Pamojavę kalnams važiuojame į Červiją. Antrą kartą po dviejų metų. Ten niekas nepasikeitė: vaisių parduotuvėlė ten pat, vyno - irgi ten pat, ir net kepti baklažanai ten pat. Paplūdimys pilnas dangus aitvarų. Daug žymių ir mažiau žymių "aitvarų žmonių". Veikla panaši: daug valgėm, daug miegojom, leidom aitvarus, bendravom su žmonėmis. Ten susitikom su Jurgiu, Evelina, Arvydu. Esame dėkingi Laurai, Samuel ir David ir visai R-Sky komandai už patarimus. Dėkingi Stephen Versteegh už mūsų naujuosius aitvarus - Define. Pabandėme juos Olandijoje ir Stephen mums juos pagamino bei atvežė į Červiją. DesignKites Define - aitvaras dabartinis Europos čempionas, kuris vėliau varžybų metu atnešė sėkmę ir BravoZulu. Šį kartą čia atvažiavome ne tik pažiūrėti į aitvarus, bet ir patys dalyvauti varžybose. "Cervia Cup 2010 fortūna" mums šypsojosi. Pradedančiųjų (DLI novice) kategorijoje Vytautas užėmė pirmąją vietą, aš - antrąją. Sunku buvo tuo patikėti - labai džiaugiamės. Individualiose varžybose teko skristi dvi figūras ir techninę rutiną. Pirmosios ir antrosios vietų pasirodymai čia:
Dalyvavome ir porinėse, kur Bravo Zulu pasirodė netikėtai puikiai. Būtent porinėms treniruotėms skiriame daugiausia savo laiko ir minčių, todėl porinių varžybos mums buvo emociškai svarbiausios. Pirmąją varžybų dieną skridome tris figūras ir techninę rutiną. Labai apsidžiaugėme kitą rytą sužinoję tarpinius rezultatus, jog iš keturių porų esame treti. Kitos poros: Axel'R - dabartiniai Europos vice čempionai; Deuce - Olandų pora (Stephen Versteegh (dabartinis Europos čempionas) ir Ruud Van Campen) bei Italai Pair-Y-Zoma's (patyrę pilotai iš Venecijos, DLI skrendantys master ir experienced kategorijose). Važiuodami varžytis netikėjome, kažką pavyks kažką aplenkti, tačiau norėjome dalyvauti "for fun" ir sužinoti savo rezultatą. Tai buvo mūsų pirmas kartas oficialiose STACK porinėse varžybose. Pirmas, bet neprisvilęs: po antros dienos baleto iš trečios vietos pakilome į antrąją(!) už savęs palikę olandus ir italus. Pergalė, sensacija, euforija! Rezultatai čia.
Ir dar keletas įamžintų akimirkų:
Pilna padangė aitvarų
Lietuvių chebrytė
Su Guido Maiocchi - kiečiausiu multilaino pilotu, dabartiniu Europos čempionu
Bravo Zulu varžybu metu
Šiais metais nepraleidome galimybės pamatyti naktinį aitvarų bei instaliacijų šou. Dauguma instaliacijų pagamintos naudojant popierių, žvakes, įspūdingiau atrodė apšviesti aitvarai danguje.
