Gaunam daug vėjo

Medaus mėnuo: V dalis - Singapūras

Tik pervažiavę ilgą tiltą, skiriantį Malaiziją ir Singapūrą, atsidūrėme visiškai kitokiame pasaulyje. Pirmasis mano įspūdis: "Trumano šou" arba kompiuterinis žaidimas. Šiame nedideliame mieste - valstybėje - saloje tvyro ideali tvarka, jokio chaoso.
Žmonės gyvena ir dirba dangoraižiuose. Dauguma jų kinai ir toliau kaip visur malajai, indusai bei nemažai baltųjų.
Gatvės švarut švarutėlės. Visur taisyklės, ženklai, instrukcijos, paaiškinimai ir baudos jei nevykdysi. Ant kiekvieno šviesoforo lentelė su piešinuku: 'per žalią eikite, per raudoną neikite, mirksint žaliai nepradėkite eiti'. Viešieji tualetai prekybos centruose atrodo kaip geriausiame viešbutyje. Ir ten vėl taisyklės kaip išmesti panaudotus higienos reikmenis. Visur viskas automatizuota. Autobuse bilietėlius parduoda automatas. Ir aišku, žmonėms - robotams visur surašytos baudos jei pasielgs netinkamai. Beje kaip jau minėjau anksčiau, vaisiaus durian'o viešuoju transportu vežti negalima.
Tačiau priešingai nei Malaizijoje, Singapūre žmonės nesišypso. Atrodo visi 'pasikėlę', nes taip yra 'užprogramuoti', kasdieną vaikšto vis tomis pačiomis gatvėmis, važinėja savo maršrutais metro ir atrodo kiltų didžiulis chaosas, jei kažkas staiga pasielgtų ne pagal taisykles, pvz., uždainuotų gatvėje arba joje užsirūkytų, nes visame mieste rūkyti negalima. Žmonės gražūs, o ypač moterys. Dauguma jų avi aukštakulniais bateliais ir vilki puošniomis suknelėmis dienos metu. Kiekvienas, rodos, pakvaišęs dėl savo išvaizdos, o ypač šukuosenos, kurią dauguma renkasi pagal paskutines popso madas. Singapūre nepamatėme nei vieno hipio, metalisto, reperio ir pan. Rodos, visi stengiasi būti vienodi, konkuruoja tik kieno suknelė ar kelnės brangesnės ir gražesnės. Visur, kur tik apsidairai žmonės apsikarstę laidais, ausinėmis. Beveik kiekvienas rankoje maigo mobilujį telefoną, iPhone'ą, kompą. Įlipi į metro ir visi aplink tave kas muzikos klauso, kas mobilų ar žaidimo konsolę spaudinėja. Naujausios technologijos čia kiekvieno garbės reikalas.
Didžiuliai monitoriai ant dangoraižių sienų teikia akcijų biržų informaciją, rodo žinias, reklamas. Monitoriai metro rodo antiteroristinius filmukus apie tai, kad žmonės privalo stebėti vieni kitus ir ypač tuos, kurie turi didelius krepšius ar kuprines. Galbūt jie itartinai elgiasi, nervinasi, ar prakaituoja. Stebėti, ar jie nepalieka savo krepšių metro, o jei palieka, neleisti jiems išlipti.
Aišku šioje šalyje ir aitvarai negali būti paprasti priklausomi nuo vėjo ir žmogaus rankų. Čia populiari naujovė - RC aitvarai. Tai aitvarai, valdomi radiobangomis ir elektros varikliuku bei nėra priklausomi nuo vėjo. Sutemus, jie mirga įvairių spalvų elektros lemputėmis.
Tos kompanijos atstovai bandė mums paaiškinti, kodėl šie skraidantys objektai vadinami aitvarais, tačiau be neilono ir poros anglies pluošto vamzdelių mes neradome daugiau nieko, kas leistu šiam aitvarui taip vadintis. O ir vėjo jam nereikia
Ieškodami lobių užsukome į parką, kuriame radome vaikų aitvarų šventę.
Vaikai piešė and didelių delta aitvarų.
Išvykdami pabuvojome geriausiu tituluojamame Singapūro oro uoste. Čia tikrai įspūdinga: aplinkui orchidėjų sodai, relaksacijos zonos su tikrais medžiais ir vandens baseiniukais su spalvotomis žuvimis, kiliminės dangos, nemokamas internetas, visur pilna kompiuterių, kuriais gali naudotis nemokamai. Yra keletas mini botanikos sodų, tarp kurių ir drugelių sodas. Jame glaudžiasi apie 1000 įvairių drugelių rūšių.
Čia buvo paskutinis mūsų pasakojimas apie kelionę ir nuotykius Medaus mėnesio metu.

