Medaus mėnuo: II dalis - Kota Bharu

Iš Kuala Lumpur į Kota Bharu važiavome naktiniu autobusu. Autobusai ten pakankamai modernūs, ypač tie kurie veža dideliais atstumais. Atstumas tarp šių miestų yra apie 400 km, tačiau kelionė per kalnus trunka apie 9 val. Pakelės kavinėje nusipirkau arbatos. Va taip ją įpakuoja išsinešimui.
Čia vėl nustebino žmonių sąžiningumas. Padavėjas iš kavinės susirado mane prie autobuso, nes norėjo atiduoti man 20 centų grąžą, kurią palikau.
Kota Bharu - musulmoniškas miestas šiaurės rytuose. Jame apsistojome vienai dienai prieš keliantis į Perhentian salas. Taip pat čia norėjome pamatyti tradicinius aitvarus, kurie būdingi šiame regione. Aplankėme kultūros centrą, kur stebėjome tradicinius kovos menus ir klausėme tradicinės muzikos.
Vėliau ir patys buvome pakviesti pagroti šiais mušamaisiais instrumentais.
Radome nedidele dirbtuvę, kurioje grožėjomės aitvarais, šešėlių teatro figūromis, šilkinėmis skarelėmis ir paveikslais, kurios ten vietoje ir piešė.
Vieną šilko skarelę su aitvarais ir aš įsigijau.
Turistų informacijos centre sužinojome, kad netoli miesto yra "kite factory". Įsivaizdavome, kad tai aitvarų gamykla, kurioje žmonės daro aitvarus, nusprendėme būtinai ten nuvykti. Išsiaiškinome, koks autobusas ten veža ir kad kelionė trunka apie 20 minučių. Autobuse mums žmonės pasakė kur išlipti, o išlipę pagalvojome kad mus apgavo. Išlipome pakelėje, kur aplink mus buvo vien lūšnos, o priešais policijos nuovada. Ten ir nuėjome paklausti, kur čia rasti aitvarų gamyklą. Policininkas parodė namelį priešais, kurio patys žiopliai kažkaip nepastebėjome. Truputi kitaip įsivaizdavome aitvarų gamyklą :)
Gaila, bet buvo jau po 6 ir 'gamykla' nebedirbo. Vis tik labai norėjome pamatyti tuos aitvarus, o informacijos centre buvome gavę aitvarų meistro pavardę ir tel.nr. Jau norėjome skambinti, bet kas jei jis nekalba angliškai. Nusprendėme paprašyti policininko pagalbos. Savaime aišku, jis mielai sutiko padėti. Nežinome, ką jis kalbėjo su aitvaristu telefonu, bet mums gestais parodė, kad lauktume prie namelio. Po kelių minučių aitvarų meistras Safie Yusof atvažiavo motociklu ir rodos džiaugėsi mus matydamas. Nemažiau džiaugėmės ir mes. Nors angliškai jis nemokėjo, tai bendravome kaip sugebėjome, rodėme jam mūsų skraidinamų aitvarų nuotraukas likusias fotoaparate. Jis mielai leido apžiūrinėti savo meno kūrinius ir fotografuoti. O aitvarai iš tikro pasakiški ir jie skrenda.
Tokį aitvarą galima nusipirkti, tik gaila, negalėtume jo parsivežti. Todėl nusipirkome panašų suvenyrinį miesto turguje.
Vakare užsukome į naktinį maisto turgų užkasti. O kiek čia skanumynų net akys raibo.
Jūros gėrybės
Natūralios sultys išsineštinai.
Pirkom vištienos 'šašlyką'
Ir blynelį su bananais desertui.
Dar matėm daug saldumynų, bet jau nebetilpo
Kad ir kaip nešvaru būtu gatvėse, maistas labai šviežias ir jokių virškinimo problemų neturėjome.
Viešbutyje gyvenome ne vieni. Be mūsų kamabaryje dar buvo apsitoję 3 monstrinio dydžio tarakonai. Jie tokie dideli ir šlykštūs ir taip greitai bėgioja, kad nufotkinti nesinorėjo. Užmušti juos buvo per šlykštu, todėl juos išvijome iš kambario per duris, nes niekur nebuvo jokio plyšio, kad tokie monstrai tilptų įlįsti. Supratome, kad užmigti paprastai nepavyks, todėl išėjome gerti alaus.