Seniai beturėjau tokias nuostabias atostogas. 10 dienų, rodos truko visą mėnesį. Šis laiko periodas buvo labai turiningas, įspūdingas, nerealus ir neįprastas. Pirmą dieną po atostogų sėdėjau darbe, bet viskas plaukė pro šalį. Buvo sunku grįžti į realybę. Magnolijomis žydinti ryto saulės apšviesta Praha, snieguoti kalnai bei krokais žydinčios Italijos pievos, kelionės traukiniais, vynuogynai, via ferratos, vakarienės ant ežero kranto, aitvarų festivalis, varžybos, medaliai ir taurės, nauji aitvarai, Venecija... Bet apie viską iš eilės. Iš Vilniaus pakilome ankstų šeštadienio rytą ir tarp skrydžių Prahoje turėjome 6 valandas. Galbūt kaltas pavasariškas oras, žydintys medžiai, ankstyvos ryto saulės apšvietimas, bet Praha mane sužavėjo. O ypač nuostabus parkas, paskendęs žydinčiose magnolijose, pilnas "miauksinčių" povų. Kaip vėliau sužinojome, šiame parke kažkurį pavasario savaitgalį žmonės švenčia bučiuodamiesi po žydinčiais medžiais. Italijoje mūsų laukė kalnai ir žygiai. Pirmoji nakvynė Bolzano. Kitą rytą autobusu vykstame pasivaikščioti ir pabūti Catinaccio kalnuose. Snieguotos viršūnės, tirpstančio sniego upeliai, žydintis kalnų krokai, ežeras. Ten praleidome gerą pusdienį, nuėjome 15 km. Neblogas apšilimas prieš rytdienos feratą. Vakare lėtu žingsniu dar paslankiojame Bolzano gatvėmis.Nemiga nekankina :) Kitą dieną keliamės anksti, važiuojame į Mezzocoroną. Valanda kelio vynuogynu laukais iš kur pasiekiame uolą. Ja turėsime lipti, segamės apraišus, virves ir pradedame žygį į viršų. Pavojingesnėse bei statesnėse vietose įtvirtinti geležiniai trosai, prie kurių tvirtinamės ir laikomis. Mažiau pavojingose vietose lipame į akmenis kabindamiesi rankomis ir kojomis. Man baisu, daug adrenalino. Ši ferrata skirta pradedantiems ir teigiama jog ji nepavojinga, bet kai nuo siauručio skardžio iš 500m aukščio matau mažyčius miestelio namelius, bei siauručius geležinkelio bėgius, norisi verkti kaip baisu. Nėra jokios kitos minties, tik kaip stipriau įsitverti į akmenis ir kaip nenuskristi. Užkilus dar šiek tiek žengiame tarpekliu tarp susiglaudusių kalnų viršūnių. Ši vieta dar vadinama kanjonu. Čia vėsu, nekaitina saulės spinduliai, po kojomis teka upelis. Iki viršūnės netoli. Prisėdame pailsėti. Užlipus ant uolos džiaugiuosi, jog nereikės grižti tuo pačiu taku. Pereiname gyvenvietę ir kaip buožės žemyn nusileidžiame funikulieriumi. Trečiąją dieną važiuojame į Riva Del Gardą - miestelį prie didžiulio ežero (berods šis ežeras didžiausias Italijoje). Vakarieniaujame ant ežero kranto ir net neįtariame, kad viršūnė į kurią ryt lipsime visai čia pat žiuri į mus iš viršaus ir juokiasi. Deja, neturime visų reikalingų saugų ir dar nežinome, ar lipsime ryt, ar teks veikti kažką kitą. Ansktų rytą važiuojame į kitą miestelį ir tikimės rasti nuomotis trūkstamą įrangą. Liekame nustebę, kai tą įrangą mums tiesiog paskolina parduotuvėje ir be jokio užstato tiesiog susitariame, kad grąžinsime kitą dieną. Jei maniau, kad lipti vakar buvo baisu, tai apima juokas apie tai pagalvojus. Šiandien mūsų laukia Fausto Sussati ferrata ir Cima Capi viršūnė. 3 valandas einame ir tuomet apie pusantros valandos kopiame. Žinau, kad daugelis mėgstančių kalnus iš manęs juoktųsi, jog išsigandau tokios lengvos feratos, į kurią įlipa senukai, bet tada taip negalvoju. Negalvoju ir dabar kol kas. Kol dar neįveikiau baisesnių. Baisu eiti siauručiau skardžiu, baisu įsispyrus į akmenį ir įsitvėrus rankomis į trosą apeiti stačią uolą. Širdis nutirpsta, kai netoli matau riedančius nuo viršūnės akmenis, džiaugiuosi, kad turiu šalmą. Rankos šlapios nuo prakaito, visą laiką galvoju, kada ši ferata baigsis, dingsta visos kitos baimės, nebebijau skristi lėktuvu, pagalvojus, kad buvo baisu Meksikoje nulipti nuo piramidės, ima juokas, kasdieninės problemos atrodo juokingos, norisi tik kad kas nors nukeltu nuo šitos uolos. Pagaliau pasiekiame Cima Capi viršūnę. Pasirašome ten esančioje knygoje prie iškeltos metalinės Italijos vėliavos, papietaujame, aikčiojame negalėdami atsigrožėti vaizdais į ežerą ir mažytes apylinkes. Aš be galo džiaugiuosi sužinojus, kad leistis reikės lengvesniu ir mažiau statesniu keliu. 3 valandos ir pasiekiame pradinį tašką. Vakare, kai užsimerkiu, vis matau tuos skardžius ir slystu nuo jų. Kalnai pakeri. Kadangi foto aparatas daug svėrė, į ferratą jo neėmėme. Keletas vaizdų Vytauto sukurtame filmuke iš vietų, kai nebuvo baisu išsitraukti kamerą.
