Norvegija: grožis pro lietų

Gan dažnai kolegos norvegai sako: nėra blogo oro, yra tik blogi drabužiai.

Trejus metus planavome kelionę į Norvegiją ir pagaliau pagaliau jai atėjo laikas. Pirmoji diena grįžus. Bandysiu sudėlioti šviežius įspūdžius. Kelionė automobiliu. 4 žmonės automobilyje. Pilna maisto bagažinė ir bagažinė ant stogo, kurioje drabužiai, miegmaišiai, kilimėliai ir palapinė. Keliu iš Vilniaus iki Rygos, tuomet keltu iki Stokholmo ir vėl keliu iki Oslo. Truputi daugiau nei para ir mes jau Norvegijoje.
Nuo kelionės pradžios vieni vaizdai keitė kitus vis gražesniu ir gražesnius. Pradžioje darytos nuotraukos tapdavo bevertės keliaujant vakarinės Norvegijos link.
Gamta...Visų pirma kalnai. Jie nuostabūs, gyvi ir nenuspėjami.
Taigi kalnai...
Nuotraukos toli gražu neparodo to, ką jauti ir matai būdamas kalnuose. Pirmoji pažintis su Norvegijos kalnais buvo žygis į Trolio liežuvį. Į miestelį Skjeggedal netoli Ottos atvykome anksti ryte tam, kad nepavėluotume į vienintelį privatų Mågalibanen keltuvą, kuris veikia tik dukart per dieną, t.y. ryte 10 val. ir paskutinis vakare 16 val. Šis funikulierius prasideda 425m aukštyje ir užkelia į 850m aukštį. Trasos ilgis apie 1km. Nepasakyčiau, kad man buvo labai jauku šiuo keltuvu keltis.