Medaus mėnuo: I dalis - Kuala Lumpur

Medaus mėnuo truko apie 10 dienų, tačiau per tas dienas įvyko tiek visko daug , kad net nežinau nuo ko pradėti rašyti. Kelionės smulkiai neplanavome, nusipirkome tik lėktuvo bilietus ir užsakiau keletą dienų Perhentian salose. Mano liga prieš kelionę ir vestuvių planavimas buvo svarbesni dalykai, tad medaus mėnuo liko 'kaip bus - taip'. Ir dabar grįžę drąsiai sakome: į Malaiziją sugrįžti norime. Ryškiausi įspūdžiai apie šalį: nuoširdūs ir sąžiningi žmonės (dauguma musulmonai), kurie mėgsta bendrauti ir užsieniečių nelaiko turistais-pinigų maišais; vietiniai labai ramūs ir tylūs, šypsosi visi, moterys, vyrai ir vaikai, jei tik pažiūri jiems į akis; daug daug šilko; laaabai skanus maistas ir laaabai neskanūs malaizietiški ledai bei vaisius durian'as; pasakiški paplūdimiai; saugumo jausmas; karštis ir drėgmė; netgi daug pinigų sunku išleisti; brangus tik alkoholis.
Nežinau, kaip čia viską sutalpinti į normalų rišlų pasakojimą.
Norėjome per savaitę pamatyti kuo daugiau, tad kiekvieną dieną būdavome vis kitame šalies mieste. Keliavome autobusais. Nenorėjome būti pririšti prie išnuomoto automobilio, o be to ir chaotiškas eismas, ir keliai ten ne iš paprastųjų :)

