Medaus mėnuo: II dalis - Kota Bharu

Iš Kuala Lumpur į Kota Bharu važiavome naktiniu autobusu. Autobusai ten pakankamai modernūs, ypač tie kurie veža dideliais atstumais. Atstumas tarp šių miestų yra apie 400 km, tačiau kelionė per kalnus trunka apie 9 val. Pakelės kavinėje nusipirkau arbatos. Va taip ją įpakuoja išsinešimui.
Čia vėl nustebino žmonių sąžiningumas. Padavėjas iš kavinės susirado mane prie autobuso, nes norėjo atiduoti man 20 centų grąžą, kurią palikau.
Kota Bharu - musulmoniškas miestas šiaurės rytuose. Jame apsistojome vienai dienai prieš keliantis į Perhentian salas. Taip pat čia norėjome pamatyti tradicinius aitvarus, kurie būdingi šiame regione. Aplankėme kultūros centrą, kur stebėjome tradicinius kovos menus ir klausėme tradicinės muzikos.
Vėliau ir patys buvome pakviesti pagroti šiais mušamaisiais instrumentais.
Radome nedidele dirbtuvę, kurioje grožėjomės aitvarais, šešėlių teatro figūromis, šilkinėmis skarelėmis ir paveikslais, kurios ten vietoje ir piešė.
Vieną šilko skarelę su aitvarais ir aš įsigijau.
Turistų informacijos centre sužinojome, kad netoli miesto yra "kite factory". Įsivaizdavome, kad tai aitvarų gamykla, kurioje žmonės daro aitvarus, nusprendėme būtinai ten nuvykti. Išsiaiškinome, koks autobusas ten veža ir kad kelionė trunka apie 20 minučių. Autobuse mums žmonės pasakė kur išlipti, o išlipę pagalvojome kad mus apgavo. Išlipome pakelėje, kur aplink mus buvo vien lūšnos, o priešais policijos nuovada. Ten ir nuėjome paklausti, kur čia rasti aitvarų gamyklą. Policininkas parodė namelį priešais, kurio patys žiopliai kažkaip nepastebėjome. Truputi kitaip įsivaizdavome aitvarų gamyklą :)
Gaila, bet buvo jau po 6 ir 'gamykla' nebedirbo. Vis tik labai norėjome pamatyti tuos aitvarus, o informacijos centre buvome gavę aitvarų meistro pavardę ir tel.nr. Jau norėjome skambinti, bet kas jei jis nekalba angliškai. Nusprendėme paprašyti policininko pagalbos. Savaime aišku, jis mielai sutiko padėti. Nežinome, ką jis kalbėjo su aitvaristu telefonu, bet mums gestais parodė, kad lauktume prie namelio. Po kelių minučių aitvarų meistras Safie Yusof atvažiavo motociklu ir rodos džiaugėsi mus matydamas. Nemažiau džiaugėmės ir mes. Nors angliškai jis nemokėjo, tai bendravome kaip sugebėjome, rodėme jam mūsų skraidinamų aitvarų nuotraukas likusias fotoaparate. Jis mielai leido apžiūrinėti savo meno kūrinius ir fotografuoti. O aitvarai iš tikro pasakiški ir jie skrenda.
Tokį aitvarą galima nusipirkti, tik gaila, negalėtume jo parsivežti. Todėl nusipirkome panašų suvenyrinį miesto turguje.
Vakare užsukome į naktinį maisto turgų užkasti. O kiek čia skanumynų net akys raibo.
Jūros gėrybės
Natūralios sultys išsineštinai.
Pirkom vištienos 'šašlyką'
Ir blynelį su bananais desertui.
Dar matėm daug saldumynų, bet jau nebetilpo
Kad ir kaip nešvaru būtu gatvėse, maistas labai šviežias ir jokių virškinimo problemų neturėjome.
Viešbutyje gyvenome ne vieni. Be mūsų kamabaryje dar buvo apsitoję 3 monstrinio dydžio tarakonai. Jie tokie dideli ir šlykštūs ir taip greitai bėgioja, kad nufotkinti nesinorėjo. Užmušti juos buvo per šlykštu, todėl juos išvijome iš kambario per duris, nes niekur nebuvo jokio plyšio, kad tokie monstrai tilptų įlįsti. Supratome, kad užmigti paprastai nepavyks, todėl išėjome gerti alaus.