Medaus mėnuo: IV dalis - Kuala Terengganu ir Melaka

Iš salų nusprendėme važiuoti į Melaką. Pakeliui vienai nakčiai strigome mieste Kuala Terengganu, nes visi autobusų bilietai į Melaką buvo išpirkti. Buvome pavargę, tad po miestą daug nevaikščiojome. Kuala Terrenganu - labiausiai musulmoniškas miestas iš mūsų aplankytų. Vakare visame mieste garsiai per gramofonus skaitomas koranas. Teko man po suknele džinsus užsimauti ir skarelę ant galvos užsirišti, nes kitaip gatvėje labai nejaukiai jaučiausi, kai musulmonės mane piktai nužvelgdavo. Nors ir nebuvau panaši į vietines damas, su džinsais ir skara esant nežmoniškam karščiui jaučiausi geriau.
Šiame mieste ragavome įvairių patiekalų, tarp jų ir tradicinio malajų patiekalo nasi lemak ir desertui tradicinių malaizietiškų ledų ais kacang. Nasi lemak labai skanus patiekalas, tačiau ledai nusipelno atskiro pasakojimo. Pradėsiu nuo skaniausios dalies. Taigi didelės ledų vazos viršuje skanaus plombyro rutulėlis, apibarstytas spalvotais žirniukais. Toliau pilna vaza žaldyto sniego, apipilto rožiniu sintetinio skonio saldžiu sirupu. Sniegas greitai tirpsta, todėl į ledus įkištas šiaudelis ištirpusiai masei siurbti. Jei pavyklsta nuvalgyti tą sniegą, o jei ne, tai jam ištirpus, randame beskonės rudos ir žalios žele gabalėlius. Jie nei saldūs nei sūrūs, tiesiog be skonio. Toliau saujelė kepintų žemės riešutų ir pasigardžiavimui konservuoti kokurūzai ir raudonos konservuotos, o gal virtos pupelės. Kadangi pats restorano šefas stengėsi mums patiekti kuo skanesnį maistą ir visą laiką stebėjo ar mums skanu, stengėmės tuos ledus valgyti. Bet kad ir kokie skanūs būtų prieš tai ragauti patiekalai, ledai 'nugalėjo'. Dar ilgai jautėme jų nelabai malonų skonį. Vaikščiodami po miestą praėjome ir didžiulį turgų, kuriame išdrįsome nusipirkti nacionalinio malajų vaisiaus durian'o.
Jo kvapą galima užuosti iš tolo. Už šio vaisiaus vežimą Singapūro viešuoju transportu gresia bauda. Sunku nusakyti šio vaisiaus kvapą, bet prisivertėme jo paragauti. Geltonas durian'o minkštimas savo konsistencija primena avokadą, skonis saldus, kvapas žiaurus. Paragavome labai nedaug ir tikrai nepamėgome. Po to bandėme mėtinius saldainius, alų, bet tas skonis burnoj nepasidavė ir kankino mane visą vakarą. Pirmąkart čia užsukome į prekybos centrą nusipirkti alaus durian'o skoniui užmušti. Pasirodo alus čia tikras blogis. Jį mums į maišelį įdėjo musulmonė kasininkė prieš tai ant rankos užsimovus kitą maišelį (panašiai kaip pas mus maximoj deda sausainius ar mėsą).Tada kasininkė nusiėmė maišelį ir kitas prekes sudėjo atskirai nuo alaus.
O autobusų stotyje išėjus iš tualeto arba prieš įeinant galima nusipirkti saldainių.
Melaka - miestas - kultūrų maišalynė. Per visą savo istoriją Melakoje be kinų ir malajų viešpatavo ir portugalai, ir olandai, ir britai. Miestas buvęs vienas žymiausių Azijos prekybos centrų. Visa tai atsispindi Melakos architektūroje ir miesto dvasioje. Čia daug europietiškos tipo pastatų. Yra netgi krikščioniška bažnyčia.
Miesto centre tekančia upe plaukioja valtys.
Melakoje jaučiasi europietiška dvasia. Baruose būdingas toks europietiškas "stiliukas".
Vakare Melaka žybsi lemputėmis tarsi Europoje per Naujus Metus.
Miesto Chinatown'e labai gražios budistų šventyklos it visur tvyro smilkalų kvapas.
Ryte daugelyje parkų girdisi Tai Chi muzika, vietiniai dieną pradeda mankšta.
O čia mūsų indiškas pusrytukas: indiškas blynas su bulvėmis ir kitomis daržovėmis viduje (pavadinimo tikrai neatsiminsiu) bei masala ir šalta kava.