Po 13 valandų skrydžio iš Frankfurto per Bankoką nusileidome Kuala Lumpur. Iš karto pasitiko kokių 35 laipsnių karštis ir 'nesveikas' eismas gatvėse. Keliai, viadukai, automobiliai, motociklai, metro, traukinukai, pėstieji, einantys per gatvę bet kur ir bet kaip. Po dienos kitos mes irgi išmokome bėgioti per kelią neperėjose arba tiesiog tarp automobilių bei motorolerių.
Kiekviename mieste, kuriame lankėmės be malajų yra atskiri maži kinų ir indų miesteliai, o žmonės juose skiriasi ne tik savo išvaizda, bet ir elgsena, bei kultūra. Pirmą naktį nakvojome pas kinus - 'Chinatown'e, o vaizdingiau pasakius, tai Gariūnų turguje. Taigi pagrindinė Chinatown'o gatvė yra turgus, pilnas kioskelių, pirkėjų ir pardavėjų, kurie parduoda visokį pigų "šlamštą"- akinius, rankines, marškinėlius ir t.t. Viskas žybsi, spindi, žmonių spūstys. Kadangi atskridome pakankamai vėlai vakare, miesto apžvalgą pasilikome kitai dienai, o tą vakarą nusprendėme pavalgyti ir eiti miegoti. Ir va čia padarėme savo pirmąją didelę klaidą, nes netyčia užsisakėme 4 patiekalus. Ištikrųjų labai norėjosi visko pabandyti, todėl pasirinkome mažiausiais porcijas ir paėmėmė baklažanų, ryžių, vištienos ir tų jų ilgųjų makaronų "noodles, kuriuos aš labai mėgstu. Atrodo paprasta: mėsytė, daržovės ir ryžiai. Bet kai pamatėme visų "mažųjų" porcijų kiekį, (o pasirodo ryžiai irgi nebuvo paprasti ryžiai, o su gal 8 ingridientais, tame tarpe ir mėsa, ir krevetės) supratome, kad lengva nebus. Bet buvo taip skanu, kad norėjosi dar ir dar.
Vieta pavalgyti - restoranas, o tiksliau tai plasmasiniai staliukai ir kėdės ant šaligatvio tame turguje. Malaizijoje daug kur taip, žmonės valgo gatvėse. Už maistą sumokėjome apie 45 ringitus (apie 30 Lt), kurių trečdalį sudarė alaus kaina. Čia buvo mūsų viena brangiausių vakarienių Malaizijoje(visgi sostinė), vėliau prisivalgydavome jūros gėrybių už 10 -20 Lt per abu. O alkoholis (tiksliau alus, nes kai paklausiau vyno, padavėja tik nusijuokė) ten labai brangus (7-8lt už 0,33l) ir jo ne visur galima gauti, paprastai tik pas kinus arba prekybos centruose. Po vakarienės nušliaužėme iki savo viešbučio lovų ir nusprendėme kitąkart tiek daug nevalgyti :)
Tik atvykus į šalį neįmanoma nepastebėti žmonių draugiškumo ir komunikabilumo. Visi šypsosi, daugybę kartų žmonės klausė mūsų iš kur mes ir norėjo bendrauti. Kai gatvėje sustodavome pažiūrėti į žemėlapį, žmonės prieidavo ir paklausdavo, ar reikia pagalbos. Bet neįkyriai. Net prekeiviai nekiša prekių į akis, pats ramiai gali viską apžiūrėti ir išsirinkti (sostinėje šiek tiek įkyresni, bet kelio nepastoja). Taigi antrąją dieną nusprendėme apžiūrėti sostinę ir naktiniu autobusu važiuoti i Kota Bharu. Kuala Lumpur aplankėme "Indiantown'ą", kur man didžiausią įspūdį paliko šilkas ir įvairiausi jo gaminiai. Beto jis čia labai pigus.
Jo daug, jis visur, parduotuvės, gatvės, žmonės - visur šilkas. Įvairių spalvų ir pluoštų.
Trumpam užsukome į džiungles (parką) miesto viduryje, kuriomis miestas labai didžiuojasi ir stengiasi išsaugoti.
Na ir kaipgi nenueisi prie šalies pasididžiavimo - bokštų dvynių - Petronas Twin Towers. Mums pasisekė ir nereikėjo stovėti eilėje, kad patekti į bokštų prezentacija, bei užkilti į apžvalgos aikštelę jungiančią bokštus. Va kaip atrodo tas didžiulis modernus miestas iš viršaus.
Ir iš apačios :)
Visur mieste gatvelėse tarp namų pilna kondicienierių. Kaip pas mus šildymo sistema žiemą, tai pas juos šaldymo, tik visą laiką. Atrodo kai mes žiemą užbėgam į parduotuvę ar kitur sušilti, tai čia stabtelėdavome parduotuvėse atvėsti.
Beje, autobusuose žmones veža kaip šaldytas prekes, t.y. taip pašaldo, kad net su džinsais ir megztiniu šalta nors lauke apie 30.

Pakilome skristi kartu

Viskas paprasta ir nuoširdu - Mes susituokėme. Šventa priesaika prie altoriaus ir nieko kito išskyrus meilę. Tikrai gera mylėti.
Ačiū visiems, kurie su mumis!
O šiaip, čia tik pradžia.. gyvenimas tik įsibėgėja :)

