Vieną kartą ant Galvės ežero

Tai buvo žiemos pabaiga. Stiprus vėjas, nedidelis šaltukas bei šviečianti saulė vijo mus iš namų. Pasukome Trakų link apsiginklavę aitvarais bei Mončiaus snieglente.
Vėjas nebuvo super stiprus, o ir mano powerkite'as nelabai didelis, taigi didelės traukos nebuvo, tačiau vistiek bandėme pakinkyti vėją aitvaru ir snieglente. Nors greitis ir nebuvo didelis, bet pračiuožti kelis kartus po 200-300 metrų pavyko :)
Reikia didesnio aitvaro esant mažesniam vėjui; bei man asmeniškai dar reikia geresnių snieglentės valdymo įgūdžių:)
Mončius, Indrė, Chyvas, Frontas bei Dalia dar spėjo paleisti ir kitus aitvariukus. Aš tuo tarpu spėjau eilinį kartą sulaužyti mūsų FC :(
Tikrai fantastiška saulėlydžio (ir FC) nuotrauka.
P.S. Autorinės nuotraukų teisės priklauso Chyvui.

Ryga - Vilnius: vežėm pavasarį

Ryte prasimerkus pirmiausia pamačiau žaliais drugeliais išmargintas lubas, o pro langą švietė saulė. Atrodo į Rygą pavasaris atėjo anksčiau. Papusryčiavę ir prisipylę termosą karštos arbatos išvažiavome Jūrmalos link. Pakeliui paėmėme keletą lobių. Prieš keletą dienų Latvijoje TV rodė laidą apie geocaching'ą, taigi geocacher'ių čia iškart padaugėjo. Tai mums papasakojo vieno lobio beiškant sutiktas geocacher'is, tai pastebėjome ir iš log'ų. Beje kai kurie latviai lobių ieško naktim.
Jūrmaloje į švyturį lipti neišdrįsome. Pasilikome kitam kartui :) ėjome geriau aitvarų leisti. Vėjas nebuvo idealus, bet neblogas. Ech, greičiau atšiltų. Labai norisi skristi.
Vilniaus link užsukome į Iecavą pasivaikščioti po parką ir toliau Bauskos pilį lobio paimti.
Labai stengėmės vežamo pavasario nepamesti, bet Lietuvoje pasitiko niūri dulksna ir žvarba. Tikimės, pavasaris čia tuojau pasirodys.

Paprasčiausias būdas pabėgti

Dabar rašau iš Rygos. Tiesiog pastaruoju metu taip pavargome nuo streso, darbų ir šalčio, kad pajutome neatidėliotiną poreikį pabėgti. Iš patirties žinau, kad geriausiai plauna mintis nauji vaizdai ir nauji žmonės. Kaip tai padaryti neimant atostogų ir neišleidžiant puse atlyginimo?.. Nei aš, nei Vito nebuvome Rygoje. Girdėjome, kad ten gražu, be to yra daug cach'ų. Reiškia nuspręsta. Atsikėlėme pieš 7 ir palikę Smalei saugoti namus išvažiavome.
Rygoj iš tikro gražu. Gražus senamiestis. Aplink senamiesti man dvelkė sovietiniais laikais, bet sanamiestį verta aplankyti. Vaikščiojome pagal cach'ų žemėlapį (įsitikinome, kad latviai lobiukus slepia tikrai išradingai). Sukorėme beveik 17km. Mintys tikrai išsivalė, visi rūpesčiai pasiliko kažkur Lietuvoje. Be to oras buvo nuostabus. Nei vieno debesėlio ir kvepia pavasariu. Dabar pavargę ir išsišiepę (su alaus buteliu) sėdime jaukiame hostelyje. Čia kažkur turėtų būti židinys, sauna, čia galima rūkyti shisha ir garsiai leisti muziką :DD Šiandien jau vaikščioti nebesinori. Ryt važiuosime prie jūros leisti aitvaro.
Aukštai
Per Dauguvą milžinas Kristupas nešiojo žmones. Tai pasakoja legenda apie Rygą.

Gerai varo
Seniausio Baltijos šalyse kino teatro posteriai vis dar piešiami.

Skraidymo sezonas atidarytas

Praėjusį šeštadienį paėmėme stropas į rankas pirmą kartą šiais metais. Skraidymo sezoną atidarė FC.
Kauniečių aitvaristų buvome pakviesti i Kauną skristi ant marių ledo.
Ne tik aitvarai tą dieną buvo ant ledo.
Oras truputį per daug atšilo, ledas buvo šlapias, o man, kaip visada, vistiek buvo labai šalta. Bet gražu.
Niekaip nesuprantu, kaip žmonės skrenda žiemą... :)
Vis dar labai gaila Overiuko, kad ir kur jis dabar bebūtų : (
Jau pradėjome dairytis naujų aitvarų šiems metams. Svarbiausias kriterijus - komandinis aitvaras. Imsime du.

