Kelionė po Lietuvą Nr. 6 arba kur Aukštaitija susitinka su Žemaitija

Nieko nuostabaus, bet laikas tikrai per greitai bėga. Po Lietuvą keliaujame jau šeštą vasarą iš eilės.
Etatiniai keliautojai:
Vytautas ir Mindaugas,

Rasa
Ir aš
Šiai kelionei pasirinkome vidurio Lietuvą. Regionas - vienas iš mažiausiai lankytų. Kuo toliau, tuo labiau trumpėja mūsų kelionės po LT. Atostogų mažai, o gyventi vis labiau skubame. Daug laiko neturėjome nei pačiai kelionei, nei jos planavimui. Pasirinkome vieną visiems laisvą savaitgalį (liepos 17 - 19d.) ir paskutinę dieną sudarėme planą, kokius objektus norėtume aplankyti. Dar prieš išvažiuodama penktadienį darbo metu spausdinau info apie planuojamas pamatyti vietas iš www.lietuvosmarsrutai.eu. Labai neblogas puslapiukas norintiems keliauti po Lietuvą.
Kelionė prasidėjo penktadienį iš karto po darbo. Pirmiausia pasukomę į Jonavą keliu einančiu nuo Žąslių palei Nerį. Vėliau užsukome į Žeimių dvarą ir visai atsitiktinai pataikėme į fotografijos parodą.

Įdomiai išdėstytos nuotraukos keistose erdvėse atrodė tikrai įspūdingai.Apžiūrėję parodą pasukome Kėdainių link. Pasirodo, Kėdainiai šiemet mini miesto 636 metus. Miestas labai jaukus ir gražus. Senamiestis kažkoks nelietuviškai jaukus, su siauromis gatvelėmis ir jaukiomis mažomis kavinukėmis. Tik tuščios gatvės ir ypatingai garsiai ir greitai ratus sukantys golfai, bmw ir pan. žvėrys priminė kad esame Lietuvoje.

Netoli Kėdainių esančiame geografiniame Lietuvos centre truputi ištrypėme kažkieno javus tam, kad įgyvendintume Mindaugo idėją pafotkinti tema "rugiuose prie bedugnės" :)

O va čia Lietuvos ledynai, t.y. trąšų atliekų kalnai prie Kėdainių.
O čia saulė
Nakvojome Ariogaloje. Ant stogo, po atviru žvaigždėtu dangumi. Visai kaip vaikystėje...
Šeštadienį pasukome link Šiluvos, garsios savo Mergelės Marijos Apsireiškimo vieta. Šalia Šiluvos bazilikos sutikome gandrą, kuris, pasirodo, yra vietinis miesto gyventojas ir vaikšto šaligatviais kaip visi normalūs miestiečiai.

