Dalyvavom varžybose. Galinėjomės su vėju

"BravoZulu" dalyvavo I-me Lietuvos Aitvarų Lygos etape. Veiksmas vyko tarp Panevėžio ir Šiaulių esančiame Raudondavrio miestelyje, aeroklubo teritorijoje.
Po tradicinio instruktažo ir pradedančiųjų varžybų (kurioms teisėjavome), atėjo eilė skristi poroms. Pirmieji skrido vieninteliai 'konkurentai' šiame etape - SSDP. Šaunuoliai vaikinai, Gedas ir Ryčka! Skrisdami prie vis stiprėjančio ir gūsingo vėjo jie tikrai šauniai tvarkėsi su užduotimis, nors dalyvavo porinėse pirmą kartą. Jiems labiausiai esame dėkingi, mat be jų, vėl kaip ir Olandijoje, porinės varžybos paprasčiausiai būtų tiesiog neįvykę.
Vėjas vis stiprėjo ir mums atėjo eilė kelti savo aitvarus. Figūras suskridome patenkinamai, na o baletą tikrai prastokai. Nesisekė suvaldyti gūsius gaudančių aitvarų. Aitvarai dažnai blaškėsi į šonus arba šaudavo kelis kart didesniu greičiau nei buvo sugalvota. Mūsų T4 trauka tiek man, tiek Daliai tapo per didelė, kas mus vis tempė į priekį norint bent kiek pristabdyti sumanytas figūras skristi pagal muziką.
Ačiū Ryčkai už filmuotą medžiagą: dabar galime žiūrėti, džiaugtis dėl to, kas pavyko ir mokytis iš klaidų.
Džiugu, kad nežymiai pavyko aplenkti mūsų 'jaunuosius' kolegas ir mūsų jaunai "BravoZulu" komandėlei pasiekti pirmą pergalę pirmąjame etape, tačiau dar iki šiol neramina mintis, kaip ruoštis varžyboms, kai jų dieną sąlygos pasikeičia kardinaliai: turbūt reikia mokytis ir skristi prie betkokių sąlygų :)
Vėjas nerimo, o po pietų pertraukos paskelbus figūras, atėjo eilė pažengusių kategorijos individualioms varžyboms. Išsitraukėme mūsų T2 vented. Jis netoks tikslus, sumažėjęs vėjo langas, tačiau dėl didelės traukos/greičio nebuvimo kaip su T4, galima lengviau atlikti tam tikrus elementus.
Dalia skrido pirmesnė. Figūroms pasirinkus T2, o Baletui T4, kas buvo klaida. Vėjas jai buvo negailestingas ir tik didelių pastangų dėka pavyko atlikti dalį suplanuotų muzikos elementų. Po pasirodymo: Dalia visiškai išsekus - aitvaras gerokai ją patampė. Poto visi juokavo, kad buvo 'gražu' žiūrėti, kaip Dalia pasvirus 30laipsniu į žemę laiko aitvarą... sportinį aitvarą, ne jėgos :)

Iš penkių dalyvių, skridau paskutinis. Pamatęs Dalios 'pastangas' suvaldyti savo aitvarą, neabejojau pasirinkti tik T2, tačiau atlikęs figūras padariau klaidą: neatplėšiau aitvaro angų ir baleto pabaigoje jau vos sugebėjau išlaikyti 'žverį', nors nemažai sumanytų elementų 'išskristi' pagal muziką pavyko.

Vėl patekome į spaudą :) Šikart į "Šiaulių kraštą" (skaityti čia).

Varžybų rezultatai:
Ačiū organizatoriams, ačiū dalyviams, ačiū visiems buvusiems, ačiū visiems už puikią dieną ir varžybas.

Nuotraukų ir video autorinės teisės priklauso mixui.

Dabar mūsų laukia STACK Italia varžybos CerviaCup2010, kur bandysime laimę individualiose pradedančiųjų rungtyse bei pasistengsime garbingai sudalyvauti bei atstovauti Lietuvą labai stiprius priešininkus iš visos Europos turinčiose porinėse varžybose. Kelionės metu dar bandysim aplankyti Prahą, vėliau 'pahikinti' Italijos šiaurėje esančiose dolomitinėse Alpėse, praeitį porą ferratų, pavaikšioti po Veneciją ir kitus mažesnius Italijos miestelius. Kelionės pasakojimas vėlesniame 'poste'.