Užkilome ir mūsų žygis prasidėjo. Pagrindinis tikslas - nusifotografuoti ant Trolio liežuvio. Lentelė trąsos pradžioje rodė 3,5 val. iki jo. Pradžioje manėme, jog įveiksime per 2,5, tačiau maždaug po valandos ėjimo jau taip nebemanėme. Pakeliui vis sutikdavome keletą grįžtančiųjų, kurie sakė, jog iki Trolio liežuvio dar pora valandų mažiausiai, vėliau valanda ir pan. O eiti nebuvo labai paprasta. Lietus lietus lietus, žvarbus vėja, sniegas, rūkas. Ėjome akmenimis, bridome kalnų upeliais, ėjome debesyje.
Oras nuolat keitėsi. Džiaugėmės, kai trumpam išlindo saulutė. Vanduo kuprinėje visiškai atvėso ir visai nebuvo noro gerti, bet vanduo batuose sušilo ir batai tapo hidrobatais, o perlyti rūbai hidrokostiumu :) Jei nejudi iškart pradedi šalti. Po daugiau nei 3 valandų pasiekėme Trolio liežuvį. Žiauriai geras jausmas. Fizinis nuovargis ir švarios švarios mintys. Ir be abejo pergalės jausmas pasiekus tikslą.
Keletas foto ir tuo pačiu keliu 3,5 valandos atgal. Džiaugėmės, kad nustojo lyti ir nebuvo šalta. Poilsis likus apie pusvalandžiui kelio.
Deja į 5val. keltuvą nebespėjome, tad teko nusileisti nuo kalno pėsčiomis. Iš kuprinės išsitraukėme likusius džiuvėsius ir vandenį. Kažkodėl buvo beviltiškai juokinga. Kvatojome prie nedirbančio keltuvo ir valgėme džiuvėsius žinodami, kad dar turėsime įveikti apie 1km ilgio kelią nuo kalno iki apačioje laukiančio BMW. Kelionės pabaigoje pavargę bet laimingi.
Tą vakarą dar važiavome apie 100 km iki Bergeno. Nors buvo šeštadienis, naktinio miesto pažiūrėti neturėjome jėgų. Skaniai skaniai užmigome.
Keletą dienų praleidome Jostedal ledyno papėdėje. Pirmiausiai bandėme šį ledyną pasiekti patys, norėjome tik paliesti jį. Tačiau pasirinktas kelias po valandos ejimo atvedė tik iki kalnų upės, kuri pastojo kelią ledyno link. Gaila, bet bent jau smagiai pasivaiksčiojome (per lietų žinoma, o kaip be jo) ledyno link. O nuo kelio jis atrodė taip arti.
Kitą dieną suradome būdą kaip nusigauti iki ledyno. Puikiai organizuojamos ekspedicijos su gidais. Apie 6 val. trunkanti "ekskursija" iki ledyno ir ant jo (ant paties ledyno apie 3 valandas). Gavome batus su "šipais", kirstukus, šalmus, virves. Po tam tikrų apmokymų buvome surišti į 30 žmonių grandinę ir kopėme į ledyną.
Truputį nejauku, bet įspūdinga. Baisiausia, jei pagalvoji, kaip greitai slystum žemyn, jei nukristum.
Komanda žygio pabaigoje
Pekeliui iš ledyno prisirinkome raudonikių ir lepšių. Grybai auga šalia tako. Skani buvo vakarienė.
Tesiant pasakojimą apie žygius ir kalnus, verta paminėti žygį Rondanės nacionaliniame parke. Ten buvo šiek tiek kaip mėnulyje. Bent jau aš panašiai mėnulį įsivaizduoju :). Beveik 16 km nuėjome šiame parke.
Tą dieną nelijo, tačiau 1,3 km aukštyje buvo gan šalta, apie +5.
Sunku apsakyti, kokia skani tampa karšta juoda arbata iš termoso sėdint ant akmens šalia dar neištirpusio sniego.
Miestai...
Jie nebuvo mūsų kelionės tikslas, tačiau juose aplankėme keletą artimų žmonių ir visai smagiai praleidome laiką.
Oslas. Šiame mieste man labiausiai patinka Vigelando skulptūrų parkas.
Osle svečiavomės pas norvegus. Ten mus vaišino norvegų mėgstama grilinta mėsa, dešrelėmis bei bulvių pyragu.
Bergenas.. Kaip patys norvegai sako - ten gyvena arogantiški norvegai. Mes to nepajutome. Apsistojome pas Vytauto pusseserę. Gailą, kad po ilgo žygio į Trolio liežuvį nebeturėjome jėgų išeiti į naktinį Bergeną. Miestą apžiūrėjome dienos metu lyjant lietui. Bergeną supa 7 kalnai, todėl jei čia jau užeina debesis, tai taip ir pasilieka, kol išlyja. Čia saulė šviečia tik 50 dienų per metus. Bergenas mums pasirodė jaukus ir bohemiškas. Ačiū Dovilei už parodytą ir nupasakotą šio miesto veidą.
Andalsnes..Nedidelis miestelis kalnų šlaite. Netoli joTrolių kelias
ir 1,6 km aukščio Trolių siena.
Ši siena žymi dar ir tuo, jog nuo jos šokinėja base jumper'iai. Viskas Norvegijoje priklauso Troliams. Trolio liežuvis, Trolio siena, Trolio kelias ir pan. Aš mačiau du troliukus susiglaudusius kalno viršūnėje. Tą vakarą vieną iš daugelio mūsų vakarų sėdėjome prie savo kempingo namelio ir grožėjomės vakaru.

Keista, kad ši natūraliai susiformavusi žymioji žemės piramidė vadinasi ne Trolio piramidė, tačiau nuobiryno kunigai (Kvitskriuprestein).

Beje apie Andalsnes. Jaukus mietelis. Jį apėjome saulei leidžiantis.
Geiranger.. Mažytis turistinis miestelis kalnų papėdėje. Juo pasigrožėjome pro automobilio langus.

Vik.. Bene žymiausias šio miestelio statinys - medinė bažnyčia. Ši ne pati didžiausia Norvegijoje. Medinės bažnyčios - Norvegijos pasididžiavimas.