Ola amigos! Grįžom is Meksikos

Grižome pirmadienį vėlai ir kitą dieną iškarto į darbą. Dar kankinama "jetlag'o", užkritusia nuo "snorklling'o" ausim mintimis dar nenoriu būti čia, kur liūdni veidai, pokalbiai apie krizę ir visur stresas. Dar norisi pabūti ten, kur šilta, jūra kieme ir kur galima pabėgti į kitą nuostabų pasaulį tik ikišus galvą į sūrią jūrą. Snorklinti pabandžiau pirmą kartą ir užkabino. Panašiai kaip aitvarų leidimas, kai tikrovė pasilieka kažkur toli. Todėl ir norisi šią kelionę aprašyti aitvarų bloge, nors aitvaro net nebuvau ten išskleidus. Norėjau tai padaryti, aitvarą vežiausi, bet per mano žioplumą Overis liko kažkur: gal Gatwicko oro uoste, gal lėktuve. Kažkur tikriausiai liūdi. Kad ir kaip po to jo ieškojome, neberadome. Vienintelė paguoda ta, kad leisti jo beveik nebūtų buve kur, Cancun'o ir Akumal'o paplūdimiai siauri, nors vejo buvo daug ir gero. Ateis pavasaris, įsigysiu naują, jau pradėjau dairytis, kas galėtų pakeisti Overį.

Meksikoje praleidome 2 savaites. Taip ilgai dar nebuvau atostogavusi. Dėl daugybės įspūdžiu atrodė, kad buvome ten mėnesį. Jei ne nuotraukos, kai ko net neprisiminčiau. Pirmos 4 dienos prabėgo Cancun'e. Galiu drąsiai sakyti, kad niekada ten negrįžčiau ir niekam nerekomenduočiau važiuoti, jei norite pamatyti Meksiką, o ne į Ameriką. Didžiuliai milžiniški viešbučiai, išlepę amerikiečiai, vakarus leidžiantys klubuose, jokių beach party Naujųjų Metų išvakarėse. Net priėjimą prie jūros sunku rasti, nors visi palūdimiai teoriškai yra vieši, viešbučiai susijungę į grandinę ir taip uždarę patekimą iš gatvės prie jūros.
Amerikiečiai ten nėra mėgstami. Į europiečius vietiniai žiūri daug palankiau. Nors šiaip žmonės toje šalyje beveik nesišypso, ypač turistams, kurie vietiniams tėra pinigų maišai. Kadangi pirmosioms dienoms buvome iš anksto užsisakę viešbutį, Cancun'e praleidome 4 dienas, kitu atveju, ten nebūtume taip ilgai likę. Vykstant į Meksiką, nepatarčiau iš anksto internetu rezervuoti nei viešbučių nei nuomotis automobilio, ten nuvykus galima viską rasti žymiai pigiau. Naujuosius sutikome paplūdimyje, o po vidurnakčio Corona, tekila ir Bob Marley koncertas vietiniame lauko bare. Žinoma ir geocaching'as nebuvo pamirštas visų atostogų metų. Ieškodami lobio Cancun'e sutikome pirmąją kelionėje iguaną, nors vėliau jų matėme daugybę. Jei kur tik saulė ir akmenys, ten būtinai sėdės ir lauks iguanų gauja :)
Vieną dieną iš Cancun'o persikėlėme i salą Isla Mujeres (Moterų sala). Kol ši sala dar nebuvo apgyvendinta žmonių, ji buvo mėnulio (taip pat laimės, medicinos, pertekliaus) deivės Ixchel šventovė.
Prie šios deivės skulptūros saloje nuvedė cach'as. Į salą užbėgome tik trumpam, tik paimti keletą lobių ir pasilepinti paplūdimyje. Dieną praleidome mažoje valtelėje plaukdami aplink salą. Pasak draugo iš Sicilijos, jei nori pamatyti tikrą salos grožį, geriausia ją apžiūrėti iš išorės. Šiuo patarimu ir pasinaudojome. Išsinuomojome valtelę kartu su mumis besirūpinusiais 2 meksikiečiais. Šioje saloje žmonės gyvena tikrai skurdžiai, daug lūšnų ir apleistų pastatų, daug dirbančių vaikų gatvėse, daug šunų. Vienas lobis atvedė į kitą pusę salos šalia lūšnyno prie jūros. Ėjome keliu, kurio vienoje pusėje lūšnynai, o kitoje jūra. Va tokiuose nameliuose ten gyvena žmonės, bet su kokiu nuostabiu vaizdu į jūrą.

