjo šį tarptautinį įvykį. Susirinkome pas sūrių meistrą Audrių ganyklose šalia Dargužių, Varėnos rajone. Tiesa, vėjo buvo labai nedaug, o ir karvių palikti 'tortai' aplinkui labai kliudė judant atgal ir stengiantis kompensuoti vėjo jėgą, tačiau su trumpomis stropomis ir bridlo nustatymais lengvam vėjui sugebėjome šiek tiek paskraidyti ir mes su Dalia.

Vėliau padarėme fotosesiją OSOW ataskaitai bei Audriaus buvome pavaišinti skania arbata, kaimiškais pietumis bei kitais skaniestais.

Foto teisės priklauso Alvydui ir publikuotos su jo sutikimu :)

2009 Sportinių aitvarų čempionatas

2009.09.26 įvyko sportinių aitvarų varžybos Palangoje. Aitvarų klubo '108' tėvo Jurgio dėka šis renginys panašu, kad tampa tradiciniu - valio!
Šiais metais mus pasitiko striprus vėjas ir visų varžybų metu vyravo 8-10m/s. Dauguma mūsų pripratę skraidyti prie žymiai mažesnio vėjo ir tai buvo tikras išbandymas ir įgūdžių patikrinimas. Lūžo aitvarai, trūkinėjo stropos, tačiau vienaip ar kitaip, manau, visi buvo patenkinti ir mėgavosi renginiu.
Su Dalia dalyvavome tiek individualiame pažengusių (DLI), tiek porinėse(DLP) varžybose, kur pirmą kartą dalyvavome, kaip BravoZulu komanda.
Visų pirma, tai gerai, kad turime mūsų T2 Vented aitvarus, skirtus skristi prie stiprių vėjų, nes mūsų treniruočių partneriai T4 STD, nemanau, kad būtų atlaikę, mat ir jų viršutinė vėjo riba 8m/s :)
Nuo pat ryto mus persekiojo nesekmės ir nebuvo aišku ar dalyvausime poriniame skridime, nes jau per pirmas treniruotes neatlaikė senutis vieno iš T2 kraštinis pagaliukas, kuris pakankamai storas ir gauti tokį, kitą tapo sudėtinga. Čia mums pagelbėjo Arvydas ir gavome net 5cm trumpesnį tokio storio pagaliuką. Apvyniojome, kad laikytųsi ir nusprendėme dalyvauti. Figūras atlikome, manau, labai prastai, net poto patys kartojome, kad taip neskridome net per blogiausią mūsų treniruotę :) Va ką gali: striprus vėjas, mažai pažįstamas aitvaras ir jaudulys. Rutinos metu jau lyg ir pagavome ritmą, pavyko atlikti sinchroniškai kampus ir posūkius, bet likus 3 paskutiniams posūkiams susilietė aitvarai ir trūko mano stropos apsauga (tai prailgintojas, kuris yra stripresnis už stropą ir specialiai rišamas prie aitvaro, kur didžiausia nutraukimo tikimybė skrendant komandoje). Rutinos pabaigą galite pasižiūrėti video, kaip T2 krenta lyg pašautas paukštis :(

Labai džiaugiamės, kad įvyko BravoZulu krikštas, nors ir nesėkmingas, tačiau iš klaidų išmokome tikrai nemažai ir svarbiausia jog žinome, kad galime 'pavaryti' geriau.
Po pradedančiųjų dalyvavome pažengusių aitvaristų varžybose, kur teisėjavome sau patys. Prie tokio vėjo, tai buvo tikras išbandymas, tačiau džiugu, kad daugelis su tuom puikiai susidorojo ir vistiek sugebėjo parodyti savo meistriškumą arba kitaip tariant, kiek patobulėjo per pastaruosius metus.
Kagi, Dalia vėlgi tarp prizininkų! III vieta! je! Labai džiaugiuosi ir sveikinu. Taip pat kaip ir geriausius: Magnetą (I) ir Arvydą (II) (rezultatai čia).
Alvydo nuotraukos čia.