T4 skrenda

Taigi turėjau laiko išbandyti T4. Įspūdžiai

Bendrai
Aitvaro sparnų mojis 2,45m, taigi aitvaras tikrai nemažas, tačiau traukimas(dragging, pulling) visiskai nėra didelis.
Smagu, kad skrenda pučiant nedideliam 2-3m/s vėjui.
Reguliuojasi viršutinis bridlas. Šiems nustatymams aitvaras gan jautrus, todėl praplatėja valdymo prie įvairaus vėjo galimybės.
Precizikoje aitvaras tikrai puikus, nepasiduoda gūsiams, t.y. nepradeda drebėti ir šokinėti skrendant vienoje linijoje. Kampus, puslankius pavyksta daryti be problemų. Kiek bandžiau ir 2point landing'as nesunkiai pasidaro.
Trikinimas
Hm.. na aš tikrai dar tik pradžiamokslis trickinant, taigi ir nedaug ką galiu pasakyti.
Visų pirma bandžiau padirbėti su axceliu, po dešimt minučių gavosi puikiai figūrą atlikti i abi puses.
Darant turtle, reikia pakankamai didelio mosto. Tada padariau ir Lazy Susan.
Aitvaras sunkiai lenda į Fade poziciją (iš ko prasideda daug kitų triukų). Bandžiau ir su svoriu uodegoje ir be...sunkiai gaunasi, taigi dar reikės padirbėti.
Susirašiau su Peter'iu iš Airdynamics, tai jis man pasiūlė dar keletą 'tips&tricks' darant triukus.
Išvada
T4 -'competition' aitvaras - skrenda prie lengvo vėjo, kontrukcija neatrodo lengvai pažeidžiama, puikus precizijoke ir prsijaukinamas triukuose.
Dviem tokiais aitvarais skrisime poroje su Dalia, taigi mūsų laukia daug darbo, emocijų, laimingų akimirkų ir nusivylimų, bei svarbiausia daug gero laiko su aitvarais po atvirtu dangumi.

Atvyko T4

Laukėm laukėm ir sulaukėm.. atvyko mūsų naujieji aitvarai - Airdynamics T4! JE!

Ką vertėtų paminėti tai, kad pirkti betarpiškai iš nuoširdžiai bendraujančio gamintojo yra iš tiesų geras jausmas. Su Peter'iu Taylor'u (Airdynamics vadu) derinome aitvaro spalvas, konfigūracijas, paprašėme pabandyti naujus aitvarus paskaraidinti ir bendravome įvairiais klausimais. Tikrai jauti lyg aitvarai, būtų sukurti specialiai tau, todėl jie įgauna visai kitą vertę. Mes tikrai esame jam labai dėkingi. Nors nesame profesionalai ir dar toli gražu neišnaudojame visų aitvaro galimybių, bet turime galimybę skristi poroje, vienodais aitvarais ir tobulėti tobulėti tobulėti.. svarbu, kad nelūžtų nei aitvarai nei aitvaristai :)

Kagi Dalia, kolkas dar skristi negali, bet aš nekantrauju skraidyti ir bandyti naujuosius T4.
Sekite blogą :) Bus nuotraukų iš pirmų testų!
Ačiū Airdynamics!