Toliau pasukome Lyduvėnų link. Norėjome pamatyti ilgiausią geležinkelio tiltą Lietuvoje.
Šiame tiltu garsiame kaime radome baidarių nuomą ir apsidžiaugėm sužinoję, kad likusios kaip tik 2 baidarės. Plaukėme Dubysa keletą valandų; pavyko net apsiversti. Na aišku nepaklausėm patarimo persinešti baidarę per salą, bandėm prašokti per nedidelį akmenuotą skardį.
Įveikę apie 5km trasą su pasimaudymais pajudėjome toliau. Tytuvėnuose apžiurėjome bažnyčią bei šalia esantį vienuolyną. Buvo šeštadienis, tad nekeista, kad prie bažnyčios rikiavosi vestuvininkų būreliai.
Auksines vestuves švenčiantys" jaunieji".
Man labiausia patinka tokiuose miesteliuose pietauti vietinėse kavinėse. Tai dažniausiai būna mažos kavinukės/restoranai :) su nedidelėmis maisto kainomis ir vietiniu akcentu kalbančiomis padavėjomis. Kai ateini i tokia kavinę, dažniausiai visi iki vieno ten esantys lankytojai atsisuka. Juokingas jausmas :) Beto maistas daromas dažniausiai paprastai, ūkiškai, lyg namie :)
Jei kas busite netoli Kelmės ar Tytuvėnu, patariu aplankyti Palendrių Šv. Benedikto vyrų vienuolyną. Toje vietoje, rodos, laikas sustoja. Dvelkia ramybe ir tyla. Daug apie šį vienuolių ordiną nežinau, bet kiek esu girdėjusi, tai labai uždaras ordinas. Jo vienuoliai kartą per gyvenimą siunčiami į misiją ir ten turi pasilikti visam gyvenimui. Palendrių vienuolyne daugiausia prancūzų. Vienuolyno bažnyčioje, kuri yra atvira ir pasauliečiams, vienuoliai gieda grigališkąjį choralą keletą kartų per dieną. Labai gaila, kad dėl laiko stokos negalėjome jo pasiklausyti, nes mišių būtų reikėję laukti keletą valandų.
Netoli vienuolyno stovi apleista bažnyčia. Jos istorijos irgi tiksliai nežinau, tik sužinojau, kad ją pasistatė sau amerikos lietuvis, tačiau ši bažnyčia niekada nebuvo pašventinta. Taip ir stovi..
Aplink Tytuvėnus sunkokai sekėsi rasti nakvynę. Apskambinome daugybę sodybų prie ežerų ir upių, bet visos buvo užimtos... jokios krizės. Galiausiai radome sodybą netoli Kelmės su privačiu ežeriuku Kibirkštuku. Joje augina stručius ir danielius, pastaruosius matė tik Rasa.
Mes tingėjome. Karštis darė savo. Tad pasyviai gulėjome prie Kibirkštuko ir gaivinomės šaltais gėrimais.
Sekmadienį pasukome link Vilniaus dideliu lanku pro Pakruojį, Pasvalį, Molėtus.
Pakruojyje ieškojome jau Vilniuje tapusio populiariu Varniukų alaus. Jo neradome, bet pirkome šios alaus daryklos giros.
Pasvalyje aplankėme Žalsvąjį šaltinį ir girnų muziejų.
Pakeliui namo stabtelėjome Ąžuolpamūšes piliakalnyje.
Įstros oro uoste apžiurėjome senus naikintuvus.
Paėmėme lobį prie jau neveiksnaus Pumpėnų malūno
Liūdni, kad kelionė greitai baigėsi, bet laimingi pamatytę dug vaizdų bei patyrę daug įspūdžių sekmadienio vakare grįžome i Vilnių.
Smulkiau mūsų maršrutas ir aplankyti miesteliai bei kaimeliai Vytauto "sutrackintame" žemėlapyje.

Kelionė po Lietuvą Nr. 6

Ratuoti (arba dviratuoti)

Net nesulaukus gimtadienio iš Dalios gavau dovaną - dviračių parduotuvės dovanų čekį. Mat aš visą laik atidėliojau dviračio pirkimą, nors ir žinojau koks malonumas kartais būtent taip praleisti laisvalaikį. Laukiau lyg kažkokių rudeninių akcijų ir panašiai, bet pasirodo, jog draugų paskatinta Dalia surengė 'sąmokslą' ir nupirko tą čekį, kad 'priverstiniu' būdu greičiau važinėčiau kartu bei dalyvaučiau visokiose 'kritinėse masėse' :)
Dalios, Chyvo ir Rasos dviračiai - visi Cross Country (XC) tipo, todėl ir aš rinkausi būtent tokį. Šie dviračiai paprastai pasaulyje žinomi kaip kalnų dviračiai (mountain biking).
Pasiskaičiau forumus, kas ir kaip, į ką atkreipti dėmesį, ko klausti konsultanto ir t.t. ir netrukus už turėtą sumą su Dalia man pirkome Mongoose Tyax Elite dviratuką :)

O dabar ką? Jau 'apkatkė' padaryta.. kai rašau šį blogo įrašą, tai per 3 išvažaivimus padariau 70km. Tame tarpe ir Dainų šventėje su juo sudalyvavau, po Antakalnio miškelio kalnelius palaksčiau ir netgi 'pagoecachinau'. Puikus naujas (tiksliau iš naujo atrastas) išsvajotas užsiėmimas.
Važiuoji sau įsijungęs GPS, poto sukrauni nuvažiuotą kelią (tracką) į spec. portaliuką ir gali nagrinėtis smagias statistikas. Štai mano Antakalnio miškelių pasivėžinimas.

