Lūžo aitvaristas

Kartais lūžta aitvaro vamzdelis. Suskausta širdį, kai aitvaras nepatyrusių rankų ir vėjo pagalba bloškiasi į žemę ir kartais subyra į keletą dalių. Bet tai tik anglies pluošto vamzdeliai, - dažniausiai numojame ranka kaip į nevertą nervų ir liūdesio dalyką, nes užtenka vamzdelį pakeisti kitu ir vėl galima skristi.
Jei lūžta aitvaristas, problemų gerokai daugiau.
Prieš porą savaičių lūžau aš. Tiksliau, lūžo raktikaulis dviejose vietose ir dar neaišku dėl alkūnės bei žasto. Neminėsiu čia kaip kodėl ir kas dėl to kaltas. Tik paminėsiu, kad tai buvo absurdiška situacija, o gydytojai stebisi, kad tokių lūžių per savo praktiką yra nedaug regėję.Tikrai nesinori auklėti ir patarinėti kitiems savo pavyzdžiu kažko nedaryti ar daryti. Kai kas sako, pagalvok, kokių baisesnių dalykų galėjo nutikti, o čia tik lūžis. Bet...Dabar yra pats faktas. Ne kas galėjo, jeigu būtų.. Dabar esu mažiausiai mėnesiui išmesta iš gyvenimo. Po to, beveik visa vasarą jokių aktyvių veiksmų, jokių baidarių, aitvarų, snorklinimo, šokių. Esu įrišta į įtvarą, kuris nuolat kelia skausmą. Pirmąją savaitę nuolatiniai lankymaisi ir konsultacijos pas gydytojus. Vaistai nuo skausmo, ištinusios rankos. Pati negaliu nei nusiprausti, nei apsirengti, nei susišukuoti, nei pasidaryti valgio. Važiavimas mašina sukelia skausmą ir yra didžiausia kančia. Miegoti galima tik ant nugaros, po mentimis pasikišus nepatogius paaukštinimus. Trumpam išėjau į lauką pasidžiaugti pavasariu ir gavau akies uždegimą nuo žiedadulkių, nes imunitetas nusilpo - visą laiką prabuvus kambary, nesu pratusi prie pavasario. Nors viena akis nuolat verkia ir vos mato, džiaugiuosi, kad po dviejų savaičių jau galiu normaliau naudotis kompu. Prieš tai tebuvo spaudinėjimas kaire ranka. Dabar jau šiek tiek ir dešinė gali dirbti, kol stipriai neištinsta. Kai menties skausmas atlėgo, problemą kelia ištinus ranka. Gydytojai spėlioja kad dar gali būti skilęs dilbis ir žastas. Bet ne tame esmė, ne tam rašau, kad gaučiau užuojautos, ar vėl kažkas pasakytų: pagalvok, kad galėjo būti blogiau, arba nereikėjo daryti to ir ano. Užuojautos turiu pakankamai iš pačių artimiausių ir mylimiausių žmonių. Rašau, nes man labai įdomu išdėstyti savo suvokimą, kuris būnant sveikai tikriausiai ir neateitų. Vistik turiu mėnesį laiko viskam perkratyti savo galvoje.
Kad ir koks tai būtų susirgimas, jis yra, ir aš dėkinga šiuo atveju dėl keleto dalykų. Turbūt tik nesveikas žmogus supranta, kokia laimė yra būti sveikam. Sveikas žmogus tai žino, bet tik susirgęs tai pajauti taip stipriai ir taip skaudžiai. Visi gyvenimo laimėjimai, tikslai, problemos, ginčai tampa tokie menki, kad apie juos net nesinori galvoti. Tikrai atrodo, jog kai pasveiksiu, būsiu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.
Labai keistai jaučiuosi, nes gyvenimas nesustoja. Visi žmonės toliau gyvena savo geresnius ar blogesnius gyvenimus, viskas teka savo ritmu. Pasaulis, atrodo, sukasi kaip už stiklo. Esu labai dėkinga tiems, kurie kartais aplanko ar pasiteirauja kaip sekasi. O ypač gera, kai tiek daug žmonių prisiminė mano gimtadienį. Kad ir kaip tai bebūtų žiauru, tokiais atvejais supranti, kas yra tavo draugai.
Po trijų savaičių sakysiu santuokos priesaiką. Dėka mano ligos ši priesaika man turės visai kitą prasmę. Dabar kiekvienas jos žodis man reikš labai daug ir bus labai tikras.
Aitvarus galėsiu leisti tik už poros mėnesių. Kaip nors išlauksiu. Su mylinčių žmonių pagalba visada lengviau.