Šv. Velykos, aitvarų festivalis ir STACK varžybos Vroomshoop'e, Olandijoje

Maždaug prieš mėnesį gavome naujienlaiškį iš Stephen Versteegh su 2010 metų Olandijos STACK varžybų datomis. Ilgai negalvoję iškart apsisprendėm nuvykti į pirmajį etapą Vroomshoop'e. Smagu, kad Olandijos varžybos yra "open", o tai reiškia, jog dalyvauti gali visi norintys.
Mėgstame keliauti, tad išvyką į nedidelį Olandijos miestelį žadėjo puikiai praleistą velykinį savaitgalį.
Lėktuvu iš Kauno į Brėmeną Vokietijoje o iš ten nuomotu automobiliu apie 200 km iki Vroomshoop'o - pusdienis ir mes vietoje. Apsistojome vietinių aitvaristų rekomenduotame B&B. Tai gyvenamasis namas, kurio šeiminikai nuomoja svečiams du kambarius. Iš tikro ten jautėmės ne kaip viešbutyje, bet kaip svečiuose pas pašįstamus žmones. Vaišino mus be galo gausiais ir skaniais pusryčiais, vynu, alumi.
Pirmąjį vakarą tik atvykę nuvažiavome į festivalio vietą. Ten kūrėsi aitvaristai - statė kemperius ir palapines, kėlė vienastropius aitvarus.
Deja oras pasitiko ne koks - lietingas, vėjuotas, šaltas. Nepaisant to STACK varžybos įvyko, tik ne iki galo. Mums buvo truputi liūdna sužinojus, jog nebus porinių varžybų, nes nesusirinko daugiau porų. Beliko dalyvauti tik individualiose. Savo individualias rutinas buvome suskridę tik kartą prieš kelionę, baletus pabaigėme kurti pakeliui į Brėmeną lėktuve, nes šiaip treniruotes skyrėme daugiau poriniam skridimui. Visgi buvo labai smagu dalyvauti ir gauti tokios patirties, nes tai buvo mūsų pirmosios varžybos, teisėjaujant profesionaliems teisėjams.
Varžybose teko rungtis lygiomis teisėmis su Europos čempionu, daugkartiniu Olandijos čempionu, EuroCup'o varžybų patirties turinčiais vokiečiais ir kitais daugelį metų skrendančiais ir savo aitvarus gaminančiais aitvaristais. Nebuvo nei vieno tokio "žalio" kaip mes :)
Varžybos prasidėjo esant labai stipriam vėjui. Vos pajėgiau išlaikyti savąjį T4. Atrodžiau kaip su "power kaitu" :) Suskridus privalomąsias figūras ir techninę rutiną, turėjo būti pertrauka. Tuomet pradėjo lyti, o po lietaus vėjas visai nurimo. Lijo dar n kartų ir n kartų teisėjai matavo vėją, kurio nebuvo (reikėjo vidutiniško bent 4km/h). Galiausiai nusprendė varžybas nutraukti ir skelbti rezultatus be baleto.
Visuomet kažkas būna pirmas, kažkas paskutinis. Mes likom paskutinieji, tačiau patenkinti savo surinktais balais. Koks rezultatas būtų po baleto, galime tik paspėlioti, tačiau po privalomosios dalies pagal surinktų balų skaičių galime tik pasidžiaugti, kad nedaug atsilikome.
Rezultatai, keletas nuotraukų ir varžybų aprašymas olandiškai čia.
Ypač džiaugiamės susipažinę su žmonėmis, su kuriais susipažinome ir gavę patarimų bei patirties. Stephen Versteegh - dabartinis Europos čempionas - žmogus, draugaujantis su aitvarais 30 metų ir su sportiniais aitvarais skrendantis 10 metų. Dėkingi jam už pakvietimą ir rūpinimąsi mumis festivalio ir varžybu metu.
Vyriausias teisėjas Hans Jansen op de Haar- turi 18 metų teisėjavimo patirtį, nuolatinis STACK ar kitų varžybų varžybų teisėjas įvairiose šalyse bei EuroCup'e. Skrybėlė, juodas ilgas paltas, barzda ir nuolat rūkstantis cigaras - vyriausias teisėjas. Būdamas vyriausiu teisėju, jis sprendė apie varžybų pradžią, pabaigą, paaiškino taisykles, skaičiavo balus ir skelbė rezultatus. Šis žmogus ypač mėgsta bendrauti ir apie teisėjavimą gali pasakoti be galo, kad tik būtų jį klausančių. man ypač įsiminė jo patarimas, kuriant baletą: yra trys svarbiausi klausimai What, How ir Why, į kuriuos reiktų atsakyti skrendant baletą. What ir How - tai, kas skrendama (linija, kampas, triukas), tai yra tai, ką teisėjai vertina kaip techninę dalį (Execution). Pasak Hans, turi teisėjui turi būti aišku, ką skrendi, nes jei nesupras, tai to ir nevertins. Why - tai muzikos išpildymas (Choreography), t.y. kodėl pasirinktas vienas ar kitas elementas, kaip jie dera su muzika. Kai kuriuos Hans straipsnius apie teisėjavimą galima rasti čia.
Thomas Zygar - aitvarų pilotas, vokietis, dalyvavęs ir Eurocup'e, gaminantis savo aitvarus. Varžybose jis dalyvavo su tik prieš 5 savaites surinktu naujuoju savo gaminiu.
Visų sutiktų žmonių čia nepaminėsiu, bet tiesiog buvo smagu su jais pabendrauti, pasisemti patirties, pasidalinti ispūdžiais.