Nakvojame miesto aikštėje įsikūrusiame hostelyje ir su mažyčiu liūdesiu galvojame, kad reikia šiam kartui pasakyti kalnams "Iki", o ryt važiuosime prie jūros leisti aitvarų.
"BravoZulu" dalyvavo I-me Lietuvos Aitvarų Lygos etape. Veiksmas vyko tarp Panevėžio ir Šiaulių esančiame Raudondavrio miestelyje, aeroklubo teritorijoje. Po tradicinio instruktažo ir pradedančiųjų varžybų (kurioms teisėjavome), atėjo eilė skristi poroms. Pirmieji skrido vieninteliai 'konkurentai' šiame etape - SSDP. Šaunuoliai vaikinai, Gedas ir Ryčka! Skrisdami prie vis stiprėjančio ir gūsingo vėjo jie tikrai šauniai tvarkėsi su užduotimis, nors dalyvavo porinėse pirmą kartą. Jiems labiausiai esame dėkingi, mat be jų, vėl kaip ir Olandijoje, porinės varžybos paprasčiausiai būtų tiesiog neįvykę. Vėjas vis stiprėjo ir mums atėjo eilė kelti savo aitvarus. Figūras suskridome patenkinamai, na o baletą tikrai prastokai. Nesisekė suvaldyti gūsius gaudančių aitvarų. Aitvarai dažnai blaškėsi į šonus arba šaudavo kelis kart didesniu greičiau nei buvo sugalvota. Mūsų T4 trauka tiek man, tiek Daliai tapo per didelė, kas mus vis tempė į priekį norint bent kiek pristabdyti sumanytas figūras skristi pagal muziką. Ačiū Ryčkai už filmuotą medžiagą: dabar galime žiūrėti, džiaugtis dėl to, kas pavyko ir mokytis iš klaidų. Džiugu, kad nežymiai pavyko aplenkti mūsų 'jaunuosius' kolegas ir mūsų jaunai "BravoZulu" komandėlei pasiekti pirmą pergalę pirmąjame etape, tačiau dar iki šiol neramina mintis, kaip ruoštis varžyboms, kai jų dieną sąlygos pasikeičia kardinaliai: turbūt reikia mokytis ir skristi prie betkokių sąlygų :) Vėjas nerimo, o po pietų pertraukos paskelbus figūras, atėjo eilė pažengusių kategorijos individualioms varžyboms. Išsitraukėme mūsų T2 vented. Jis netoks tikslus, sumažėjęs vėjo langas, tačiau dėl didelės traukos/greičio nebuvimo kaip su T4, galima lengviau atlikti tam tikrus elementus. Dalia skrido pirmesnė. Figūroms pasirinkus T2, o Baletui T4, kas buvo klaida. Vėjas jai buvo negailestingas ir tik didelių pastangų dėka pavyko atlikti dalį suplanuotų muzikos elementų. Po pasirodymo: Dalia visiškai išsekus - aitvaras gerokai ją patampė. Poto visi juokavo, kad buvo 'gražu' žiūrėti, kaip Dalia pasvirus 30laipsniu į žemę laiko aitvarą... sportinį aitvarą, ne jėgos :)
Iš penkių dalyvių, skridau paskutinis. Pamatęs Dalios 'pastangas' suvaldyti savo aitvarą, neabejojau pasirinkti tik T2, tačiau atlikęs figūras padariau klaidą: neatplėšiau aitvaro angų ir baleto pabaigoje jau vos sugebėjau išlaikyti 'žverį', nors nemažai sumanytų elementų 'išskristi' pagal muziką pavyko.