Medaus mėnuo: III dalis - Perhentian salos- rojus žemėje

Baltas smėlis, skaidrus žydras vanduo, karštis...tokius paplūdimius buvau mačiusi tik filmuose arba per 'Travel TV'.
Trijų dienų atostogas salose su programa "viskas įskaičiuota" buvau užsakius dar iš Lietuvos. Realybė pranoko poreikius. Apsigyvenome 20 km nuo žemyno esančioje saloje Pulau Besar. Gyvenome namelyje ant kranto, 10 žingsnių iki šiltutėlės Pietų Kinijos jūros. Va mūsų namelis:
Ir va vaizdas iš jo:
Ir vėl skanus maistas. Tik atvykę gavome pietus. Atneštų patiekalų ir puodo sriubos turbūt būtų užtekę 6 žmonėms. Aštri sriuba su vištiena ar krevetėmis, įvairiais grybais ir imbieru ir 2 patiekalai, dažniausiai žuvis, kalmarai, vištiena - visko daug ir viskas aštru. Atsigaivinimui arbūzas ir gaivus gėrimas su daug ledukų. Tiek valgėme per kiekvienus pietus ar vakarienę.
Paskutinė vakarienė pribaigė: ant žarijų kepta"ciela" žuvis su aštriu padažu, du dideli kalmarai, kepta vištiena, bulvės, salotos, ryžiai, gal kokios 8 dešrelės, dvi didžiausios riekės arbūzo ir gėrimai. Gerai, kad pusryčiams galėjome atsisakyti puodo nudlų ir paimti tik paskrudintos duonos su sviestu ir uogiene. Be abejo kava saldi su kondencuotu pienu. Net grįžus šį rytą Vytautas nuėjo į parduotuvę kondencuoto pieno ir tirpios kavos, kad jaustume tą patį skonį :)
Maisto buvo daug bet ir veiksmo buvo daug. Nesinorėjo tingėti paplūdimyje. Kartą per dieną gaudavome 3 valandų kelionę snorklinti. Išveždavo su nedidele valtimi mus kartu su keletu kinų (daugiau baltųjų kažkodėl neplaukė).
Vytautas jau beveik pasiruošęs nerti:
Žuvyčių ir koralų grožį sunku aprašyti. Gailėjomės, kad neturėjome povandeninio fotiko. Čia nuotrauka daryta iš valties:
Bet ne vien grožį mums vietiniai norėjo parodyti, nuvežė ir į "sharkpoint'ą" kur sekėme gidą ir ieškojome ryklio. Radome. Vienas 1,5m monstras praplaukė visai netoliese. Tada turėjome sustingti, kad ryklys mūsų nepalaikytu žuvimi. Per ilgą snorklinimą išbrinkdavo ir susiraukšlėdavo oda, nuspausdavo lastai, bet nesinorėdavo lįsti iš to nuostabaus povandeninio pasaulio.
Vieną popietę išėjome į džiungles 'pasivaikščioti'. Ten tamsu, drėgna ir baisu. Stengėmės laikytis trijų tabų, skirtų einantiems per džiungles:
- nedemonstruoti savo gebėjimų,
- nejuokauti apie gyvūnų užpuolimus,
- garsiai nekalbėti ir nedainuoti.
Kelionė buvo rami. Piktų žvėrių nesutikome. Tik pora varanų, vovierę ir keletą laukinių beždžionių. Ir tai tik išlindę iš džiunglių.