Trumpas kelionės reportažas:

Apie mus rašo!

Džiaugiamės galėdami prisidėti prie sportinių aitvarų populiarinimo Lietuvoje.

Visą 3-jų lapų straipsnį rasite naujausiame 'Aviacijos Pasaulio' numeryje (2010; 3).

Ant Galvės ežero ledo Trakuose

Grupelė aitvarų pilotų saulėtą šeštadienį Trakuose rinkosi ant Galvės ežero ledo.
Video medžiagoje buvo užfiksuota dviejų gan skirtingų aitvarų - Nirvana ir T4 - sintezė atliekant komandinius skridimus.




Pirmą kartą išbandėme kovinį aitvariuką (fighter kite). 'Atkakliame' mūšyje buvo nukautas Magneto 'fighter'is.

Skrendam be vėjo

Čia netikėtai gavom sporto salę, tad nedvejodami išsiruošėmė paskraidyti viduje su vadinamais indoriniais aitvarais. Prigriebėme Jurgį su jo indoriniu DoubleZero ir pirmyn ten, kur 'nepučia vėjas' :)

Sportinė apranga ir patogūs sportiniai bateliai yra praktiškai būtini, nes padirbėti su šiais aitvarais reikia kaip per gerą treniruotę.
Pirmą kartą normaliai išbandėme savo naująjį iTrix. Įspūdžiai puikūs. Žinoma reikia daug kantrybės ir treniruočių, bet aitvaras pamažu paklūsta ir pavyksta gan ilgai išlaikyti jį ore bei atlikti vis daugiau ir daugiau įvairių elementų ar žinomų triukų, kaip ir stunt aitvarais.

Vietoje galėjome palyginti ir du indoorinius aitvarus. Skirtumas tarp l'Atelier DoubleZero ir iTrix didžiulis: pastarasis žymiai mažesnis ir lengvesnis, tačiau sunkiau verčiasi, bet lengiau sklendžia ir reikia mažiau judesio.
Manau, kad tarp visų indorinių skirtumas yra didelis vien dėl to, kad čia valdymas yra itin jautrus ir su kiekvienu aitvaru čia per 4-5m stropas turi 'suaugti' vis kitaip.
Tikrai užkabino toks skraidymas, o ir laikas prabėgo taip greitai, kad buvome išprašyti iš salės :)

Kelionė į Ukrainą: Nauji metai slidinėjant Karpatuose pas Mišą

Eiliniai Nauji metai švęsti ne Lietuvoje. Šį kart pasirinkom Mantuko organizuojamą kelionę į Ukraina, Bukovelio slidinėjimo kurortą.
Įspūdžiai jau išdilo taigi trumpai apie kelionę taip... (beletristika su klaidomis)