Antakalnio miskeliai at EveryTrail

Map created by EveryTrail: Travel Community

Pabandžiau jog ir aitvarus puikiai galima pritaisyti prie dviračio - nenukenčia kiti malonūs hobiai :)

Jau gimsta daug įdėjų naujoms savaitgalinėms kelionėms dviračiais:
- Iki Rastinėnų, aplankant Elniakampio ežerą, Šilėnus ir t.t.
- Neries regioninio parko trasa
- Gražutės regioninio parko dviračių trasa
- Neringos miesto trasa (persikėlus su keltu važiuot iki Nidos)
- Žalieji ežerai (beabejonės)
- Nemenčinė
- ir t.t.
Daug gražių vietų galima pasiekti traukiniu, tačiau taip pat ieškosiu sprendimo kaip vežtis dviračius automobiliu.
Taigi, mielieji skaitytojai, pirkit dviratukus, siūlykit savaitgalines iškylas - važiuosim!

P.S. Dalia: Ačiū už gimtadienio dovaną. Myliu :*

Gaunam daug vėjo

Medaus mėnuo: V dalis - Singapūras

Tik pervažiavę ilgą tiltą, skiriantį Malaiziją ir Singapūrą, atsidūrėme visiškai kitokiame pasaulyje. Pirmasis mano įspūdis: "Trumano šou" arba kompiuterinis žaidimas. Šiame nedideliame mieste - valstybėje - saloje tvyro ideali tvarka, jokio chaoso.
Žmonės gyvena ir dirba dangoraižiuose. Dauguma jų kinai ir toliau kaip visur malajai, indusai bei nemažai baltųjų.
Gatvės švarut švarutėlės. Visur taisyklės, ženklai, instrukcijos, paaiškinimai ir baudos jei nevykdysi. Ant kiekvieno šviesoforo lentelė su piešinuku: 'per žalią eikite, per raudoną neikite, mirksint žaliai nepradėkite eiti'. Viešieji tualetai prekybos centruose atrodo kaip geriausiame viešbutyje. Ir ten vėl taisyklės kaip išmesti panaudotus higienos reikmenis. Visur viskas automatizuota. Autobuse bilietėlius parduoda automatas. Ir aišku, žmonėms - robotams visur surašytos baudos jei pasielgs netinkamai. Beje kaip jau minėjau anksčiau, vaisiaus durian'o viešuoju transportu vežti negalima.
Tačiau priešingai nei Malaizijoje, Singapūre žmonės nesišypso. Atrodo visi 'pasikėlę', nes taip yra 'užprogramuoti', kasdieną vaikšto vis tomis pačiomis gatvėmis, važinėja savo maršrutais metro ir atrodo kiltų didžiulis chaosas, jei kažkas staiga pasielgtų ne pagal taisykles, pvz., uždainuotų gatvėje arba joje užsirūkytų, nes visame mieste rūkyti negalima. Žmonės gražūs, o ypač moterys. Dauguma jų avi aukštakulniais bateliais ir vilki puošniomis suknelėmis dienos metu. Kiekvienas, rodos, pakvaišęs dėl savo išvaizdos, o ypač šukuosenos, kurią dauguma renkasi pagal paskutines popso madas. Singapūre nepamatėme nei vieno hipio, metalisto, reperio ir pan. Rodos, visi stengiasi būti vienodi, konkuruoja tik kieno suknelė ar kelnės brangesnės ir gražesnės. Visur, kur tik apsidairai žmonės apsikarstę laidais, ausinėmis. Beveik kiekvienas rankoje maigo mobilujį telefoną, iPhone'ą, kompą. Įlipi į metro ir visi aplink tave kas muzikos klauso, kas mobilų ar žaidimo konsolę spaudinėja. Naujausios technologijos čia kiekvieno garbės reikalas.
Didžiuliai monitoriai ant dangoraižių sienų teikia akcijų biržų informaciją, rodo žinias, reklamas. Monitoriai metro rodo antiteroristinius filmukus apie tai, kad žmonės privalo stebėti vieni kitus ir ypač tuos, kurie turi didelius krepšius ar kuprines. Galbūt jie itartinai elgiasi, nervinasi, ar prakaituoja. Stebėti, ar jie nepalieka savo krepšių metro, o jei palieka, neleisti jiems išlipti.
Aišku šioje šalyje ir aitvarai negali būti paprasti priklausomi nuo vėjo ir žmogaus rankų. Čia populiari naujovė - RC aitvarai. Tai aitvarai, valdomi radiobangomis ir elektros varikliuku bei nėra priklausomi nuo vėjo. Sutemus, jie mirga įvairių spalvų elektros lemputėmis.
Tos kompanijos atstovai bandė mums paaiškinti, kodėl šie skraidantys objektai vadinami aitvarais, tačiau be neilono ir poros anglies pluošto vamzdelių mes neradome daugiau nieko, kas leistu šiam aitvarui taip vadintis. O ir vėjo jam nereikia
Ieškodami lobių užsukome į parką, kuriame radome vaikų aitvarų šventę.
Vaikai piešė and didelių delta aitvarų.
Išvykdami pabuvojome geriausiu tituluojamame Singapūro oro uoste. Čia tikrai įspūdinga: aplinkui orchidėjų sodai, relaksacijos zonos su tikrais medžiais ir vandens baseiniukais su spalvotomis žuvimis, kiliminės dangos, nemokamas internetas, visur pilna kompiuterių, kuriais gali naudotis nemokamai. Yra keletas mini botanikos sodų, tarp kurių ir drugelių sodas. Jame glaudžiasi apie 1000 įvairių drugelių rūšių.
Čia buvo paskutinis mūsų pasakojimas apie kelionę ir nuotykius Medaus mėnesio metu.