Kristiansund.. Iki jo neprivažiavome. Tačiau pravažiavome į šį mietą vedančiu žymiuoju Atlanto keliu.Ir ši vieta buvo mūsų šiauriausia vieta Norvegijoje. nuo jos prasidėjo kelionė atgal.
Kur gyvenome..Keliaujantiems Norvegijoje tikrai palankios sąlygos. Ir visai nepasakytume, kad ši šalis viena brangiausių pasaulyje. Gal dėl to, kad parduotuvėse mažai lankėmės, nes vežėmės maistą išLietuvos. O gyvenome trobelėse kempinguose. Keturvietės trobelės kaina nuo 270 iki 595 NOK. Deja, pagal kainą negalima spręsti apie trobelės jaukumą ir patogumą. Vietomis pigios trobelės labai smagios ir jaukios, vietomis brangesnės visai nevertos savo kainos. Visose jose buvo viryklė, šildytuvas, šaldytuvas, daugumoje, vandentiekis ir beveik visose dviaukštės lovos. Na ir visose man vaidenosi naktimis :) Nakvoti palapinėje teko tik Švedijoje. Norvegijoje lijo, tad nusprendėme nevargti su palapine. O ir kempige kaina apsistoti su palapine palyginti nedaug skiriasi nuo trobeles kainos.
Štai keletas vaizdų iš mūsų kempingų kasdienybės:
Gryta kempingą netoli ledyno vieningai pripažinome pačiau jaukiausiu. Ten norėtųsi praleisti ne vieną dieną.
Kempinge netoli Ottos žvejojome. Aš kasiau sliekus.
O vyrai pagavo upėtakį.
Oras.. Kaip ir minėjau lietus ir lietus. Tik vieną dieną švietė saulė. Šypsojomės tą dieną.

Aitvarai.. Jie nebuvo pamiršti. Nor ir nebuvo idealių sąlygų, neiškentėme neištraukę aitvarų.

Belaukiant ekskursijos į ledyną:

Atlanto kelyje į Kristiansund:
Rondanės nacionaliniame parke:
Maistas.. Maista vežėmės is LT. Grikia, ryžiai, konservai, kumpiai, sūriai, daržovės, sausainiai.. Viskas buvo labai skanu gamtoje arba trobelėse grįžus po žygių.
Iš norvegiškų patiekalų Bergeno turguje ragavome šviežių jūros gėrybių, Rasa pirko rudojo sūrio ir vieningai balsavome už krevečių salotas. Norvegijoje šiuo metų laiku labai lengva grybauti, nes grybai auga prie takų kalnuose. Todėl skanią vakarienę galima pasiruošti be ypatingų pastangų. Žvejoti Norvegijoje be leidimo galima tik sūriame vandenyje. Norint žvejoti upėse ar ežeruose, reikia pirkti žvejo kortelę. Tačiau kai kuriuose kempinguose svečiams leidžiama gaudyti žuvį nemokamai.
Na va, pradėjau rašyti pirmąją dieną po kelionės, o baigiau tik trečiąją. Tiek visko daug po atostogų, kad vis nėra laiko prisėsti. Galiausiai vienintelis patarimas tiems, kas važiuosite į Norvegiją: Svarbiausia geri ir neperšlampami batai, šiltas megztukas ir lietui bei vėjui atspari striukė bei kelnės. Tuomet belieka niekur neskubėti ir mėgautis.

Kaip keliavom į Švediją, kad pamatytume U2

Pavėluotai rašau apie liepos pabaigos kelionę, bet įspūdžiai dar nėra išdilę.
Jau prieš puse metų seno U2 fano Tomo dėka gavome bilietus į U2 turo koncertą Gotenburge. Šį miestą grupė pasirinko turbūt ir todėl, jog nuo čia visa Skandinavija (Danija, Norvegija) yra pasiekiama per keletą valandų. Tai didelis traukos taškas, o juk neveltui jų dideliame Ullevi stadione vyksta tikrai daug didžiulių sporto renginių. Šis uostas tai ir didelis studentų centras (jų čia apie 60tūkst.), o tai suteikia miestui jaunatvišką ir liberalų atspalvį.
Norėjome praleisti daugiau laiko šiame mieste, todėl skridome palikę automobilį Rygoje. Ir ilgas savaitgalis prasidėjo...