Sausio 1-ąją palikome Cancun'ą, naujus metus pradėjome keliaudami. Iš Cancun'o patraukėme į Meridą, toliau į Campeche, Palenque, San Cristobal, Escarcega, Akumal. iš viso 3000 km. Kiekvienas miestas kažkuo skirtingais ir savaip žavus.

Pirmoji naujų metų diena. Kelionė iš Cancun į Meridą. Išvažiavome gan vėlai ir iki 17val. nespėjome į Chichen Itzą, teko į ją grižti kitą dieną. Ten visgi žiema, nors termometras rodė virš +30 celsijaus. Saulė leidžiasi gan anksti, 18 val. - tamsu. Daugelis lankytinų objektų žiemos metu atidaryti tik iki 17val., tad į kai kuriuos nespėjome.
Merida - miestas, kurį pasiekėme vėlai vakare, todėl apžiūrėti pavyko tik kitos dienos ankstų rytą.
Rytinės saulės apšviestas man šis miestelis pasirodė labai žavus, nors daugeliui jis nepatiko lyginant su kitais veliau matytais. Visi mūsų aplankyti miestai ar kaimai, didesni ar mažesni, maždaug vienodi: centre aikštė su jaukiomis kėdutėmis ar suoliuokais, bažnyčia, o aplink gan vargani įvairiausių spalvų gyvenamieji namai.
Chichen Itza - tobula majų piramidė - vienas iš 7 pasaulio stebuklų. Aišku, būtina prie jo nusifotografuoti :).
Piramidė įspūdinga, bet jei atvirai, man labiau patiko vėliau aplankytos ne tokios žinomos, be turistų ir niekalų pardavėjų aplinkui Becan, Palenque, Coba piramidės, į kurias įlipę jautėmės pasaulio valovais (Tik kai kurie valdovai po to nulipti labai bijojo).
Ir kaip gi be iguanos. Sėdėjo ant akmens ir viską matė.
Iš Chichen Itzos pasirinkome kelią per kaimelius link Campeche. bandėme spėti į Uxmal, bet diena pasirodė per trumpa ir iki 17 val. nebespėjome. Užtat kelias per kaimus liks atminty ilgai. Vargani nameliai be langų ir durų, kai kuriuose iš jų matyti būrys žmonių, susispietęs prie vienintelio televizoriaus, gatvėse vaikai ir šunys, vyrai su šautuvais važiuojantys dviračiais, coca-colos ir coronos logo užrašyti tiesiai ant mažyčių parduotuvėlių sienų, ir nė vieno girto žmogaus, kad ir koks mažas kaimelis bebūtų. O žmonės kaip iš muilo operų - su skrybėlėm, plačiais diržais, moterys margomis gėlėtomis suknelėmis. Keista, bet niekur nematėme kapinių.
Campeche - miestas prie Meksikos įlankos. Jį vėlgi pasiekėme tik vėlai vakare. Ir vertėjo. Miestas papuoštas kukliai, bet labai gražiai.
Iš Campeche leidomės į Palenque. Kuo žemiau, tuo daugiau džiunglių. Prieš išvažiuodama įsivaizdavau, kad Meksikoje bus sausa ir daugybė kaktusų, iš kurių jie gamina tekilą, o buvo viskas atvikščiai. Tropiškai drėgna, daug žalumos, džiunglės, kalnai. Prie Palenque majų piramidės džiunglėse. Viena iš nedaugelio vietų, kur nesutikome iguanų, vietoje jų pasitiko beždžionės.
Palenque patekome į miesto šventę. Šeštadienio vakaras, miesto gyventojai susirenka i miesto aikštę ir linksminasi, groja gyva muzika, ir visi šoka. Jokiu girtų paauglių, jokių sudaužytų butelių, visi šoka: vaikai, jaunimas, pagyvenę žmonės.
Aplankę Palenque patraukėme į kalnus, į San Cristobal. Vieningai su Vytu nutarėme, kad jei dar kada važiuotume i Meksiką, šį miestą būtinai aplankytume. Revoliucionierių šūkiai ant pastatų sienų, daug universitetinio ir ne tik jaunimo, rasta, hipiai, reggy muzika, vietiniai senyvi kalnų žmonės tarsi iš praeito amžiaus, su tautiniais drabužiais, labai panašūs į indėnus, moterys ilgomis juodomis kasomis, policija su automatais rankose. Šiame mieste slėpėsi Che Guevara, veikia Zapatistos, turguje galima nusipirkti Subcomandante Marcos tipo kaukių . Čia praleistas laikas man labiausiai įsiminė. Ne veltui palikome viešbutyje fotiką, kurio bėgome pasiimti ir tą vakarą atsiskyrėme