Lūžo aitvaristas

Kartais lūžta aitvaro vamzdelis. Suskausta širdį, kai aitvaras nepatyrusių rankų ir vėjo pagalba bloškiasi į žemę ir kartais subyra į keletą dalių. Bet tai tik anglies pluošto vamzdeliai, - dažniausiai numojame ranka kaip į nevertą nervų ir liūdesio dalyką, nes užtenka vamzdelį pakeisti kitu ir vėl galima skristi.
Jei lūžta aitvaristas, problemų gerokai daugiau.
Prieš porą savaičių lūžau aš. Tiksliau, lūžo raktikaulis dviejose vietose ir dar neaišku dėl alkūnės bei žasto. Neminėsiu čia kaip kodėl ir kas dėl to kaltas. Tik paminėsiu, kad tai buvo absurdiška situacija, o gydytojai stebisi, kad tokių lūžių per savo praktiką yra nedaug regėję.Tikrai nesinori auklėti ir patarinėti kitiems savo pavyzdžiu kažko nedaryti ar daryti. Kai kas sako, pagalvok, kokių baisesnių dalykų galėjo nutikti, o čia tik lūžis. Bet...Dabar yra pats faktas. Ne kas galėjo, jeigu būtų.. Dabar esu mažiausiai mėnesiui išmesta iš gyvenimo. Po to, beveik visa vasarą jokių aktyvių veiksmų, jokių baidarių, aitvarų, snorklinimo, šokių. Esu įrišta į įtvarą, kuris nuolat kelia skausmą. Pirmąją savaitę nuolatiniai lankymaisi ir konsultacijos pas gydytojus. Vaistai nuo skausmo, ištinusios rankos. Pati negaliu nei nusiprausti, nei apsirengti, nei susišukuoti, nei pasidaryti valgio. Važiavimas mašina sukelia skausmą ir yra didžiausia kančia. Miegoti galima tik ant nugaros, po mentimis pasikišus nepatogius paaukštinimus. Trumpam išėjau į lauką pasidžiaugti pavasariu ir gavau akies uždegimą nuo žiedadulkių, nes imunitetas nusilpo - visą laiką prabuvus kambary, nesu pratusi prie pavasario. Nors viena akis nuolat verkia ir vos mato, džiaugiuosi, kad po dviejų savaičių jau galiu normaliau naudotis kompu. Prieš tai tebuvo spaudinėjimas kaire ranka. Dabar jau šiek tiek ir dešinė gali dirbti, kol stipriai neištinsta. Kai menties skausmas atlėgo, problemą kelia ištinus ranka. Gydytojai spėlioja kad dar gali būti skilęs dilbis ir žastas. Bet ne tame esmė, ne tam rašau, kad gaučiau užuojautos, ar vėl kažkas pasakytų: pagalvok, kad galėjo būti blogiau, arba nereikėjo daryti to ir ano. Užuojautos turiu pakankamai iš pačių artimiausių ir mylimiausių žmonių. Rašau, nes man labai įdomu išdėstyti savo suvokimą, kuris būnant sveikai tikriausiai ir neateitų. Vistik turiu mėnesį laiko viskam perkratyti savo galvoje.
Kad ir koks tai būtų susirgimas, jis yra, ir aš dėkinga šiuo atveju dėl keleto dalykų. Turbūt tik nesveikas žmogus supranta, kokia laimė yra būti sveikam. Sveikas žmogus tai žino, bet tik susirgęs tai pajauti taip stipriai ir taip skaudžiai. Visi gyvenimo laimėjimai, tikslai, problemos, ginčai tampa tokie menki, kad apie juos net nesinori galvoti. Tikrai atrodo, jog kai pasveiksiu, būsiu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.
Labai keistai jaučiuosi, nes gyvenimas nesustoja. Visi žmonės toliau gyvena savo geresnius ar blogesnius gyvenimus, viskas teka savo ritmu. Pasaulis, atrodo, sukasi kaip už stiklo. Esu labai dėkinga tiems, kurie kartais aplanko ar pasiteirauja kaip sekasi. O ypač gera, kai tiek daug žmonių prisiminė mano gimtadienį. Kad ir kaip tai bebūtų žiauru, tokiais atvejais supranti, kas yra tavo draugai.
Po trijų savaičių sakysiu santuokos priesaiką. Dėka mano ligos ši priesaika man turės visai kitą prasmę. Dabar kiekvienas jos žodis man reikš labai daug ir bus labai tikras.
Aitvarus galėsiu leisti tik už poros mėnesių. Kaip nors išlauksiu. Su mylinčių žmonių pagalba visada lengviau.