Vėl patekome į spaudą :) Šikart į "Šiaulių kraštą" (skaityti čia).
Varžybų rezultatai: Ačiū organizatoriams, ačiū dalyviams, ačiū visiems buvusiems, ačiū visiems už puikią dieną ir varžybas.
Nuotraukų ir video autorinės teisės priklauso mixui.
Dabar mūsų laukia STACK Italia varžybos CerviaCup2010, kur bandysime laimę individualiose pradedančiųjų rungtyse bei pasistengsime garbingai sudalyvauti bei atstovauti Lietuvą labai stiprius priešininkus iš visos Europos turinčiose porinėse varžybose. Kelionės metu dar bandysim aplankyti Prahą, vėliau 'pahikinti' Italijos šiaurėje esančiose dolomitinėse Alpėse, praeitį porą ferratų, pavaikšioti po Veneciją ir kitus mažesnius Italijos miestelius. Kelionės pasakojimas vėlesniame 'poste'.
Maždaug prieš mėnesį gavome naujienlaiškį iš Stephen Versteegh su 2010 metų Olandijos STACK varžybų datomis. Ilgai negalvoję iškart apsisprendėm nuvykti į pirmajį etapą Vroomshoop'e. Smagu, kad Olandijos varžybos yra "open", o tai reiškia, jog dalyvauti gali visi norintys. Mėgstame keliauti, tad išvyką į nedidelį Olandijos miestelį žadėjo puikiai praleistą velykinį savaitgalį. Lėktuvu iš Kauno į Brėmeną Vokietijoje o iš ten nuomotu automobiliu apie 200 km iki Vroomshoop'o - pusdienis ir mes vietoje. Apsistojome vietinių aitvaristų rekomenduotame B&B. Tai gyvenamasis namas, kurio šeiminikai nuomoja svečiams du kambarius. Iš tikro ten jautėmės ne kaip viešbutyje, bet kaip svečiuose pas pašįstamus žmones. Vaišino mus be galo gausiais ir skaniais pusryčiais, vynu, alumi. Pirmąjį vakarą tik atvykę nuvažiavome į festivalio vietą. Ten kūrėsi aitvaristai - statė kemperius ir palapines, kėlė vienastropius aitvarus. Deja oras pasitiko ne koks - lietingas, vėjuotas, šaltas. Nepaisant to STACK varžybos įvyko, tik ne iki galo. Mums buvo truputi liūdna sužinojus, jog nebus porinių varžybų, nes nesusirinko daugiau porų. Beliko dalyvauti tik individualiose. Savo individualias rutinas buvome suskridę tik kartą prieš kelionę, baletus pabaigėme kurti pakeliui į Brėmeną lėktuve, nes šiaip treniruotes skyrėme daugiau poriniam skridimui. Visgi buvo labai smagu dalyvauti ir gauti tokios patirties, nes tai buvo mūsų pirmosios varžybos, teisėjaujant profesionaliems teisėjams. Varžybose teko rungtis lygiomis teisėmis su Europos čempionu, daugkartiniu Olandijos čempionu, EuroCup'o varžybų patirties turinčiais vokiečiais ir kitais daugelį metų skrendančiais ir savo aitvarus gaminančiais aitvaristais. Nebuvo nei vieno tokio "žalio" kaip mes :) Varžybos prasidėjo esant labai stipriam vėjui. Vos pajėgiau išlaikyti savąjį T4. Atrodžiau kaip su "power kaitu" :) Suskridus privalomąsias figūras ir techninę rutiną, turėjo būti pertrauka. Tuomet pradėjo lyti, o po lietaus vėjas visai nurimo. Lijo dar n kartų ir n kartų teisėjai matavo vėją, kurio nebuvo (reikėjo vidutiniško bent 4km/h). Galiausiai nusprendė varžybas nutraukti ir skelbti rezultatus be baleto. Visuomet kažkas būna pirmas, kažkas paskutinis. Mes likom paskutinieji, tačiau patenkinti