Švedija nepigi šalis, todėl brolio ir kolegų patarimų dėka nusprendėme sutaupyti ant nakvynės ir apsistoti pas 'couchsurfing'o narius. Kas tai yra? Visų pirma tai pasaulinė bendruomenė, kuri bendrauja interneto svetainės pagalba, o jos tikslas, paprastai tariant, yra pasidalinti su keliajančiais savo 'plotu'. Jų puslapyje registruojiesi ir ieškai žmonių gyvenančių tam tikrame mieste ir galinčių priimti pernakvoti. Viskas vyksta paprasto pasitikėjimo dėka, todėl dažniausiai žmonės prisistato būtent tokiais, kokiais yra ir dalinasi rekomendacijomis bei patyrimais. Šis projektas, tai ne tik nakvynė, tai bendravimas. Dažnam labai svarbu, kai vietinis gyventojas tave ne tik priima, bet ir suteikia vertingos turistinės informacijos apie miestą (kur eiti kur neiti), apie maistą (kur, kaip, ką valgyti), galų gale apie kultūrą... tačiau būna ir dar geriau, kai bendravimas virsta į bičiulystę ir kartu su vietiniu apžiūri miestą, gaminiesi valgyt jo virtuvėje, juokauji, linksminiesi ir t.t.
Taip nutiko ir mums. Atvykome vėlai ketvirtadienį ir pirmą naktį apsistojome pas lietuvę, kur buvome vaišinami arbata ir gavome puikią lovą nakvynei. Kitas dvi dienas buvome sutarę praleisti pas Steve'ą iš Naujosios Zelandijos, kuris studijuoja Gotenburge. Penktadienis - koncerto diena, taigi tik susipažinome, palikome savo 'šmutkes' jo namuose ir galvojome jau tik apie U2... bet apie patį koncertą vėliau.
Šeštadienį papusryčiavome ir Steve'as pasiūlė mums aprodyti miestą, mes žinoma sutikome. Tačiau paaiškinome, kad galim elgtis keistai, nes ieškosime lobių. Jis buvo girdėjęs apie geocachingą, tačiau niekada nebandęs. O pats irgi nemažas gamtos vaikas užsiimantis alpinizmu, mėgstantis keliauti bei grožėtis labiau gamta nei civilizacijos laimėjimais.. suprantama - jis juk iš Naujosios Zelandijos! :)
Taigi.. vaikščiojome senamiesčio gatvėmis.