Išvažiavome vėlų Kalėdų (ne Kūčių) vakarą, viso mūsų 12, 3 auto, vairavom pasikeisdami, ryte strigome ant PL-UKR sienos, nes pasirodo vienos mašinos kėbulo numeris nesutapo su dokais, konstatuojama kaip vogta, ~5val aiškinimosi muitinėje susisiekiant su LT policija, ištrūkti pavyksta, mašina turi likti, laimei turim vietos kitose mašinose (7vietis minivenas ir 5vietis džipas), judam susispaudę, Ukrainoj temsta, keliai tragiški, ~200km važiuojam 4val., atvykstam 5 vietą nusikalę, gyvenimo sąlygos geros, lauke aplinka ukrainietiška, varom miegot. \
Pirmą dieną oras puikus, todėl mes su Dalia norime paimti Goverlą (aukščiausias Ukrainos taškas - 2060m), Tomas mus veža, pasirodo iki ten ne taip ir arti ~30km, kiti varo nuomotis slidinėjimo įrangos, privažiuojam parką, patrulio postą, į kalną lipti neleidžia, išvis į parką nori neleisti, nes galvoja, kad mes psichai ir lipsim, tariamės, skambinama vietiniams gidams, atsakymas 'Nevesim, negalima', perdaug pavojinga, 3 dienas lijo, visas kalnas status ledo gabalas, įsiprašom pasivaikščioti į parką, leidžia, liepia pasirašyti, kad nelipsim ant Goverlos, pasirašom. Įsišnekam su patruliu, jis galiausiai perjungia į rusų kalbą sužinojęs, kad mes lietuviai. Chebra varo atgal ir mus palieka, mes į žygį. Varom iki sporto bazės ir į neblogą panoraminį tašką, padarom 20km., trukmė 5,5val, gan sunku, mat ir pakilimas yra, o ir po kelionės mes dar pavargę.Grįžtam pas patrulį, laukiam chebros kol atvažiuos pasiimti. Su patruliu pradedam šnekėt, kartu kalam alaus. Bičas rimtas, pasakoja apie sovietų armiją, Ukrainos kultūra, politiką, patriotizmą, valgį,vietoves, Karpatus, religiją, tautiškumą ir t.t. Prašnekam apie 1,5val. Asmeniškai man, šis pokalbis palieka didžiausią įspūdį per visą Ukrainos vizitą. Atvaro chebra, pavežam patrulį iki jo miestelio, atsisveikinam.





Toliau 4 dienas slidinėjame, grįžtame pavargę, dar vakarais skanaujame ukrainietiškus patiekalus, kalame alaus, degtinės (ligoms atbaidyti), tačiau saikingai.
Slidinėjimas: Dalia su slidėmis pakyla į kalną, griūna, sako niekur nečiuoš, pagaunam jai instruktorių, Dalia čiuožia išsišiepus ir kitus dar mokina. Aš imu bordą, pradžia sunki ir skausminga, susidaužau atraminį krūvį kelį, skauda visa likusią slidinėjimo dalį, skausmas netoks stiprus apvyniojus elastiniu bintu. 3 dieną sakyčiau jau čiuožiu padoriai jaučiu, kad tobulėju. Greitis didėja, kritimu beveik nebėra, smagu. Dalia vis bijo, kad tik jos kasnors nenuneštų. Aj dar, antrą slidinėjimo dieną Šarunė išlekia iš trąsos ir keliu į aštrų akmenį, 3cm žaizda, 8 siūlės, jai slidinėjimas 'over'. Daugiau rimtesnių traumų nepatiriame.
Slidinėjimo sąlygos geros, nebuvau kituose kurortuose Vakaruose, todėl man čia puiku. Keltuvai geri, nauji, sėdimi, eilių išvis nėra, trąsos paruoštos, net ir nesant sniego jas tvarko ir kasdien paruošia, purškia, šaudo, trąsos ilgos, gelbėtojai dirba (Šarūnę sutvarkė), viršūnėse veikia kabakai, kainos normalios, karšto vyno kvapas kabakuose užknisa, nes esu matyt alergiškas tiems gvazdikėliams - fe! Įdomių Ukrainos oligarchų 'aparatų' atsiranda ant kalno, tai bičiukai su džinsais, tai merginos su špilkomis ar nuogomis bambomis puozuoja ant kalno ir vaidina kaip čiuožia.. ech įvairūs kontrastai. smagumėlis :)