savo surinktais balais. Koks rezultatas būtų po baleto, galime tik paspėlioti, tačiau po privalomosios dalies pagal surinktų balų skaičių galime tik pasidžiaugti, kad nedaug atsilikome. Rezultatai, keletas nuotraukų ir varžybų aprašymas olandiškai čia. Ypač džiaugiamės susipažinę su žmonėmis, su kuriais susipažinome ir gavę patarimų bei patirties. Stephen Versteegh - dabartinis Europos čempionas - žmogus, draugaujantis su aitvarais 30 metų ir su sportiniais aitvarais skrendantis 10 metų. Dėkingi jam už pakvietimą ir rūpinimąsi mumis festivalio ir varžybu metu. Vyriausias teisėjas Hans Jansen op de Haar- turi 18 metų teisėjavimo patirtį, nuolatinis STACK ar kitų varžybų varžybų teisėjas įvairiose šalyse bei EuroCup'e. Skrybėlė, juodas ilgas paltas, barzda ir nuolat rūkstantis cigaras - vyriausias teisėjas. Būdamas vyriausiu teisėju, jis sprendė apie varžybų pradžią, pabaigą, paaiškino taisykles, skaičiavo balus ir skelbė rezultatus. Šis žmogus ypač mėgsta bendrauti ir apie teisėjavimą gali pasakoti be galo, kad tik būtų jį klausančių. man ypač įsiminė jo patarimas, kuriant baletą: yra trys svarbiausi klausimai What, How ir Why, į kuriuos reiktų atsakyti skrendant baletą. What ir How - tai, kas skrendama (linija, kampas, triukas), tai yra tai, ką teisėjai vertina kaip techninę dalį (Execution). Pasak Hans, turi teisėjui turi būti aišku, ką skrendi, nes jei nesupras, tai to ir nevertins. Why - tai muzikos išpildymas (Choreography), t.y. kodėl pasirinktas vienas ar kitas elementas, kaip jie dera su muzika. Kai kuriuos Hans straipsnius apie teisėjavimą galima rasti čia. Thomas Zygar - aitvarų pilotas, vokietis, dalyvavęs ir Eurocup'e, gaminantis savo aitvarus. Varžybose jis dalyvavo su tik prieš 5 savaites surinktu naujuoju savo gaminiu. Visų sutiktų žmonių čia nepaminėsiu, bet tiesiog buvo smagu su jais pabendrauti, pasisemti patirties, pasidalinti ispūdžiais.
Džiaugiamės galėdami prisidėti prie sportinių aitvarų populiarinimo Lietuvoje. Visą 3-jų lapų straipsnį rasite naujausiame 'Aviacijos Pasaulio' numeryje (2010; 3).
Grupelė aitvarų pilotų saulėtą šeštadienį Trakuose rinkosi ant Galvės ežero ledo.
Video medžiagoje buvo užfiksuota dviejų gan skirtingų aitvarų - Nirvana ir T4 - sintezė atliekant komandinius skridimus.
Pirmą kartą išbandėme kovinį aitvariuką (fighter kite). 'Atkakliame' mūšyje buvo nukautas Magneto 'fighter'is.
Čia netikėtai gavom sporto salę, tad nedvejodami išsiruošėmė paskraidyti viduje su vadinamais indoriniais aitvarais. Prigriebėme Jurgį su jo indoriniu DoubleZero ir pirmyn ten, kur 'nepučia vėjas' :)
Sportinė apranga ir patogūs sportiniai bateliai yra praktiškai būtini, nes padirbėti su šiais aitvarais reikia kaip per gerą treniruotę.
Pirmą kartą normaliai išbandėme savo naująjį iTrix. Įspūdžiai puikūs. Žinoma reikia daug kantrybės ir treniruočių, bet aitvaras pamažu paklūsta ir pavyksta gan ilgai išlaikyti jį ore bei atlikti vis daugiau ir daugiau įvairių elementų ar žinomų triukų, kaip ir stunt aitvarais.