nuo draugų. Jaukiame bare ragavome skanios (netgi man skani!) tekilos, po to radome mažytį rastamanų barą, kuriame garsiai grojo muzika, atidarytos durys buvo nuklijuotos masažų ir spa skelbimais, barmenas sąskaitą rašė plunksna ir maišė labai stiprius cuba libre (būtinai ten sugrįžčiau, baro atmosferą net sunku aprašyti). Ir galiausiai šokiai nedideliame klube grojant reggy muzikai. Ten kažkokia jauki dvasia, visiškai kitaip nei kitose Meksikos vietose. Miestas 2 km aukstyje kalnuose, todel ten vėsu. Net savo žieminę striukę teko išsitraukti. Dabar gailiuosi, kad vietiniame turguje beveik nieko nepirkau. Šiltos, meksikietiškais raštais ir spalvomis išmargintos kepurės, megztiniai, nuostabiai gražios odines rankinės ir kuprinės, juostelės ant rankų, diržai. Ir viskas dvelkia tokia hipių dvasia. Pagalvojom, jei tokį turgų perkėlus i bet kurią Europos vietą, išpirktų jį per pusę dienos visą. Idomumo dėlei užbėgome ir i maisto turgų. Gailėjau vištų ir gaidžių, kuriuos galvom žemyn surištom kojom gyvus nešiojo pardavėjai. Spalvų tame mieste daug kaip ir visoje matytoje Meksikoje, bet San Cristobalio spalvos ne tokios ryškios kaip kitur, tamsesnės ir nepaprastai gražiai suderintos (čia ypač apie drabužių spalvas). Meksikietiškuose daiktuose ir spalvose niekur nepastebejau kičo. Man ten viskas buvo taip gražu, kad norėjosi pirkti bet kokį daiktą ir vežtis namo.
Kelias i San Cristobal veda per kalnus, siauras ir su daug daug "gulinčių mentų". 100 km atstumą važiavome 4 valandas. Pakeliui į San Cristobal sustojome prie krioklių ir kaskadų.
Už 10 pesų (2Lt) gidai vedėsi i olą, kur teka požeminiai šaltiniai ir gyvena šikšnosparniai.
Pakely pilną moterų ir vaikų, parduodančių drabužius, užkandžius, nuluptus apelsinus.
Kalnuotame kelyje iš San Cristobal sustabdė vietinė mafija - kaimiečiai su peiliais užtėvėrė kelią. La coperacion mokestis už pravažiavimą - 50 pesų. Džiaugėmės kad lengvai išsisukome. Įdomiausia buvo, kad vietiniams tai tarsi pramoga, prie kelio susirinkę vaikai ir moterys stebėjo rinkliavą. Čia jau bijojau išsitraukti fotoaparatą.
Paskutines atostogų dienas praleidome name prie jūros Akumal. Jūrą turėjome kieme, tuščią, su keletu atostogaujančių amerikiečių ant kranto ir keliais snorklintojais. Anksti ryte stebėdavau kaip iš jūros pateka saulė, o vakare mėnulis. Draugas iš Sicilijos skaitė knygą "Jūra Vandenynas". Viena geriausių mano skaitytų knygų, pati tinkamiausia knyga skaityti toje vietoje. Tik kodėl jis ją skaitė angliškai pats būdamas italas taip ir nesupratau. Itališkai ta istorija turėtų skambėti daug kartų gražiau.
Šioje vietoje susirgau snorklinimo liga. Didžiuliai vėžliai, spalvotos žuvys, koralai, baltu žuvų kolonijos, raja. Tereikėdavo išeiti į kiemą, užsidėti akvalangą, lastus ir viena gražiausių pasaulyje snorklingo vietų tiesiog kieme.
Galiausiai apie maistą. Prieš išvažiuodama maniau, kad Meksikoje maistas skanesnis negu iš tikrųjų buvo. Jame tikriausiai gyvena kažkokia bakterija, prie kurios neprisitaikę mūsų europiečių skrandžiai. Beveik kasdien kuris nors iš mūsų vemdavo arba viduriuodavo, nepriklausomai nuo to, ar valgėme brangiame restorane ar kaniūškėje. Netgi aukso puodą sumesdavom tam, kuris nesusirgs kitą dieną. Džiaugėmės gale kelionės turėdami galimybę patys gaminti, nes junk food iš burger kingo beveik tapo skaniausiu ir saugiausiu Meksikos maistu. Pagrindinis patarimas ten važiuosiantiems - įsidėkite vaistų nuo virškinimo ligų.
Norėtųsi dar daug visko aprašyti, nes vėliau daug prisiminimų išblanks, bet paliksiu kitam kartui.