Pakilome į kalną su jo viršūnėje esančiu gynybiniu fortu.
Miesto panaromoje pamatėme ir Ullevi stadioną su U2 scenos fragmentu
Valgėme Gothenburge dydžiu garsią cinamono bandelę
Aplankėme jūros gėrybių turgų, kuris savo tvarka ir kvapu labiau panašus į supermarketą.
Visą laiką, kai GPS rodė netoliese esančius lobius, mes stabtelėdavome ir demonstruodavome Steve'ui, kaip reikia jų ieškoti, kartais paslapčia, kartais nelabai... kagi dienos gale bičas taip užsikabino, kad jau ieškojo kaip nusipirkti pigų naudotą GPS :)
Oras buvo puikus, todėl viešuoju transportu (į kurį įeina ir keltas) vykome apžiūrėti archipelago. Šiose netoli žemyno esančiose salelėse švedai pasistatę savo vasarnamius. Juos pasiekti galima keltais, kuriuose 90min. galioja dar miesto tramvajuje pirmą kartą pažymėtas bilietėlis.
Čia jie plaukioja jachtomis, žvejoja, daro barbeque ir kitaip ilsisi.
Pasiekėme mažiau bene gržiausią ir mažiausiai apgyvendintą salą Vrango (Pikta sala). Čia pasilipę ant didelės uolos gėrėme alų, bendravome, užkandžiavome, gerėjomės puikiais vaizdas. Vėliau ėjome truputi pasivaikščioti (pahikinti) ir surasti lobį.
Vakare susitarėme, kad mes gaminsime Steve'ui vakarienę (itališkus spagetti su šonine, grietinėle bei sūriu), o jis mums švedišką šokoladinį desertą.. niam niam kaip buvo skanu.
Paskutinę dieną vėl vaikščiojome po miestą, aplankėme uostą, didžiulį miesto centre esantį parką. Artėjo laikas keliauti namolio... autobusas, oro uostas, lėktuvas, Ryga, automobilis, Vilnius.
U2! 360 tour!
Įspūdinga scena, pilnas Ullevi stadionas, garso ir vaizdo efektai -nieko panašaus gyvai nesame matę. Čia ne sporto varžybos su grupe vieningų fanų, o tai milžiniška minia gerbėjų, kurie kartu dainuoja, ploja ir linguoja pagal muziką. Nerealu!
Aš prastas rašytojas, todėl sunku man išreikšti tuomet kilusius jausmus. Gal geriau pažiūrėti Youtube :)
U2 su kiekviena daina kūrė mažą spektaklį, net kūnas ėjo pagaugais :) Gyvai išgirdom naujas dainas bei klasika tapusiais With or without you, One, Where the streets have no name, Beautiful day, Mysterious ways, Ultra Violet ir daug kitų. Dainavom, šokom, Lietuvos vėliavą mojavom, nors vargu ar Bono ją matė :)

Namo parsivežėm ne tik daug įspūdžių. Dabar kažkurias duris namuose puoš U2 koncerto plakatas, kurį atsargiai nulupom nuo stulpo ir kitas plakatas su Bono ant scenos ir užrašu: Jeg var der! (Aš čia buvau!), kuri paėmiau nuo gatvės, kol minia dar nespėjo sumindžioti.

Čia kol dar ne visi susirinkę:

O čia kai jau visi susirinkę:

Štai toks buvo savaitgalis Gotenburge belaukiant U2 ir po jų.

'Tamsta Muzika' jou jou jou

Jau jau jau leidžiam muziką tuojau
Repo ritmu skaityti siūlyčiau
Šok šok šok šok
Skaityti garsiai - nebijok
Jau jau jau,
Ritmą pagavai matau
Jei Varėnoj savaitgalį nebuvai,
Gailėkis dabar labai

Penktadienį po darbo, vakare
Važiavom į Varėną mes tryse.
Vytautas, Dalia ir Rasa,
Skubėjo į fetivalį pas Tamstą
Prie ežero lauke mūsų jau Mončiai
Su jais kartu ir Sakalai
Vip'ines vietas ant kranto jie paėmę,
Į palapines stovėjo atsirėmę

Tikslas mūsų buvo ne grybai ir ne uogos
Gal dėl to mergos ežere maudėsi nuogos
Jau paminėjau jog muzikos geros mes išsiilgę
'Tamsta Muzikoj' sugriuvom pasilinksmint
Tamsta blynas pirmas, tačiau neprisvilęs
Niekas neliko nusiminęs
Bitės šokti visus staigiai išvarė
BrassBastardz gerai jazzo davė
Antis visiems stogą rovė
Kad Jazzu nebuvo vos nepasikorėm

Jau jau jau ir aš ten buvau
Hip hopo ritmu per ežerą ėjau
Gulbes maitinau
Kiaušinienę kepiau
Ne ne ne - visai nepavargau

Pasitūsinau
Balsą praradau
Galvosūkius sprendžiau
Alų gėriau
Burbule plaukiau
Sūrį ragavau
Su visais dainavau
jou jou jou
Sukneles žalios sau
Vos nenusipirkau
Ir auskarų gražių aš taip norėjau
Bet deja skylių ausyse neturėjau
”Chuwak” kelnytės
Gerą įspūdį paliko
Gal kitąkart paimsiu jas
Kai apšildysiu reperių grupes