Vietoje galėjome palyginti ir du indoorinius aitvarus. Skirtumas tarp l'Atelier DoubleZero ir iTrix didžiulis: pastarasis žymiai mažesnis ir lengvesnis, tačiau sunkiau verčiasi, bet lengiau sklendžia ir reikia mažiau judesio.
Manau, kad tarp visų indorinių skirtumas yra didelis vien dėl to, kad čia valdymas yra itin jautrus ir su kiekvienu aitvaru čia per 4-5m stropas turi 'suaugti' vis kitaip.
Tikrai užkabino toks skraidymas, o ir laikas prabėgo taip greitai, kad buvome išprašyti iš salės :)
Eiliniai Nauji metai švęsti ne Lietuvoje. Šį kart pasirinkom Mantuko organizuojamą kelionę į Ukraina, Bukovelio slidinėjimo kurortą.
Įspūdžiai jau išdilo taigi trumpai apie kelionę taip... (beletristika su klaidomis)
Išvažiavome vėlų Kalėdų (ne Kūčių) vakarą, viso mūsų 12, 3 auto, vairavom pasikeisdami, ryte strigome ant PL-UKR sienos, nes pasirodo vienos mašinos kėbulo numeris nesutapo su dokais, konstatuojama kaip vogta, ~5val aiškinimosi muitinėje susisiekiant su LT policija, ištrūkti pavyksta, mašina turi likti, laimei turim vietos kitose mašinose (7vietis minivenas ir 5vietis džipas), judam susispaudę, Ukrainoj temsta, keliai tragiški, ~200km važiuojam 4val., atvykstam 5 vietą nusikalę, gyvenimo sąlygos geros, lauke aplinka ukrainietiška, varom miegot. \
Pirmą dieną oras puikus, todėl mes su Dalia norime paimti Goverlą (aukščiausias Ukrainos taškas - 2060m), Tomas mus veža, pasirodo iki ten ne taip ir arti ~30km, kiti varo nuomotis slidinėjimo įrangos, privažiuojam parką, patrulio postą, į kalną lipti neleidžia, išvis į parką nori neleisti, nes galvoja, kad mes psichai ir lipsim, tariamės, skambinama vietiniams gidams, atsakymas 'Nevesim, negalima', perdaug pavojinga, 3 dienas lijo, visas kalnas status ledo gabalas, įsiprašom pasivaikščioti į parką, leidžia, liepia pasirašyti, kad nelipsim ant Goverlos, pasirašom. Įsišnekam su patruliu, jis galiausiai perjungia į rusų kalbą sužinojęs, kad mes lietuviai. Chebra varo atgal ir mus palieka, mes į žygį. Varom iki sporto bazės ir į neblogą panoraminį tašką, padarom 20km., trukmė 5,5val, gan sunku, mat ir pakilimas yra, o ir po kelionės mes dar pavargę.Grįžtam pas patrulį, laukiam chebros kol atvažiuos pasiimti. Su patruliu pradedam šnekėt, kartu kalam alaus. Bičas rimtas, pasakoja apie sovietų armiją, Ukrainos kultūra, politiką, patriotizmą, valgį,vietoves, Karpatus, religiją, tautiškumą ir t.t. Prašnekam apie 1,5val. Asmeniškai man, šis pokalbis palieka didžiausią įspūdį per visą Ukrainos vizitą. Atvaro chebra, pavežam patrulį iki jo miestelio, atsisveikinam.
Toliau 4 dienas slidinėjame, grįžtame pavargę, dar vakarais skanaujame ukrainietiškus patiekalus, kalame alaus, degtinės (ligoms atbaidyti), tačiau saikingai.
Slidinėjimas: Dalia su slidėmis pakyla į kalną, griūna, sako niekur nečiuoš, pagaunam jai instruktorių, Dalia čiuožia išsišiepus ir kitus dar mokina. Aš imu bordą, pradžia sunki ir skausminga, susidaužau atraminį krūvį kelį, skauda visa likusią slidinėjimo dalį, skausmas netoks stiprus apvyniojus elastiniu bintu. 3 dieną sakyčiau jau čiuožiu padoriai jaučiu, kad tobulėju. Greitis didėja, kritimu beveik nebėra, smagu. Dalia vis bijo, kad tik jos kasnors nenuneštų. Aj dar, antrą slidinėjimo dieną Šarunė išlekia iš trąsos ir keliu į aštrų akmenį, 3cm žaizda, 8 siūlės, jai slidinėjimas 'over'. Daugiau rimtesnių traumų nepatiriame.