Mokėmės skristi pas anglus

Kelionę pas anglus planavome nuo rudens, nuo tada, kai jie atvyko i Lietuvą ir pakviete mus apsilankyti pas juos. Nusprendėme palaukti pavasario, šiltesniu orų ir pasinaudoti kvietimu. Turėjome keletą kelionės tikslų: aplankyti Allan ir Marilyn Pothecary (žinomus kaip Close Encounters) - "išprotėjusius" dėl aitvarų žmones, taip pat išbandyti kuo daugiau ir išsirinkti komandinius aitvarus bei skristi skristi skristi. Visi norai atsipirko su kaupu. Praleidome ten nepilnai 4 dienas, bet parsivežėme tiek įspūdžių, kod rodos buvome ten mažiausiai savaitę atostogų. Beje, ten jau žydi sodai ir pavasaris įsibėgėjęs.
Stanstede nusileidome ketvirtadienį po pietų. Allan pasitiko mus oro uoste ir apgyvendino savo namuose. Tokios šiltos ir nuoširdžios viešnagės nesitikėjome. Visų pirma Allanas pabrėžė, jog miegosim lovoje, kurioje miegojo ir pats Carl Robertshaw :). Valgėme Allano ir Marilyn gaminamą maistą (nors apie anglišką maistą būtų atskira tema, tik trumpa išvada, jog lietuviško maisto niekas nepakeis). Dar ta patį vakarą po kelionės išvažiavome skristi. Vieta, kurioje dažniausiai Close Encounters skraido - ganykla prie žymiųjų Stonehenge.
Su šypsena žiurėjome, kaip Allanas nušvinta iškėlęs aitvarą ar turėdamas galimybę pasidalinti aitvarų valdymo patirtimi. Atrodo, galėtų pasakoti ir pasakoti ir mokyti be galo. Mes pavargdavome, o jis dar ne :) Va tiek aitvarų veždavomes skristi kasdien + Marilyn paruošti pietūs + 4 žmonės - viskas tilpdavo į Ford Focus.
Penktadienį iškart po pusryčių vėl išvažiavome skristi. Išbandėme T4 UL, skridome su HQ Falcon'ais. Vėjas ypatingai nedžiugino, todėl tą dieną Allanas mus pavežiojo po vietinius miestelius. Surinkome keletą lobiukų. Aplankėme Salisbury. Senas, jaukus tipinis angliškas miestas, žymus savo katedra su aukščiausiu bokštu Didžiojoje Britanijoje.
Esant beveik nuliniam vėjui buvo puiki proga išbandyti vienastropį HQ Hybrid 240. Tikras meditacinis aitvaras. Sklendžia kaip paukštis. Plačiai ir aukštai jei tik stropos pakanka. Šį aitvarą matėme sklendžiantį patalpoje aitvarų festivalyje Diepėje. Dabar turėjome galimybę patys išbandyti.
Vakare jau buvome besėdantys vakarieniauti, tačiau pamatėme, kad pradėjo "pūsti" ir staigiai išrūkome į artimiausią futbolo aikštelę. Mokėmės pakelti aitvarą iš bet kokios padėties, teisingai nuleisti, axelį, porinio skridimo ir t.t. Bandėme pakelti HQ Trion, bet jam vėjo neužteko. Tuo tarpu Falcon'ai visai neblogai skrido. Parsivežėm daug mažų naudingų patarimų, kurie šiaip į galvą patiems nebuvo atėję. Kaip pvz. kai stropos tampa nevienodo ilgio, kad nereiktų nuolat vienos trumpinti, užtenka prie rankenos pririšti keletą mazgelių ir esant poreikiui stropą pailginti ar patrumpinti juos perkeliant. Taip pat pasinaudojome patarimu stropų gale prie bridlų pridėti prailginimus tam, kad skrendant poroje nenukentėtų stropos, o tai viena pažeidžiamiausių vietų.
Šeštadienį buvo suplanuota kelionė į Southampton'ą apsižvalgyti ir šalia esančio Portsmouth - vėlgi paskristi. Ten mūsų laukė visa aitvaristų chebrytė, 4 Matrix mums atėjus suskrido "Welcome baletą". O chebrytė rimta, kaikuriem ne mažiau 70, bet skrenda... na nieko, kai aš 70 sulauksiu irgi neprasčiau pavarysiu tikiuosi.
Buvome pakviesti skristi 6 Overių komandoje. Ima jauduliukas, kai jautiesi atsakingas už kitus, bet labai smagu, kai pavyksta suplanuoti elementai. Beto: dėkui Toniui už palaikymą.