Medaus mėnuo: II dalis - Kota Bharu

Iš Kuala Lumpur į Kota Bharu važiavome naktiniu autobusu. Autobusai ten pakankamai modernūs, ypač tie kurie veža dideliais atstumais. Atstumas tarp šių miestų yra apie 400 km, tačiau kelionė per kalnus trunka apie 9 val. Pakelės kavinėje nusipirkau arbatos. Va taip ją įpakuoja išsinešimui.
Čia vėl nustebino žmonių sąžiningumas. Padavėjas iš kavinės susirado mane prie autobuso, nes norėjo atiduoti man 20 centų grąžą, kurią palikau.
Kota Bharu - musulmoniškas miestas šiaurės rytuose. Jame apsistojome vienai dienai prieš keliantis į Perhentian salas. Taip pat čia norėjome pamatyti tradicinius aitvarus, kurie būdingi šiame regione. Aplankėme kultūros centrą, kur stebėjome tradicinius kovos menus ir klausėme tradicinės muzikos.
Vėliau ir patys buvome pakviesti pagroti šiais mušamaisiais instrumentais.
Radome nedidele dirbtuvę, kurioje grožėjomės aitvarais, šešėlių teatro figūromis, šilkinėmis skarelėmis ir paveikslais, kurios ten vietoje ir piešė.
Vieną šilko skarelę su aitvarais ir aš įsigijau.
Turistų informacijos centre sužinojome, kad netoli miesto yra "kite factory". Įsivaizdavome, kad tai aitvarų gamykla, kurioje žmonės daro aitvarus, nusprendėme būtinai ten nuvykti. Išsiaiškinome, koks autobusas ten veža ir kad kelionė trunka apie 20 minučių. Autobuse mums žmonės pasakė kur išlipti, o išlipę pagalvojome kad mus apgavo. Išlipome pakelėje, kur aplink mus buvo vien lūšnos, o priešais policijos nuovada. Ten ir nuėjome paklausti, kur čia rasti aitvarų gamyklą. Policininkas parodė namelį priešais, kurio patys žiopliai kažkaip nepastebėjome. Truputi kitaip įsivaizdavome aitvarų gamyklą :)
Gaila, bet buvo jau po 6 ir 'gamykla' nebedirbo. Vis tik labai norėjome pamatyti tuos aitvarus, o informacijos centre buvome gavę aitvarų meistro pavardę ir tel.nr. Jau norėjome skambinti, bet kas jei jis nekalba angliškai. Nusprendėme paprašyti policininko pagalbos. Savaime aišku, jis mielai sutiko padėti. Nežinome, ką jis kalbėjo su aitvaristu telefonu, bet mums gestais parodė, kad lauktume prie namelio. Po kelių minučių aitvarų meistras Safie Yusof atvažiavo motociklu ir rodos džiaugėsi mus matydamas. Nemažiau džiaugėmės ir mes. Nors angliškai jis nemokėjo, tai bendravome kaip sugebėjome, rodėme jam mūsų skraidinamų aitvarų nuotraukas likusias fotoaparate. Jis mielai leido apžiūrinėti savo meno kūrinius ir fotografuoti. O aitvarai iš tikro pasakiški ir jie skrenda.
Tokį aitvarą galima nusipirkti, tik gaila, negalėtume jo parsivežti. Todėl nusipirkome panašų suvenyrinį miesto turguje.
Vakare užsukome į naktinį maisto turgų užkasti. O kiek čia skanumynų net akys raibo.
Jūros gėrybės
Natūralios sultys išsineštinai.
Pirkom vištienos 'šašlyką'
Ir blynelį su bananais desertui.
Dar matėm daug saldumynų, bet jau nebetilpo
Kad ir kaip nešvaru būtu gatvėse, maistas labai šviežias ir jokių virškinimo problemų neturėjome.
Viešbutyje gyvenome ne vieni. Be mūsų kamabaryje dar buvo apsitoję 3 monstrinio dydžio tarakonai. Jie tokie dideli ir šlykštūs ir taip greitai bėgioja, kad nufotkinti nesinorėjo. Užmušti juos buvo per šlykštu, todėl juos išvijome iš kambario per duris, nes niekur nebuvo jokio plyšio, kad tokie monstrai tilptų įlįsti. Supratome, kad užmigti paprastai nepavyks, todėl išėjome gerti alaus.