Bravo Zulu

Šiandieną švenčiame oficialų Bravo Zulu gimtadienį.
Praėjo daugiau nei metai, kai gimė idėja skristi kartu. Po truputi šia idėją auginome ir bandome įgyvendinti. Vienam skristi gera, bet dviese - dvigubai geriau.
Kodėl Bravo Zulu?
Pirmiausia, raidės B ir Z mums reiškia Bumbalas ir Zyzalas (tai mes :-) )
Raidės B ir Z pagal tarptautinę fonetinę abėcėlę yra tariamos "bravo" ir "zulu".
Kita šių raidžių poros reikšmė - tai navigacinis signalas, reiškiantis "well done". Išsamiau apie tai čia. Šio signalo, pirmiausia pradėto naudoti laivyboje, vėliavų spalvos pavaizduotos mūsų logo (ačiū Nerijui, padėjusiam igyvendinti logo idėją).

Axeliukas

Axel - bene elementariausias sportinių aitvarų triukas, kai aitvaras vietoje apsisuka aplink savo ašį.
Jūsų dėmesiui pirmas mūsų aitvarų video ir jame Dalia pagavo mane atliekantį būtent šį triuką :)

Vieta: Norvegijoje esantis žymusis Atlanto kelias einantis per mažas archipelago saleles.

Norvegija: grožis pro lietų

Gan dažnai kolegos norvegai sako: nėra blogo oro, yra tik blogi drabužiai.

Trejus metus planavome kelionę į Norvegiją ir pagaliau pagaliau jai atėjo laikas. Pirmoji diena grįžus. Bandysiu sudėlioti šviežius įspūdžius. Kelionė automobiliu. 4 žmonės automobilyje. Pilna maisto bagažinė ir bagažinė ant stogo, kurioje drabužiai, miegmaišiai, kilimėliai ir palapinė. Keliu iš Vilniaus iki Rygos, tuomet keltu iki Stokholmo ir vėl keliu iki Oslo. Truputi daugiau nei para ir mes jau Norvegijoje.
Nuo kelionės pradžios vieni vaizdai keitė kitus vis gražesniu ir gražesnius. Pradžioje darytos nuotraukos tapdavo bevertės keliaujant vakarinės Norvegijos link.
Gamta...Visų pirma kalnai. Jie nuostabūs, gyvi ir nenuspėjami.
Taigi kalnai...
Nuotraukos toli gražu neparodo to, ką jauti ir matai būdamas kalnuose. Pirmoji pažintis su Norvegijos kalnais buvo žygis į Trolio liežuvį. Į miestelį Skjeggedal netoli Ottos atvykome anksti ryte tam, kad nepavėluotume į vienintelį privatų Mågalibanen keltuvą, kuris veikia tik dukart per dieną, t.y. ryte 10 val. ir paskutinis vakare 16 val. Šis funikulierius prasideda 425m aukštyje ir užkelia į 850m aukštį. Trasos ilgis apie 1km. Nepasakyčiau, kad man buvo labai jauku šiuo keltuvu keltis.