Neišvengėm ir nelaimės, du Overiai susidūrė. Džiaugėmės širdyje, kad ne mūsų :)TonisTonis trikina.. bando Airdynamics Insider..jam 70..jis nežada sustoti..nuolat suka suktinukę ir diskutuoja, kad vėliau bandytas Widowmaker'is netoks gerulis.
Teko išbandyti ir žymųjį tituluotąjį Carl Robertshaw Fury. Pastarasis buvo vienas iš variantų renkantis komandinį aitvarą. Tačiau anglai buvo teisūs -Fury ne merginoms. Pagrindinis aitvaro minusas, kad didelis sparnų mojis sukuria nemažą trauką ir netgi prie nedidelio vėjo reikia daug jėgos. Pučiant stipriau, sunkiai jį išlaikiau. Anglai juokavo, kad šis aitvaras sukurtas tokiems jaunuoliams kaip Vito, t.y. aukštiems ilgarankiams. Fury reikalauja stiprių ir didelių judesių.
Gan mielas ir paklusnus pasirodė Sky Burner Widowmaker. Axelį jis vartė be jokių problemų ir labai stabiliai. Net Vito sau ramiai axelino, ko prieš tai nesugebėjo padaryti su nei vienu aitvaru (sorry, Vito).
Vėjui sustiprėjus buvome supažindinti su super vented T2. Šis aitvaras sukurtas prieš 10 metų yra užsitarnavęs komandinio aitvaro vardą. Jį savo krepšyje turi pats Ray Bethell. Dabar T2 gaminamas tik pagal atskirus užsakymus. Priklausomai nuo vėjo stiprumo, šiam aitvarui galima nuimti arba pridėti vėjo absorberius.
Sekmadienį vėl skridome. Tą dieną mums savo "show" rodė Close Encounters. Netgi su muzika.
Beje balandžio 26d. Anglijoje vyks aitvarų baleto varžybos, kur bus vertinamas vienintelis kriterijus - atitikimas muzikai. Manau, visai nebloga idėja.
Paskutinę savo viešnagės dieną pasinaudojome galimybe paskraidinti Atelier Transfer. Kažkada paklausiau Allan, jei iš visų jo kadanors skraidintų aitvarų reikėtų išsirinkti tinkamiausią aitvarą komandai, ką jis pasirinktų. Ir jis atsakė Atelier Transfer. Todėl labai norėjosi šį aitvarą patiems pabandyti. Labai solidus ir gan lėtas aitvaras, labai stabilus ir turintis nemažai jėgos. Precizinis bet ir darantis triukus, tik labai lėtai. Tačiau kai reikėjo apsispręsti, jo nepasirinkome. Tranfer sukurtas Ramlal Tien. Kai pirmą kartą pamačiau kaip skrenda Ramlal komanda Basingstoke, likau nustebinta. Gaila, pernai jie negalėjo atvykti i Lietuvą. Šiemet Ramlal Tien man parašė pats ir pasisiūlė atskristi pas mus. Galbūt, kažkada turėsime progos pasimokinti ir iš jo ir jo komandos.
Taip pat išbandėme ir Benson'o Deep Space. Jei labai labai atvirai, man labiau patiko Widowmaker, kas liečia trikinimą, bet Vito tiesiog įsimylėjo Deep Space - "šį didelį žaislą".
Ir galiausiai mūsų pasirinkimas: Airdynamics T4 STD. Puikus, precizinis aitvaras, atitikęs visus mūsų keltus poreikius. STD versija kuo puikiausiai laikėsi ore net ir esant labai silpnam vėjui, kai Transfer ar Falcon nebuvo net šansų pakelti. Išbadėme ir Vented bei UL versijas.
Kreipėmės į Peter Taylor'ą (Airdynamics vadą) ir apsitarę užsakėme aitvarus. Jau laukiam nesulaukiam savo gaminamų dviejų T4 :) Geras jausmas žinoti, kad tavo aitvarą gamina pagal užsakymą ir derinti įvarias jo gamybos detales. Šiandien galiausiai apsisprendėme dėl audinio spalvų ir išdėstymo. Beje, mums labai pasisekė, jog paėmę T4 labai geromis sąlygomis gavome du T2 Vented. Parsivežę šiuos aitvarus i Lietuvą iškarto pakrikštijome prie Balto. Kaiptik putė stipriai. Bandėme sklandyti ir bražyti figūras, bet trumpai, nes buvom labai pavargę po beveik bemiegės nakties oro uoste.
Tai tiek iš mūsų trumpos, bet turiningos kelionės. Lauksim ir skrisim...