Medaus mėnuo: I dalis - Kuala Lumpur

Medaus mėnuo truko apie 10 dienų, tačiau per tas dienas įvyko tiek visko daug , kad net nežinau nuo ko pradėti rašyti. Kelionės smulkiai neplanavome, nusipirkome tik lėktuvo bilietus ir užsakiau keletą dienų Perhentian salose. Mano liga prieš kelionę ir vestuvių planavimas buvo svarbesni dalykai, tad medaus mėnuo liko 'kaip bus - taip'. Ir dabar grįžę drąsiai sakome: į Malaiziją sugrįžti norime. Ryškiausi įspūdžiai apie šalį: nuoširdūs ir sąžiningi žmonės (dauguma musulmonai), kurie mėgsta bendrauti ir užsieniečių nelaiko turistais-pinigų maišais; vietiniai labai ramūs ir tylūs, šypsosi visi, moterys, vyrai ir vaikai, jei tik pažiūri jiems į akis; daug daug šilko; laaabai skanus maistas ir laaabai neskanūs malaizietiški ledai bei vaisius durian'as; pasakiški paplūdimiai; saugumo jausmas; karštis ir drėgmė; netgi daug pinigų sunku išleisti; brangus tik alkoholis.
Nežinau, kaip čia viską sutalpinti į normalų rišlų pasakojimą.
Norėjome per savaitę pamatyti kuo daugiau, tad kiekvieną dieną būdavome vis kitame šalies mieste. Keliavome autobusais. Nenorėjome būti pririšti prie išnuomoto automobilio, o be to ir chaotiškas eismas, ir keliai ten ne iš paprastųjų :)