Slidinėjimo sąlygos geros, nebuvau kituose kurortuose Vakaruose, todėl man čia puiku. Keltuvai geri, nauji, sėdimi, eilių išvis nėra, trąsos paruoštos, net ir nesant sniego jas tvarko ir kasdien paruošia, purškia, šaudo, trąsos ilgos, gelbėtojai dirba (Šarūnę sutvarkė), viršūnėse veikia kabakai, kainos normalios, karšto vyno kvapas kabakuose užknisa, nes esu matyt alergiškas tiems gvazdikėliams - fe! Įdomių Ukrainos oligarchų 'aparatų' atsiranda ant kalno, tai bičiukai su džinsais, tai merginos su špilkomis ar nuogomis bambomis puozuoja ant kalno ir vaidina kaip čiuožia.. ech įvairūs kontrastai. smagumėlis :)
Mūsų šeimininkas Miša, pavadinčiau super pavyzdys susidaryti nuomonę apie Ukrainos žmogų. Nuoširdus ir ūkiškas, darbštus kaimietis, organizuotas ir pagelbėjantis, besidomintis ir kultūringas. Apalmai vakarų Ukrainos žmonės tikri patriotai ir savo tautiškumo puoselėtojai. Vizito metu mus puola ligos, aš neatlaikau, iškrentu Naujakui.. naujakas tampa ramus, pro balkoną pažiūriu fejerverkus ir Timošenko ir Juščenkos kalbą per TV (ten taip įprasta) ir į lovą sirgt. Dar pasikeičiam dovanomis ir chebra išvaro tūsintis, Dalia solidarizuojasi su ligoniu :) Kitą dieną prakaituoju ir vakare jau sveikas.
Kelionė atgal be didesnių nuotykių, įspūdį palieka Lvovas, didingas miestas su didžiuliu kultūros paveldu. Ukraina - puiki didžiulių kontrastų šalis su nuoširdžiais ir svetingais žmonėmis. Rekomenduoju aplankyt :)
Gražių švenčių visiems! Skanių kalėdinių patiekalų, jaukių vakarų su šeima ir draugais
O kitais metais linkime visiems kuo daugiau skristi ir keliauti.
Šeštadienis Oras buvo tiesiog puikus. -5 šalčio ir švietė saulė. Negi sėdėsi namie? Diena trumpa, o išsiruošėme tik po pietų, pasirinkom dar nepraeitą Saidės pažintinio tako trasą Neries Regioniniame Parke. Atstumas visai nedidelis (apie 1,5km), taigi nuvykę praėjome greitai: radome porą lobių, pasigrožėjome puikia parko panorama nuo Stirnių piliakalnio, pamatėme Saidės akmenį :) bei Saidės upelio intaką į Nerį. Jau beveik temo, todėl aplinkeliais pro Lentvarį pavažinėjome šunkeliais ir namo :) Hmz.. sekmadienį, kaip ir planų nėra, todėl pradėjome šios dienos trasos paieškas. Radome! Sekmadieni važiuojame į Marcinkonis, Varėnos rajone, kur mūsų laukia: Zackagirio pažintinis takas :) Sekmadienis Verčiu Dalią iš lovos 9val. Pyksta. Rytinis dušas, i kuprinę kraunamas termosas arbatos, šokoladas, kuprinė, žemėlapis, GPS, rengiamės šiltais drabužiais ir mes jau kelyje. Saulė nešviečia (temp. -5), debesys aukštutiniai, tačiau nepanašu, kad oras greit subjurs, o ir prognozes patikrintos. Sustojame greitų pusryčių Pirčiupių Karčemoje ir toliau link Varėnos. Marcinkonyse pagal aprašymus ir žemėlapius surandame tako pradžią ir pradedame 'žygiuot'. Pradžioje nepamatome, kad takas sužymėtas ir smarkiai sygrybaujame pasukdami ne tuo keliu (poto labai gailimės). Nukertame net apie 3km trasos, kur nepamatome Šaudzyklos kalno, prie kurio vokiečiai į taikinius šaudė :)
Galiausiai susigaudome, kad trasa aiškiai pažymėta ir net žemėlapio mums nelabai reikia, o GPS išvis tik šiaip statistikai rinkti :) Nužygiuojame iki Marcinkonių bažnyčios ir vienos iš kaimo gyvenviečių. Turiu pagirti vietinius, nes sodybų vaizdelis nuostabus. Visos trobos (nors ir senos, medinės) sutvarkytos, kiemai tvarkingi, tvoros neišlaužytos, malkos gražiai supjautos ir sudėtos. Jautiesi lyg Rumšiškėse.. Judame toliau. Pasirodo ir Dzūkojoje yra kopų, tai - Gaidzų kopa.