Vieną kartą ant Galvės ežero

Tai buvo žiemos pabaiga. Stiprus vėjas, nedidelis šaltukas bei šviečianti saulė vijo mus iš namų. Pasukome Trakų link apsiginklavę aitvarais bei Mončiaus snieglente.
Vėjas nebuvo super stiprus, o ir mano powerkite'as nelabai didelis, taigi didelės traukos nebuvo, tačiau vistiek bandėme pakinkyti vėją aitvaru ir snieglente. Nors greitis ir nebuvo didelis, bet pračiuožti kelis kartus po 200-300 metrų pavyko :)
Reikia didesnio aitvaro esant mažesniam vėjui; bei man asmeniškai dar reikia geresnių snieglentės valdymo įgūdžių:)
Mončius, Indrė, Chyvas, Frontas bei Dalia dar spėjo paleisti ir kitus aitvariukus. Aš tuo tarpu spėjau eilinį kartą sulaužyti mūsų FC :(
Tikrai fantastiška saulėlydžio (ir FC) nuotrauka.
P.S. Autorinės nuotraukų teisės priklauso Chyvui.

Ryga - Vilnius: vežėm pavasarį

Ryte prasimerkus pirmiausia pamačiau žaliais drugeliais išmargintas lubas, o pro langą švietė saulė. Atrodo į Rygą pavasaris atėjo anksčiau. Papusryčiavę ir prisipylę termosą karštos arbatos išvažiavome Jūrmalos link. Pakeliui paėmėme keletą lobių. Prieš keletą dienų Latvijoje TV rodė laidą apie geocaching'ą, taigi geocacher'ių čia iškart padaugėjo. Tai mums papasakojo vieno lobio beiškant sutiktas geocacher'is, tai pastebėjome ir iš log'ų. Beje kai kurie latviai lobių ieško naktim.
Jūrmaloje į švyturį lipti neišdrįsome. Pasilikome kitam kartui :) ėjome geriau aitvarų leisti. Vėjas nebuvo idealus, bet neblogas. Ech, greičiau atšiltų. Labai norisi skristi.
Vilniaus link užsukome į Iecavą pasivaikščioti po parką ir toliau Bauskos pilį lobio paimti.
Labai stengėmės vežamo pavasario nepamesti, bet Lietuvoje pasitiko niūri dulksna ir žvarba. Tikimės, pavasaris čia tuojau pasirodys.

Paprasčiausias būdas pabėgti

Dabar rašau iš Rygos. Tiesiog pastaruoju metu taip pavargome nuo streso, darbų ir šalčio, kad pajutome neatidėliotiną poreikį pabėgti. Iš patirties žinau, kad geriausiai plauna mintis nauji vaizdai ir nauji žmonės. Kaip tai padaryti neimant atostogų ir neišleidžiant puse atlyginimo?.. Nei aš, nei Vito nebuvome Rygoje. Girdėjome, kad ten gražu, be to yra daug cach'ų. Reiškia nuspręsta. Atsikėlėme pieš 7 ir palikę Smalei saugoti namus išvažiavome.
Rygoj iš tikro gražu. Gražus senamiestis. Aplink senamiesti man dvelkė sovietiniais laikais, bet sanamiestį verta aplankyti. Vaikščiojome pagal cach'ų žemėlapį (įsitikinome, kad latviai lobiukus slepia tikrai išradingai). Sukorėme beveik 17km. Mintys tikrai išsivalė, visi rūpesčiai pasiliko kažkur Lietuvoje. Be to oras buvo nuostabus. Nei vieno debesėlio ir kvepia pavasariu. Dabar pavargę ir išsišiepę (su alaus buteliu) sėdime jaukiame hostelyje. Čia kažkur turėtų būti židinys, sauna, čia galima rūkyti shisha ir garsiai leisti muziką :DD Šiandien jau vaikščioti nebesinori. Ryt važiuosime prie jūros leisti aitvaro.
Aukštai
Per Dauguvą milžinas Kristupas nešiojo žmones. Tai pasakoja legenda apie Rygą.

Gerai varo
Seniausio Baltijos šalyse kino teatro posteriai vis dar piešiami.