Mūsų šeimininkas Miša, pavadinčiau super pavyzdys susidaryti nuomonę apie Ukrainos žmogų. Nuoširdus ir ūkiškas, darbštus kaimietis, organizuotas ir pagelbėjantis, besidomintis ir kultūringas. Apalmai vakarų Ukrainos žmonės tikri patriotai ir savo tautiškumo puoselėtojai. Vizito metu mus puola ligos, aš neatlaikau, iškrentu Naujakui.. naujakas tampa ramus, pro balkoną pažiūriu fejerverkus ir Timošenko ir Juščenkos kalbą per TV (ten taip įprasta) ir į lovą sirgt. Dar pasikeičiam dovanomis ir chebra išvaro tūsintis, Dalia solidarizuojasi su ligoniu :) Kitą dieną prakaituoju ir vakare jau sveikas.
Kelionė atgal be didesnių nuotykių, įspūdį palieka Lvovas, didingas miestas su didžiuliu kultūros paveldu. Ukraina - puiki didžiulių kontrastų šalis su nuoširdžiais ir svetingais žmonėmis. Rekomenduoju aplankyt :)

Dar apie šios kelionės nuotykius, slidinėjimą bei ukrainietiškus ypatumus siūlau paskaityti pas tą patį Mantuką bloge:
- Keliones pradzia
- Kalėjimas pasienyje
- Lietus Ukrainoj
- Savaitės wrap up
- Slidinėjimo wrap up

Gražių švenčių!

Gražių švenčių visiems! Skanių kalėdinių patiekalų, jaukių vakarų su šeima ir draugais
O kitais metais linkime visiems kuo daugiau skristi ir keliauti.

Siunčiame dainą

ir susitiksime kitais metais :-) :-*

Savaitgalį į žygį

Šeštadienis
Oras buvo tiesiog puikus. -5 šalčio ir švietė saulė. Negi sėdėsi namie? Diena trumpa, o išsiruošėme tik po pietų, pasirinkom dar nepraeitą Saidės pažintinio tako trasą Neries Regioniniame Parke. Atstumas visai nedidelis (apie 1,5km), taigi nuvykę praėjome greitai: radome porą lobių, pasigrožėjome puikia parko panorama nuo Stirnių piliakalnio, pamatėme Saidės akmenį :) bei Saidės upelio intaką į Nerį.
Jau beveik temo, todėl aplinkeliais pro Lentvarį pavažinėjome šunkeliais ir namo :)
Hmz.. sekmadienį, kaip ir planų nėra, todėl pradėjome šios dienos trasos paieškas. Radome!
Sekmadieni važiuojame į Marcinkonis, Varėnos rajone, kur mūsų laukia: Zackagirio pažintinis takas :)
Sekmadienis
Verčiu Dalią iš lovos 9val. Pyksta. Rytinis dušas, i kuprinę kraunamas termosas arbatos, šokoladas, kuprinė, žemėlapis, GPS, rengiamės šiltais drabužiais ir mes jau kelyje. Saulė nešviečia (temp. -5), debesys aukštutiniai, tačiau nepanašu, kad oras greit subjurs, o ir prognozes patikrintos. Sustojame greitų pusryčių Pirčiupių Karčemoje ir toliau link Varėnos.
Marcinkonyse pagal aprašymus ir žemėlapius surandame tako pradžią ir pradedame 'žygiuot'. Pradžioje nepamatome, kad takas sužymėtas ir smarkiai sygrybaujame pasukdami ne tuo keliu (poto labai gailimės). Nukertame net apie 3km trasos, kur nepamatome Šaudzyklos kalno, prie kurio vokiečiai į taikinius šaudė :)

Galiausiai susigaudome, kad trasa aiškiai pažymėta ir net žemėlapio mums nelabai reikia, o GPS išvis tik šiaip statistikai rinkti :) Nužygiuojame iki Marcinkonių bažnyčios ir vienos iš kaimo gyvenviečių. Turiu pagirti vietinius, nes sodybų vaizdelis nuostabus. Visos trobos (nors ir senos, medinės) sutvarkytos, kiemai tvarkingi, tvoros neišlaužytos, malkos gražiai supjautos ir sudėtos. Jautiesi lyg Rumšiškėse.. Judame toliau.
Pasirodo ir Dzūkojoje yra kopų, tai - Gaidzų kopa.

