10 dienų Italijoje: I dalis - Kalnai

Seniai beturėjau tokias nuostabias atostogas. 10 dienų, rodos truko visą mėnesį. Šis laiko periodas buvo labai turiningas, įspūdingas, nerealus ir neįprastas. Pirmą dieną po atostogų sėdėjau darbe, bet viskas plaukė pro šalį. Buvo sunku grįžti į realybę.
Magnolijomis žydinti ryto saulės apšviesta Praha, snieguoti kalnai bei krokais žydinčios Italijos pievos, kelionės traukiniais, vynuogynai, via ferratos, vakarienės ant ežero kranto, aitvarų festivalis, varžybos, medaliai ir taurės, nauji aitvarai, Venecija... Bet apie viską iš eilės.
Iš Vilniaus pakilome ankstų šeštadienio rytą ir tarp skrydžių Prahoje turėjome 6 valandas. Galbūt kaltas pavasariškas oras, žydintys medžiai, ankstyvos ryto saulės apšvietimas, bet Praha mane sužavėjo. O ypač nuostabus parkas, paskendęs žydinčiose magnolijose, pilnas "miauksinčių" povų. Kaip vėliau sužinojome, šiame parke kažkurį pavasario savaitgalį žmonės švenčia bučiuodamiesi po žydinčiais medžiais.
Italijoje mūsų laukė kalnai ir žygiai.
Pirmoji nakvynė Bolzano.
Kitą rytą autobusu vykstame pasivaikščioti ir pabūti Catinaccio kalnuose.
Snieguotos viršūnės, tirpstančio sniego upeliai, žydintis kalnų krokai, ežeras.
Ten praleidome gerą pusdienį, nuėjome 15 km. Neblogas apšilimas prieš rytdienos feratą.
Vakare lėtu žingsniu dar paslankiojame Bolzano gatvėmis.Nemiga nekankina :)
Kitą dieną keliamės anksti, važiuojame į Mezzocoroną. Valanda kelio vynuogynu laukais iš kur pasiekiame uolą. Ja turėsime lipti, segamės apraišus, virves ir pradedame žygį į viršų. Pavojingesnėse bei statesnėse vietose įtvirtinti geležiniai trosai, prie kurių tvirtinamės ir laikomis. Mažiau pavojingose vietose lipame į akmenis kabindamiesi rankomis ir kojomis. Man baisu, daug adrenalino. Ši ferrata skirta pradedantiems ir teigiama jog ji nepavojinga, bet kai nuo siauručio skardžio iš 500m aukščio matau mažyčius miestelio namelius, bei siauručius geležinkelio bėgius, norisi verkti kaip baisu. Nėra jokios kitos minties, tik kaip stipriau įsitverti į akmenis ir kaip nenuskristi. Užkilus dar šiek tiek žengiame tarpekliu tarp susiglaudusių kalnų viršūnių. Ši vieta dar vadinama kanjonu. Čia vėsu, nekaitina saulės spinduliai, po kojomis teka upelis.
Iki viršūnės netoli. Prisėdame pailsėti. Užlipus ant uolos džiaugiuosi, jog nereikės grižti tuo pačiu taku.
Pereiname gyvenvietę ir kaip buožės žemyn nusileidžiame funikulieriumi.
Trečiąją dieną važiuojame į Riva Del Gardą - miestelį prie didžiulio ežero (berods šis ežeras didžiausias Italijoje). Vakarieniaujame ant ežero kranto ir net neįtariame, kad viršūnė į kurią ryt lipsime visai čia pat žiuri į mus iš viršaus ir juokiasi.
Deja, neturime visų reikalingų saugų ir dar nežinome, ar lipsime ryt, ar teks veikti kažką kitą. Ansktų rytą važiuojame į kitą miestelį ir tikimės rasti nuomotis trūkstamą įrangą. Liekame nustebę, kai tą įrangą mums tiesiog paskolina parduotuvėje ir be jokio užstato tiesiog susitariame, kad grąžinsime kitą dieną.
Jei maniau, kad lipti vakar buvo baisu, tai apima juokas apie tai pagalvojus. Šiandien mūsų laukia Fausto Sussati ferrata ir Cima Capi viršūnė. 3 valandas einame ir tuomet apie pusantros valandos kopiame. Žinau, kad daugelis mėgstančių kalnus iš manęs juoktųsi, jog išsigandau tokios lengvos feratos, į kurią įlipa senukai, bet tada taip negalvoju. Negalvoju ir dabar kol kas. Kol dar neįveikiau baisesnių. Baisu eiti siauručiau skardžiu, baisu įsispyrus į akmenį ir įsitvėrus rankomis į trosą apeiti stačią uolą. Širdis nutirpsta, kai netoli matau riedančius nuo viršūnės akmenis, džiaugiuosi, kad turiu šalmą. Rankos šlapios nuo prakaito, visą laiką galvoju, kada ši ferata baigsis, dingsta visos kitos baimės, nebebijau skristi lėktuvu, pagalvojus, kad buvo baisu Meksikoje nulipti nuo piramidės, ima juokas, kasdieninės problemos atrodo juokingos, norisi tik kad kas nors nukeltu nuo šitos uolos. Pagaliau pasiekiame Cima Capi viršūnę. Pasirašome ten esančioje knygoje prie iškeltos metalinės Italijos vėliavos, papietaujame, aikčiojame negalėdami atsigrožėti vaizdais į ežerą ir mažytes apylinkes. Aš be galo džiaugiuosi sužinojus, kad leistis reikės lengvesniu ir mažiau statesniu keliu. 3 valandos ir pasiekiame pradinį tašką. Vakare, kai užsimerkiu, vis matau tuos skardžius ir slystu nuo jų. Kalnai pakeri.
Kadangi foto aparatas daug svėrė, į ferratą jo neėmėme. Keletas vaizdų Vytauto sukurtame filmuke iš vietų, kai nebuvo baisu išsitraukti kamerą.

Nakvojame miesto aikštėje įsikūrusiame hostelyje ir su mažyčiu liūdesiu galvojame, kad reikia šiam kartui pasakyti kalnams "Iki", o ryt važiuosime prie jūros leisti aitvarų.