Užkilome ir mūsų žygis prasidėjo. Pagrindinis tikslas - nusifotografuoti ant Trolio liežuvio. Lentelė trąsos pradžioje rodė 3,5 val. iki jo. Pradžioje manėme, jog įveiksime per 2,5, tačiau maždaug po valandos ėjimo jau taip nebemanėme. Pakeliui vis sutikdavome keletą grįžtančiųjų, kurie sakė, jog iki Trolio liežuvio dar pora valandų mažiausiai, vėliau valanda ir pan. O eiti nebuvo labai paprasta. Lietus lietus lietus, žvarbus vėja, sniegas, rūkas. Ėjome akmenimis, bridome kalnų upeliais, ėjome debesyje.
Oras nuolat keitėsi. Džiaugėmės, kai trumpam išlindo saulutė. Vanduo kuprinėje visiškai atvėso ir visai nebuvo noro gerti, bet vanduo batuose sušilo ir batai tapo hidrobatais, o perlyti rūbai hidrokostiumu :) Jei nejudi iškart pradedi šalti. Po daugiau nei 3 valandų pasiekėme Trolio liežuvį. Žiauriai geras jausmas. Fizinis nuovargis ir švarios švarios mintys. Ir be abejo pergalės jausmas pasiekus tikslą.
Keletas foto ir tuo pačiu keliu 3,5 valandos atgal. Džiaugėmės, kad nustojo lyti ir nebuvo šalta. Poilsis likus apie pusvalandžiui kelio.
Deja į 5val. keltuvą nebespėjome, tad teko nusileisti nuo kalno pėsčiomis. Iš kuprinės išsitraukėme likusius džiuvėsius ir vandenį. Kažkodėl buvo beviltiškai juokinga. Kvatojome prie nedirbančio keltuvo ir valgėme džiuvėsius žinodami, kad dar turėsime įveikti apie 1km ilgio kelią nuo kalno iki apačioje laukiančio BMW. Kelionės pabaigoje pavargę bet laimingi.
Tą vakarą dar važiavome apie 100 km iki Bergeno. Nors buvo šeštadienis, naktinio miesto pažiūrėti neturėjome jėgų. Skaniai skaniai užmigome.
Keletą dienų praleidome Jostedal ledyno papėdėje. Pirmiausiai bandėme šį ledyną pasiekti patys, norėjome tik paliesti jį. Tačiau pasirinktas kelias po valandos ejimo atvedė tik iki kalnų upės, kuri pastojo kelią ledyno link. Gaila, bet bent jau smagiai pasivaiksčiojome (per lietų žinoma, o kaip be jo) ledyno link. O nuo kelio jis atrodė taip arti.
Kitą dieną suradome būdą kaip nusigauti iki ledyno. Puikiai organizuojamos ekspedicijos su gidais. Apie 6 val. trunkanti "ekskursija" iki ledyno ir ant jo (ant paties ledyno apie 3 valandas). Gavome batus su "šipais", kirstukus, šalmus, virves. Po tam tikrų apmokymų buvome surišti į 30 žmonių grandinę ir kopėme į ledyną.
Truputį nejauku, bet įspūdinga. Baisiausia, jei pagalvoji, kaip greitai slystum žemyn, jei nukristum.
Komanda žygio pabaigoje
Pekeliui iš ledyno prisirinkome raudonikių ir lepšių. Grybai auga šalia tako. Skani buvo vakarienė.
Tesiant pasakojimą apie žygius ir kalnus, verta paminėti žygį Rondanės nacionaliniame parke. Ten buvo šiek tiek kaip mėnulyje. Bent jau aš panašiai mėnulį įsivaizduoju :). Beveik 16 km nuėjome šiame parke.
Tą dieną nelijo, tačiau 1,3 km aukštyje buvo gan šalta, apie +5.
Sunku apsakyti, kokia skani tampa karšta juoda arbata iš termoso sėdint ant akmens šalia dar neištirpusio sniego.
Miestai...
Jie nebuvo mūsų kelionės tikslas, tačiau juose aplankėme keletą artimų žmonių ir visai smagiai praleidome laiką.
Oslas. Šiame mieste man labiausiai patinka Vigelando skulptūrų parkas.
Osle svečiavomės pas norvegus. Ten mus vaišino norvegų mėgstama grilinta mėsa, dešrelėmis bei bulvių pyragu.
Bergenas.. Kaip patys norvegai sako - ten gyvena arogantiški norvegai. Mes to nepajutome. Apsistojome pas Vytauto pusseserę. Gailą, kad po ilgo žygio į Trolio liežuvį nebeturėjome jėgų išeiti į naktinį Bergeną. Miestą apžiūrėjome dienos metu lyjant lietui. Bergeną supa 7 kalnai, todėl jei čia jau užeina debesis, tai taip ir pasilieka, kol išlyja. Čia saulė šviečia tik 50 dienų per metus. Bergenas mums pasirodė jaukus ir bohemiškas. Ačiū Dovilei už parodytą ir nupasakotą šio miesto veidą.
Andalsnes..Nedidelis miestelis kalnų šlaite. Netoli joTrolių kelias
ir 1,6 km aukščio Trolių siena.
Ši siena žymi dar ir tuo, jog nuo jos šokinėja base jumper'iai. Viskas Norvegijoje priklauso Troliams. Trolio liežuvis, Trolio siena, Trolio kelias ir pan. Aš mačiau du troliukus susiglaudusius kalno viršūnėje. Tą vakarą vieną iš daugelio mūsų vakarų sėdėjome prie savo kempingo namelio ir grožėjomės vakaru.