Toliau žengiame taku palikdami gyvenvietes ir atsiduriame miške, kur prieiname sekantį mūsų objektą juokingu pavadinimu - Meškos šikna :) Tai apipelkėjusi vieta, kurioje auga įvairūs pelkių augalai, krūmai ir t.t. Ir tikrai su Dalia žygio metu pastebėjome keistų nematytų augalų :) Gera pažinti..

Ateiname iki Aklažerio. Tai buvęs ežerėlis virstantis pelke. Čia padarome karštos arbatos ir šokolado pertraukėlę.

Toliau preiname bebravietes, šaltinėliais maitinamas pelkes, iš kurių išteka upelis.

Taip pat takas mus veda palei geležinkelį, nuo kur iki Marcinkonių nebetoli ir ir mūsų žygis pasibaigia.
Paeita apie 10km per 2,5val. Detaliau čia.

Turime skubiai keliauti namo, nes Dalios darbdaviai kviečia i kalėdininį koncertą su 'Ąžuoliuku'. Pakeliui dar randame porą lobių prie 'Ūlos akies' bei Varėnoje.
Žygiai: kodėl?
Kaskart eidamas į žygį galvoju, kodėl eiti pasivaikšioti (hikinti) gera.
Visu pirma būti lauke, kvėpuoti grynu oru yra sveika. Eiti pėsčiomis irgi geras sportas, ir ne tik fizinis, smegenys išsivalo puikiai. Suvalgyti šokoladą ar sumuštinį bei išgerti šiltos arbatos spaudžiant šaltukui yra be galo skanu. Pažinimo jausmas nerealus: pamatai, išgirsti, susilieji su gamta, o mūsų atveju atrandi dar vieną puikią vietą Lietuvoje.
Daug kam atrodo, kad eiti yra nuobodu, bet jei užsibrėži tikslą (trasa, kalno viršūnė), tai padaryti yra žymiai smagiau, o ir įvykdžius planą ateina pasitenkinimas, palaima :)

Naujų metų švesti važiuosime į Ukrainos Karpatus, kur slidinėsime bei bandysime šturmuoti aukščiausią šalies tašką - Goverlą.

OSOW Osle

Taip jau sutapo, kad darbo reikalais teko išvykti į Oslą spalio 11d. Prieš tai gavau naujienlaiškį iš skandinavų aitvarų komandos Aerialis, kad OSOW proga visi aitvaristai renkasi Osle toje pačioje vietoje, kaip ir kiekvieno mėnesio pirmąjį savaitgalį. Taigi įsimečiau aitvarą į kelionę.
OSOW dieną lijo lietus ir Ekeberg pievoje sutikau tik Sven ir Kjetil iš Aerialis. Nebuvo tik pačio Aerialis komandos kapitono švedo Anders. Šiek tiek paskridome, paplepėjome ir palikau juos toliau skraidyti. Jie pratę prie lietaus :) Norvegai patvirtino iš anksto susidarytą nuomonę, kad skandinavų skraido mažai. Norvegijoj jie yra pagrindiniai aitvarų pardavėjai ir vieni žinomiausių aitvaristų. Patys skraido su Nirvanom ir Cosmicais. Pasirodo, stunt varžybų Skandinavijoje taip pat beveik nėra. Jie patys keletą kartų organizavo Trick Party, bet daugiau to nedaro, nes pasak jų, tai reikalauja labai daug darbo ir patiems netenka dalyvauti, nes nebelieka laiko pasiruošti. Pagrindinis Skandinavijos aitvaristų renginys kiekvienais metais birželį Danijoje vykstantis Nordic Kite Meeting. Kai paklausiau apie žymiausius Skandinavijos aitvarų gamintojus, paminėjo dizainerį švedą, kuris aitvarų jau nebegamina (nebepamenu jo vardo dabar) ir naująjį švedų aitvarą "Seven". Norvegai patys stebėjosi, kad stunt aitvarai Skandinavijoje nėra labai populiarūs, nors ten jie "gauna daug gero vėjo". Vis didesnio populiarumo ten susilaukia power kaitai.
Labiausiai pavydžiu Oslui vietos, kur jie skraido. Tai didžiulis plotas pievos visai netoli centro ant kalno. Pastovus vėjas ir mažai žmonių. Kad taip mums į Vilnių tokią vietą.
Šiek tiek apie OSOW Osle čia. Ir kelios nuotraukos iš mano telefono.