Hamake gulėjau
Pušų viršunes stebėjau
Dar niekad nieko panašaus
Nemačiau nieko tokio gražaus
I kiną nespėjom
Nes su G&G linksėjom
Gerai bičai į klyną kalė
Beprotiškai pavarė
Šokėjų kovas mes visi stebėjom
Palaikėm labai - pagyrų mes negailėjom
Į ritmą kartu su Mamania mes lingavom
Už streetdance'res balsavom
Tubelevičius irgi buvo su mumis
Žąsiną vėdino, gėrė kaip žvėris
Lopšinę man dainavo, per radiją visiems transliavo
Net porą klasiokių Varėnoj pasigavo

”Komanda” - apsauga taip vadinos
Festivalį saugojo, Grobuonyje vaidino
Rytinis dialogas apsauginių štai prašom:
”- kaip naktis praėjo?”, ”bl.. ramiai nx..”

Į pabaigą šis trumpas pasakojimas suka
Jaučiu jau linguoji, juda ant pelės pirštukas
Jei nerepuoji - Tu neegzistuoji
Su vėjo malūnais vienas sau kovoji

Peace!

Surimavo: Mc Mažas a.k.a. Dalia
Eiles padėliojo: B-Boy Polis
Vaizdai by: Sakalas
Atsiprašom už klaidas bei cituotus necenzūrinius išsireiškimus.

Dviračiu per Neringą

Visų pirma, tai Neringos dviračių trasa yra tikrai geriausia visoje šalyje (sakykit jei žinot geresnių). Ji yra viena iš Pajūrio dviračių trasos sudedamųjų dalių.
Nėra didelių įkalnių, nuokalnių, nuostabi gamta, puikūs vaizdai, sutvarkytos poilsio vietos, tvarkingas takas, šalia ošianti jūra, gaivus vėjas, kopos - visa tai, ką mes pamatėme, patyrėme važiuodami dviračiu iš Smiltynės į Nidą.
Šeštadienį anksti ryte (07.25) pasukome link Klaipėdos. Atvykę į naująją perkėlą pastatome automobilį į šalia esančia stovėjimo aikštelę (5lt/para), nusiimame dviračius, perkame bilietus į keltą (2,9lt/dviratis+žmogus).
Apie 10val jau sėdime kelte. Oras puikus, nors buvo pranašautas lietus (ačiū sinoptikam :).
Mynėme su sustojimais pavalgant, aplankant Naglio rezervate esančias Mirusias kopas bei žinoma pa'geocachinant'.
Per nepilnas 5 val psiekėme Nidą. Dviračio kelio matuoklis rodė 53km., vidutinis greitis apie 16km/h (1 dienos maršrutas). Taigi jau po pietų gulėjome sau prie jūros ir eilinį kartą sau kartojome: kiek atrodo nedaug reikia, kad atitrūktum nuo visko, pabėgtum nuo rutinos, įveiktum nedidelį fizinį barjerą ir jaustumeis laimingas ir pilnavertis - Puikus jausmas..
Vakare vaikščiojome po Nidą, leidome dviračiam pailsėti :) Radome keletą 'lobių', atsigėrėme alaus. Pernakvojome paskubomis savaitės begyje rezervuotame kambarėlyje ir ryte išsiruošėme į kelionę atgal. Susitarėme su jaunu autobuso vairuotoju ir šis mus ir mūsų dviratukus pametėjo iki Juodkrantės, nuo ten, mūsų nuomone, ir prasideda gražiausia Nerijos dalis per kurią veda dviračių takas. Aplankę Raganų kalną, važiavome link Klaipėdos su sustojimais pasimaudant bei pa'geocachinant'.
Kad įveiktume visą trasą (nes nuo Smiltynės perkėlos, kur pradėjome, iki Neringos pradžios nemaža atkarpa), tai pasukome link Jūrų muziejaus ir molo, kur mūsų kelionė baigėsi ir Neringa buvo 'įveikta' (2 dienos maršrutas). Antrą dieną numynėme 38km.
...grįžome į Vilnių pavargę, bet laimingi :)