Keista, kad ši natūraliai susiformavusi žymioji žemės piramidė vadinasi ne Trolio piramidė, tačiau nuobiryno kunigai (Kvitskriuprestein).

Beje apie Andalsnes. Jaukus mietelis. Jį apėjome saulei leidžiantis.
Geiranger.. Mažytis turistinis miestelis kalnų papėdėje. Juo pasigrožėjome pro automobilio langus.

Vik.. Bene žymiausias šio miestelio statinys - medinė bažnyčia. Ši ne pati didžiausia Norvegijoje. Medinės bažnyčios - Norvegijos pasididžiavimas.

Kristiansund.. Iki jo neprivažiavome. Tačiau pravažiavome į šį mietą vedančiu žymiuoju Atlanto keliu.Ir ši vieta buvo mūsų šiauriausia vieta Norvegijoje. nuo jos prasidėjo kelionė atgal.
Kur gyvenome..Keliaujantiems Norvegijoje tikrai palankios sąlygos. Ir visai nepasakytume, kad ši šalis viena brangiausių pasaulyje. Gal dėl to, kad parduotuvėse mažai lankėmės, nes vežėmės maistą išLietuvos. O gyvenome trobelėse kempinguose. Keturvietės trobelės kaina nuo 270 iki 595 NOK. Deja, pagal kainą negalima spręsti apie trobelės jaukumą ir patogumą. Vietomis pigios trobelės labai smagios ir jaukios, vietomis brangesnės visai nevertos savo kainos. Visose jose buvo viryklė, šildytuvas, šaldytuvas, daugumoje, vandentiekis ir beveik visose dviaukštės lovos. Na ir visose man vaidenosi naktimis :) Nakvoti palapinėje teko tik Švedijoje. Norvegijoje lijo, tad nusprendėme nevargti su palapine. O ir kempige kaina apsistoti su palapine palyginti nedaug skiriasi nuo trobeles kainos.
Štai keletas vaizdų iš mūsų kempingų kasdienybės:
Gryta kempingą netoli ledyno vieningai pripažinome pačiau jaukiausiu. Ten norėtųsi praleisti ne vieną dieną.
Kempinge netoli Ottos žvejojome. Aš kasiau sliekus.
O vyrai pagavo upėtakį.
Oras.. Kaip ir minėjau lietus ir lietus. Tik vieną dieną švietė saulė. Šypsojomės tą dieną.

Aitvarai.. Jie nebuvo pamiršti. Nor ir nebuvo idealių sąlygų, neiškentėme neištraukę aitvarų.

Belaukiant ekskursijos į ledyną:

Atlanto kelyje į Kristiansund:
Rondanės nacionaliniame parke:
Maistas.. Maista vežėmės is LT. Grikia, ryžiai, konservai, kumpiai, sūriai, daržovės, sausainiai.. Viskas buvo labai skanu gamtoje arba trobelėse grįžus po žygių.
Iš norvegiškų patiekalų Bergeno turguje ragavome šviežių jūros gėrybių, Rasa pirko rudojo sūrio ir vieningai balsavome už krevečių salotas. Norvegijoje šiuo metų laiku labai lengva grybauti, nes grybai auga prie takų kalnuose. Todėl skanią vakarienę galima pasiruošti be ypatingų pastangų. Žvejoti Norvegijoje be leidimo galima tik sūriame vandenyje. Norint žvejoti upėse ar ežeruose, reikia pirkti žvejo kortelę. Tačiau kai kuriuose kempinguose svečiams leidžiama gaudyti žuvį nemokamai.
Na va, pradėjau rašyti pirmąją dieną po kelionės, o baigiau tik trečiąją. Tiek visko daug po atostogų, kad vis nėra laiko prisėsti. Galiausiai vienintelis patarimas tiems, kas važiuosite į Norvegiją: Svarbiausia geri ir neperšlampami batai, šiltas megztukas ir lietui bei vėjui atspari striukė bei kelnės. Tuomet belieka niekur neskubėti ir mėgautis.