Medaus mėnuo: I dalis - Kuala Lumpur

Medaus mėnuo truko apie 10 dienų, tačiau per tas dienas įvyko tiek visko daug , kad net nežinau nuo ko pradėti rašyti. Kelionės smulkiai neplanavome, nusipirkome tik lėktuvo bilietus ir užsakiau keletą dienų Perhentian salose. Mano liga prieš kelionę ir vestuvių planavimas buvo svarbesni dalykai, tad medaus mėnuo liko 'kaip bus - taip'. Ir dabar grįžę drąsiai sakome: į Malaiziją sugrįžti norime. Ryškiausi įspūdžiai apie šalį: nuoširdūs ir sąžiningi žmonės (dauguma musulmonai), kurie mėgsta bendrauti ir užsieniečių nelaiko turistais-pinigų maišais; vietiniai labai ramūs ir tylūs, šypsosi visi, moterys, vyrai ir vaikai, jei tik pažiūri jiems į akis; daug daug šilko; laaabai skanus maistas ir laaabai neskanūs malaizietiški ledai bei vaisius durian'as; pasakiški paplūdimiai; saugumo jausmas; karštis ir drėgmė; netgi daug pinigų sunku išleisti; brangus tik alkoholis.
Nežinau, kaip čia viską sutalpinti į normalų rišlų pasakojimą.
Norėjome per savaitę pamatyti kuo daugiau, tad kiekvieną dieną būdavome vis kitame šalies mieste. Keliavome autobusais. Nenorėjome būti pririšti prie išnuomoto automobilio, o be to ir chaotiškas eismas, ir keliai ten ne iš paprastųjų :)

Po 13 valandų skrydžio iš Frankfurto per Bankoką nusileidome Kuala Lumpur. Iš karto pasitiko kokių 35 laipsnių karštis ir 'nesveikas' eismas gatvėse. Keliai, viadukai, automobiliai, motociklai, metro, traukinukai, pėstieji, einantys per gatvę bet kur ir bet kaip. Po dienos kitos mes irgi išmokome bėgioti per kelią neperėjose arba tiesiog tarp automobilių bei motorolerių.
Kiekviename mieste, kuriame lankėmės be malajų yra atskiri maži kinų ir indų miesteliai, o žmonės juose skiriasi ne tik savo išvaizda, bet ir elgsena, bei kultūra. Pirmą naktį nakvojome pas kinus - 'Chinatown'e, o vaizdingiau pasakius, tai Gariūnų turguje. Taigi pagrindinė Chinatown'o gatvė yra turgus, pilnas kioskelių, pirkėjų ir pardavėjų, kurie parduoda visokį pigų "šlamštą"- akinius, rankines, marškinėlius ir t.t. Viskas žybsi, spindi, žmonių spūstys. Kadangi atskridome pakankamai vėlai vakare, miesto apžvalgą pasilikome kitai dienai, o tą vakarą nusprendėme pavalgyti ir eiti miegoti. Ir va čia padarėme savo pirmąją didelę klaidą, nes netyčia užsisakėme 4 patiekalus. Ištikrųjų labai norėjosi visko pabandyti, todėl pasirinkome mažiausiais porcijas ir paėmėmė baklažanų, ryžių, vištienos ir tų jų ilgųjų makaronų "noodles, kuriuos aš labai mėgstu. Atrodo paprasta: mėsytė, daržovės ir ryžiai. Bet kai pamatėme visų "mažųjų" porcijų kiekį, (o pasirodo ryžiai irgi nebuvo paprasti ryžiai, o su gal 8 ingridientais, tame tarpe ir mėsa, ir krevetės) supratome, kad lengva nebus. Bet buvo taip skanu, kad norėjosi dar ir dar.
Vieta pavalgyti - restoranas, o tiksliau tai plasmasiniai staliukai ir kėdės ant šaligatvio tame turguje. Malaizijoje daug kur taip, žmonės valgo gatvėse. Už maistą sumokėjome apie 45 ringitus (apie 30 Lt), kurių trečdalį sudarė alaus kaina. Čia buvo mūsų viena brangiausių vakarienių Malaizijoje(visgi sostinė), vėliau prisivalgydavome jūros gėrybių už 10 -20 Lt per abu. O alkoholis (tiksliau alus, nes kai paklausiau vyno, padavėja tik nusijuokė) ten labai brangus (7-8lt už 0,33l) ir jo ne visur galima gauti, paprastai tik pas kinus arba prekybos centruose. Po vakarienės nušliaužėme iki savo viešbučio lovų ir nusprendėme kitąkart tiek daug nevalgyti :)
Tik atvykus į šalį neįmanoma nepastebėti žmonių draugiškumo ir komunikabilumo. Visi šypsosi, daugybę kartų žmonės klausė mūsų iš kur mes ir norėjo bendrauti. Kai gatvėje sustodavome pažiūrėti į žemėlapį, žmonės prieidavo ir paklausdavo, ar reikia pagalbos. Bet neįkyriai. Net prekeiviai nekiša prekių į akis, pats ramiai gali viską apžiūrėti ir išsirinkti (sostinėje šiek tiek įkyresni, bet kelio nepastoja). Taigi antrąją dieną nusprendėme apžiūrėti sostinę ir naktiniu autobusu važiuoti i Kota Bharu. Kuala Lumpur aplankėme "Indiantown'ą", kur man didžiausią įspūdį paliko šilkas ir įvairiausi jo gaminiai. Beto jis čia labai pigus.
Jo daug, jis visur, parduotuvės, gatvės, žmonės - visur šilkas. Įvairių spalvų ir pluoštų.
Trumpam užsukome į džiungles (parką) miesto viduryje, kuriomis miestas labai didžiuojasi ir stengiasi išsaugoti.
Na ir kaipgi nenueisi prie šalies pasididžiavimo - bokštų dvynių - Petronas Twin Towers. Mums pasisekė ir nereikėjo stovėti eilėje, kad patekti į bokštų prezentacija, bei užkilti į apžvalgos aikštelę jungiančią bokštus. Va kaip atrodo tas didžiulis modernus miestas iš viršaus.
Ir iš apačios :)
Visur mieste gatvelėse tarp namų pilna kondicienierių. Kaip pas mus šildymo sistema žiemą, tai pas juos šaldymo, tik visą laiką. Atrodo kai mes žiemą užbėgam į parduotuvę ar kitur sušilti, tai čia stabtelėdavome parduotuvėse atvėsti.
Beje, autobusuose žmones veža kaip šaldytas prekes, t.y. taip pašaldo, kad net su džinsais ir megztiniu šalta nors lauke apie 30.