Medaus mėnuo: IV dalis - Kuala Terengganu ir Melaka

Iš salų nusprendėme važiuoti į Melaką. Pakeliui vienai nakčiai strigome mieste Kuala Terengganu, nes visi autobusų bilietai į Melaką buvo išpirkti. Buvome pavargę, tad po miestą daug nevaikščiojome. Kuala Terrenganu - labiausiai musulmoniškas miestas iš mūsų aplankytų. Vakare visame mieste garsiai per gramofonus skaitomas koranas. Teko man po suknele džinsus užsimauti ir skarelę ant galvos užsirišti, nes kitaip gatvėje labai nejaukiai jaučiausi, kai musulmonės mane piktai nužvelgdavo. Nors ir nebuvau panaši į vietines damas, su džinsais ir skara esant nežmoniškam karščiui jaučiausi geriau.
Šiame mieste ragavome įvairių patiekalų, tarp jų ir tradicinio malajų patiekalo nasi lemak ir desertui tradicinių malaizietiškų ledų ais kacang. Nasi lemak labai skanus patiekalas, tačiau ledai nusipelno atskiro pasakojimo. Pradėsiu nuo skaniausios dalies. Taigi didelės ledų vazos viršuje skanaus plombyro rutulėlis, apibarstytas spalvotais žirniukais. Toliau pilna vaza žaldyto sniego, apipilto rožiniu sintetinio skonio saldžiu sirupu. Sniegas greitai tirpsta, todėl į ledus įkištas šiaudelis ištirpusiai masei siurbti. Jei pavyklsta nuvalgyti tą sniegą, o jei ne, tai jam ištirpus, randame beskonės rudos ir žalios žele gabalėlius. Jie nei saldūs nei sūrūs, tiesiog be skonio. Toliau saujelė kepintų žemės riešutų ir pasigardžiavimui konservuoti kokurūzai ir raudonos konservuotos, o gal virtos pupelės. Kadangi pats restorano šefas stengėsi mums patiekti kuo skanesnį maistą ir visą laiką stebėjo ar mums skanu, stengėmės tuos ledus valgyti. Bet kad ir kokie skanūs būtų prieš tai ragauti patiekalai, ledai 'nugalėjo'. Dar ilgai jautėme jų nelabai malonų skonį. Vaikščiodami po miestą praėjome ir didžiulį turgų, kuriame išdrįsome nusipirkti nacionalinio malajų vaisiaus durian'o.
Jo kvapą galima užuosti iš tolo. Už šio vaisiaus vežimą Singapūro viešuoju transportu gresia bauda. Sunku nusakyti šio vaisiaus kvapą, bet prisivertėme jo paragauti. Geltonas durian'o minkštimas savo konsistencija primena avokadą, skonis saldus, kvapas žiaurus. Paragavome labai nedaug ir tikrai nepamėgome. Po to bandėme mėtinius saldainius, alų, bet tas skonis burnoj nepasidavė ir kankino mane visą vakarą. Pirmąkart čia užsukome į prekybos centrą nusipirkti alaus durian'o skoniui užmušti. Pasirodo alus čia tikras blogis. Jį mums į maišelį įdėjo musulmonė kasininkė prieš tai ant rankos užsimovus kitą maišelį (panašiai kaip pas mus maximoj deda sausainius ar mėsą).Tada kasininkė nusiėmė maišelį ir kitas prekes sudėjo atskirai nuo alaus.
O autobusų stotyje išėjus iš tualeto arba prieš įeinant galima nusipirkti saldainių.
Melaka - miestas - kultūrų maišalynė. Per visą savo istoriją Melakoje be kinų ir malajų viešpatavo ir portugalai, ir olandai, ir britai. Miestas buvęs vienas žymiausių Azijos prekybos centrų. Visa tai atsispindi Melakos architektūroje ir miesto dvasioje. Čia daug europietiškos tipo pastatų. Yra netgi krikščioniška bažnyčia.
Miesto centre tekančia upe plaukioja valtys.
Melakoje jaučiasi europietiška dvasia. Baruose būdingas toks europietiškas "stiliukas".
Vakare Melaka žybsi lemputėmis tarsi Europoje per Naujus Metus.
Miesto Chinatown'e labai gražios budistų šventyklos it visur tvyro smilkalų kvapas.
Ryte daugelyje parkų girdisi Tai Chi muzika, vietiniai dieną pradeda mankšta.
O čia mūsų indiškas pusrytukas: indiškas blynas su bulvėmis ir kitomis daržovėmis viduje (pavadinimo tikrai neatsiminsiu) bei masala ir šalta kava.