Pažintis su indoriniai aitvarais

Subjurus orui susidomėjau indoriniais aitvarais, t.y. aitvarais skirtais skristi uždaroje patalpoje arba be vėjo.
Iš Jurgio gavau pasibandyti l'Atelier 00 (arba Double Zero).

Pabandysiu šiek tiek aprašyti kaip man sekėsi bandant draugauti su dvistropiu aitvaru be vėjo.

Visų pirma prisižiurėjau iki soties filmukų youtubėj ir manau, kad man tai tikrai padėjo. Vėliau leisdamas aitvarą bandžiau atkartoti pilotų judesius bei aitvaro skridimo trajektorijas bei kryptis, mat jei nors sekundę sudvejosi, teks greičiausiai teks kelti aitvarą nuo žemės.
Kaip ir galima numanyti indooriniai aitvarai ir mano bandytasis 00 yra lengvesnis bei mažesnis nei mūsų sportiniai aitvarai.
Stropos ~4,5m., be rankenų, valdai pirštais. Jautrumas tikrai didelis ir pastoviai turi judėti. Aitvaras neužsibūna stall pozicijose, kas lyg ir neįmanoma be vėjo, todėl jis iškart pradeda sklęsti ir turi spėti įtempti stropas ir ištraukti jį prieš jam nusileidžiant ant žemės. Pradžioje sekėsi gan sunkiai, aitvaro stropos dažnai už konors užsikabindavo vos tik aitvarui pradėjus belenkaip nevaldomai slęsti. Judėjau aplink 360, bet netgi taip vienoje linijoje skristi yra sudėtinga - reikia pajusti aitvarą bei stropų įtempimą. Vėliau pavyko padaryti pora praskleidimų per galvą. Po 5-10min. aš jau suprakaitavau ir supratau, kad visa tai ir nebloga fizinio lavinimo pamoka :)
Tačiau kalbant apie 00, visų pirmą reikia paminėti, jog tai trickinis indoor aitvaras (taip, be vėjo jie trikina: atlieka tiek standartinius spotinių aitvarų triukus, tiek specifinius indorinius). Kad neskraidyt bėgiojant pirmyn ir atgal bei aplink, aš irgi bandžiau daryt triukus: pavyko axelis, pusė axelio, lazy susan, 1/2lazy susan to fade (arba pusė jacobs ladderio). Žinokit - KAIFAS! arba kitaip tariant: grįžau namo šypsodamasis:)
Vėl žiurėjau youtube ir po kelių dienų bandžiau dar kartą. Jau stabiliau gavosi visų pirma išlaikyti aitvarą, o jam besileidžiant padaryti 2pt landing. Bet labiausiai džiaugiausi, kai man pavyko pastatyti aitvarą į fade ir truktelėti į save ir jis palengva atskrido iki manęs, teliko tik sugriebti jį ranka. Pajutau, kad galbūt bent šiektiek progresuoju :)
Neekspertiška išvada: 00 aukštos klasės indoor aitvaras skirtas tiek preciziškam, tiek trikiniam pasiskraidymui, tačiau tinginiauti jis jums neleis :)
Skrendant indoor aitvaru tu ir aitvaras tampi viena esybe. Jis juk čia pat, tik keli metrai nuo tavęs ir be vėjo tampa visiškai priklausomas nuo tavo veiksmų.

Čia oficialus 00 video, bet kiti rašo jog skristi taip, kaip skrenda šitas bičas - geriau negali niekas..
Keletas mano mėgiamų indoor kites pasiskraidymų čia ir čia.