Toliau žengiame taku palikdami gyvenvietes ir atsiduriame miške, kur prieiname sekantį mūsų objektą juokingu pavadinimu - Meškos šikna :) Tai apipelkėjusi vieta, kurioje auga įvairūs pelkių augalai, krūmai ir t.t. Ir tikrai su Dalia žygio metu pastebėjome keistų nematytų augalų :) Gera pažinti..
Ateiname iki Aklažerio. Tai buvęs ežerėlis virstantis pelke. Čia padarome karštos arbatos ir šokolado pertraukėlę.
Toliau preiname bebravietes, šaltinėliais maitinamas pelkes, iš kurių išteka upelis.
Taip pat takas mus veda palei geležinkelį, nuo kur iki Marcinkonių nebetoli ir ir mūsų žygis pasibaigia. Paeita apie 10km per 2,5val. Detaliau čia.
Turime skubiai keliauti namo, nes Dalios darbdaviai kviečia i kalėdininį koncertą su 'Ąžuoliuku'. Pakeliui dar randame porą lobių prie 'Ūlos akies' bei Varėnoje. Žygiai: kodėl? Kaskart eidamas į žygį galvoju, kodėl eiti pasivaikšioti (hikinti) gera. Visu pirma būti lauke, kvėpuoti grynu oru yra sveika. Eiti pėsčiomis irgi geras sportas, ir ne tik fizinis, smegenys išsivalo puikiai. Suvalgyti šokoladą ar sumuštinį bei išgerti šiltos arbatos spaudžiant šaltukui yra be galo skanu. Pažinimo jausmas nerealus: pamatai, išgirsti, susilieji su gamta, o mūsų atveju atrandi dar vieną puikią vietą Lietuvoje. Daug kam atrodo, kad eiti yra nuobodu, bet jei užsibrėži tikslą (trasa, kalno viršūnė), tai padaryti yra žymiai smagiau, o ir įvykdžius planą ateina pasitenkinimas, palaima :)
Naujų metų švesti važiuosime į Ukrainos Karpatus, kur slidinėsime bei bandysime šturmuoti aukščiausią šalies tašką - Goverlą.
Dalyvavome ir porinėse, kur Bravo Zulu pasirodė netikėtai puikiai. Būtent porinėms treniruotėms skiriame daugiausia savo laiko ir minčių, todėl porinių varžybos mums buvo emociškai svarbiausios. Pirmąją varžybų dieną skridome tris figūras ir techninę rutiną. Labai apsidžiaugėme kitą rytą sužinoję tarpinius rezultatus, jog iš keturių porų esame treti.
Važiuodami varžytis netikėjome, kažką pavyks kažką aplenkti, tačiau norėjome dalyvauti "for fun" ir sužinoti savo rezultatą. Tai buvo mūsų pirmas kartas oficialiose STACK porinėse varžybose. Pirmas, bet neprisvilęs: po antros dienos baleto iš trečios vietos pakilome į antrąją(!) už savęs palikę olandus ir italus. Pergalė, sensacija, euforija!
Ir dar keletas įamžintų akimirkų:
Pilna padangė aitvarų
Lietuvių chebrytė
Su Guido Maiocchi - kiečiausiu multilaino pilotu, dabartiniu Europos čempionu
Bravo Zulu varžybu metu