Medaus mėnuo: III dalis - Perhentian salos- rojus žemėje

Baltas smėlis, skaidrus žydras vanduo, karštis...tokius paplūdimius buvau mačiusi tik filmuose arba per 'Travel TV'.
Trijų dienų atostogas salose su programa "viskas įskaičiuota" buvau užsakius dar iš Lietuvos. Realybė pranoko poreikius. Apsigyvenome 20 km nuo žemyno esančioje saloje Pulau Besar. Gyvenome namelyje ant kranto, 10 žingsnių iki šiltutėlės Pietų Kinijos jūros. Va mūsų namelis:
Ir va vaizdas iš jo:
Ir vėl skanus maistas. Tik atvykę gavome pietus. Atneštų patiekalų ir puodo sriubos turbūt būtų užtekę 6 žmonėms. Aštri sriuba su vištiena ar krevetėmis, įvairiais grybais ir imbieru ir 2 patiekalai, dažniausiai žuvis, kalmarai, vištiena - visko daug ir viskas aštru. Atsigaivinimui arbūzas ir gaivus gėrimas su daug ledukų. Tiek valgėme per kiekvienus pietus ar vakarienę.
Paskutinė vakarienė pribaigė: ant žarijų kepta"ciela" žuvis su aštriu padažu, du dideli kalmarai, kepta vištiena, bulvės, salotos, ryžiai, gal kokios 8 dešrelės, dvi didžiausios riekės arbūzo ir gėrimai. Gerai, kad pusryčiams galėjome atsisakyti puodo nudlų ir paimti tik paskrudintos duonos su sviestu ir uogiene. Be abejo kava saldi su kondencuotu pienu. Net grįžus šį rytą Vytautas nuėjo į parduotuvę kondencuoto pieno ir tirpios kavos, kad jaustume tą patį skonį :)
Maisto buvo daug bet ir veiksmo buvo daug. Nesinorėjo tingėti paplūdimyje. Kartą per dieną gaudavome 3 valandų kelionę snorklinti. Išveždavo su nedidele valtimi mus kartu su keletu kinų (daugiau baltųjų kažkodėl neplaukė).
Vytautas jau beveik pasiruošęs nerti:
Žuvyčių ir koralų grožį sunku aprašyti. Gailėjomės, kad neturėjome povandeninio fotiko. Čia nuotrauka daryta iš valties:
Bet ne vien grožį mums vietiniai norėjo parodyti, nuvežė ir į "sharkpoint'ą" kur sekėme gidą ir ieškojome ryklio. Radome. Vienas 1,5m monstras praplaukė visai netoliese. Tada turėjome sustingti, kad ryklys mūsų nepalaikytu žuvimi. Per ilgą snorklinimą išbrinkdavo ir susiraukšlėdavo oda, nuspausdavo lastai, bet nesinorėdavo lįsti iš to nuostabaus povandeninio pasaulio.
Vieną popietę išėjome į džiungles 'pasivaikščioti'. Ten tamsu, drėgna ir baisu. Stengėmės laikytis trijų tabų, skirtų einantiems per džiungles:
- nedemonstruoti savo gebėjimų,
- nejuokauti apie gyvūnų užpuolimus,
- garsiai nekalbėti ir nedainuoti.
Kelionė buvo rami. Piktų žvėrių nesutikome. Tik pora varanų, vovierę ir keletą laukinių beždžionių. Ir tai tik išlindę iš džiunglių.