Po 13 valandų skrydžio iš Frankfurto per Bankoką nusileidome Kuala Lumpur. Iš karto pasitiko kokių 35 laipsnių karštis ir 'nesveikas' eismas gatvėse. Keliai, viadukai, automobiliai, motociklai, metro, traukinukai, pėstieji, einantys per gatvę bet kur ir bet kaip. Po dienos kitos mes irgi išmokome bėgioti per kelią neperėjose arba tiesiog tarp automobilių bei motorolerių.
Kiekviename mieste, kuriame lankėmės be malajų yra atskiri maži kinų ir indų miesteliai, o žmonės juose skiriasi ne tik savo išvaizda, bet ir elgsena, bei kultūra. Pirmą naktį nakvojome pas kinus - 'Chinatown'e, o vaizdingiau pasakius, tai Gariūnų turguje. Taigi pagrindinė Chinatown'o gatvė yra turgus, pilnas kioskelių, pirkėjų ir pardavėjų, kurie parduoda visokį pigų "šlamštą"- akinius, rankines, marškinėlius ir t.t. Viskas žybsi, spindi, žmonių spūstys. Kadangi atskridome pakankamai vėlai vakare, miesto apžvalgą pasilikome kitai dienai, o tą vakarą nusprendėme pavalgyti ir eiti miegoti. Ir va čia padarėme savo pirmąją didelę klaidą, nes netyčia užsisakėme 4 patiekalus. Ištikrųjų labai norėjosi visko pabandyti, todėl pasirinkome mažiausiais porcijas ir paėmėmė baklažanų, ryžių, vištienos ir tų jų ilgųjų makaronų "noodles, kuriuos aš labai mėgstu. Atrodo paprasta: mėsytė, daržovės ir ryžiai. Bet kai pamatėme visų "mažųjų" porcijų kiekį, (o pasirodo ryžiai irgi nebuvo paprasti ryžiai, o su gal 8 ingridientais, tame tarpe ir mėsa, ir krevetės) supratome, kad lengva nebus. Bet buvo taip skanu, kad norėjosi dar ir dar.
Vieta pavalgyti - restoranas, o tiksliau tai plasmasiniai staliukai ir kėdės ant šaligatvio tame turguje. Malaizijoje daug kur taip, žmonės valgo gatvėse. Už maistą sumokėjome apie 45 ringitus (apie 30 Lt), kurių trečdalį sudarė alaus kaina. Čia buvo mūsų viena brangiausių vakarienių Malaizijoje(visgi sostinė), vėliau prisivalgydavome jūros gėrybių už 10 -20 Lt per abu. O alkoholis (tiksliau alus, nes kai paklausiau vyno, padavėja tik nusijuokė) ten labai brangus (7-8lt už 0,33l) ir jo ne visur galima gauti, paprastai tik pas kinus arba prekybos centruose. Po vakarienės nušliaužėme iki savo viešbučio lovų ir nusprendėme kitąkart tiek daug nevalgyti :)
Tik atvykus į šalį neįmanoma nepastebėti žmonių draugiškumo ir komunikabilumo. Visi šypsosi, daugybę kartų žmonės klausė mūsų iš kur mes ir norėjo bendrauti. Kai gatvėje sustodavome pažiūrėti į žemėlapį, žmonės prieidavo ir paklausdavo, ar reikia pagalbos. Bet neįkyriai. Net prekeiviai nekiša prekių į akis, pats ramiai gali viską apžiūrėti ir išsirinkti (sostinėje šiek tiek įkyresni, bet kelio nepastoja). Taigi antrąją dieną nusprendėme apžiūrėti sostinę ir naktiniu autobusu važiuoti i Kota Bharu. Kuala Lumpur aplankėme "Indiantown'ą", kur man didžiausią įspūdį paliko šilkas ir įvairiausi jo gaminiai. Beto jis čia labai pigus.
Jo daug, jis visur, parduotuvės, gatvės, žmonės - visur šilkas. Įvairių spalvų ir pluoštų.
Trumpam užsukome į džiungles (parką) miesto viduryje, kuriomis miestas labai didžiuojasi ir stengiasi išsaugoti.
Na ir kaipgi nenueisi prie šalies pasididžiavimo - bokštų dvynių - Petronas Twin Towers. Mums pasisekė ir nereikėjo stovėti eilėje, kad patekti į bokštų prezentacija, bei užkilti į apžvalgos aikštelę jungiančią bokštus. Va kaip atrodo tas didžiulis modernus miestas iš viršaus.
Ir iš apačios :)
Visur mieste gatvelėse tarp namų pilna kondicienierių. Kaip pas mus šildymo sistema žiemą, tai pas juos šaldymo, tik visą laiką. Atrodo kai mes žiemą užbėgam į parduotuvę ar kitur sušilti, tai čia stabtelėdavome parduotuvėse atvėsti.
Beje, autobusuose žmones veža kaip šaldytas prekes, t.y. taip pašaldo, kad net su džinsais ir megztiniu šalta nors lauke apie 30.