Antra diena Kachetijoje. Kol pusryciavomesu vaizdu kalnus,atejo kaimyne ir atnese mums saldziu vynuogiu. Ji nekalbejo rusiskai,tai deja nepavyko pasikalbeti,taciau pasikeiteme sypsenomis ir issiskirsteme. Turejome grazinti lekstute tai vakare eidami i vietine parduotuvele nuneseme jai lekstele su sauja turetu migdolu.
Diena oras buvo puikus,todel nusprendeme apsizvalgyti po apylinkes, o tiksliau pagal apytikrius aprasymus ir vietinius zemelapius bandeme pasiekti kalnuose esanti uoloje esanti vienuolyna. Ju yra keletas salyje, taciau sis beveik neprieinamas ir toli grazu neturistinis. Pradzioje isejome nieko daug nesitikedami, taciau siektie nusileide sleniu jau kulniavome salia placiavaga turincios taciau vos poros metru skersmens Kisishevi upes. visos cia upes neitiketinai nuseke. Vietiniai sako, kad nebuna sniego kalnuose ir upes katastrofiskai apnyko. Salia upes ejo miskoveziu ismaltas kelias, pravaziavo ir keli medziais uzsikrove sunkvezimiai-tankai. Po 3-4km ejimo pamateme aukstai ant skardzio vienuolyno langu angas.netrukus radome ir keliuka panasu i takeli-pajudejome aukstyn.neuzilgo prikopeme sena pagal aprasymus VIIa. cerkve. Ji visa apgriuvus,apaugus didziuliais medziais, taciau iejus i vidu, kur arka apgaubia altoriaus vieta pasijutome lyg budami sakralineje aplinkoje. Bandeme lipti toliau, taciau jau praktiskai ne takeliu. Slaitas vis statejo, laikytis beveik nebeliko uz ko. Liko nedaug, matesi keletas skardyje padarytu langu, taciau toliau lipti buvo perdaug pavojinga. Susitaikeme su tuom ir pasukome atgal. Praejome viso 10km, per 3,5val. Geras zygis pries tolimesne keliones dali i Kaukazo kalnus.
Vakare tvarkemes, skalbemes, valgeme ir sulaukeme netiketu sveciu: pirma mus aplanke vietine 9metu mergaite kalbanti tik gruziniskai, su kuria bendravome pirstu ir bendru zodziu deka, o veliau netiketai atvyko lietuviu kompanija, kurie pasirodo apsistoje pas vietinius gruzinus tame paciame kaime ir zino musu namelio seimininkus. Pavaisinome juos turetu vynu, poto paaiskejo, kad atskridome i cia tuo paciu lektuvu ir isskrisime kartu;) pasaulis mazas
Ryte Tbilisyje pasukome stoties link keliuku per turgu.Turgaus gale mus pavezti pasisiule senas taxi ziguliukas.kaina tiko todel sutikome.vairuotojas is karto pazino,kad mes is Lietuvos.jis sake,kad tik lietuviai kalba rusiskai,latviai nekalba,todel mus lengva atskirti.stotyje radome marsrutka,kuri vaziuoja i Telavi.Buvome pirmieji keliaiviai,todel teko daugiau nei valanda palaukti kol marsrutka bus pilna.per ta laika keleta kartu prie musu priejo moterys ar vyrai siulantys pirkti bananu,tusinuko,segtuku plaukams,sokoladukuar kitu smulkmenu. Marsrutkai prisipildzius pajudejome Telavi link. Pakeliui is Tbilisio kas kelis simtus metru stovejo policininkas. Veliau paaiskejo, kad jie ten stovi,nes siuo keliu vaziuosprezidentas. Vairuotojas vaziavo gan greitai,beiveik nuolat dvipusio kelio viduriu,bet jautesi,kad patikimai. Daznai lenkiant susidarydavo trys kelio juostos. Nedavaziavus Telavio papraseme,kad mus isleistu kur kelias suko i Kisishevi. Sis kaimelis buvo musu keliones tikslas. Mus pasitiko Beso ir paveze iki musu sodybos. Jis mums padovanojo savo gamybos vyno. Cia vyno nenusipirksi. Ji kiekvina sodyba turi savo. Siame kaimelyje apsistojome sodyboje kaimo gale prie baznyteles griuvesiu su pasakisku vaizdu i kalnus.
Kita diena Vano pagalba susiorganizavome taxi (tai netipinis taxi, o matyt Vano pazistamas,kuris sutiko mus pavezioti) ir vykome Kacheti regiono apziureti.
Pirmiausia nuvykome i Kindzmarauli vyno darykla. Tai didziule teritorija su vienomis didziausiu vyno talpyklu pasaulyje. Si darykla tiekia vyna daugeliui saliu. Musu vairuotojas mus pristate jog esame is Lietuvos ir noretume cia pasizvalgyti. Buvome siltai sutikti "vadybininko",kuris mus pavedziojo po vyno darykla bei sandelius ir tiesiai is didziuliu cisternu pyle ivairaus vyno. Taip sakant vyno degustacijo vyko geriant po puse taures sesiu rusiu vyno ir galiausiai vynuogiu degtine-cacios. Isejome is ten linksmi ir itikinti,kad nuo gruzisko vyno neprisigeriama.
Toliau vaziavome i Nekresi-baznycia ant kalno. Tada dar aplankeme Gremi. Alaverdi baznycioje pataikeme tuo metu, kai vyko vestuves. Musu vairuotojas ir Telavi,jis zinojo ir pasakojo mums apie sias apylinkes. Telavi pravaziavome seniausia gatve,sustojome prie storiausio medzio,uzsukome i turgu,kur pirkome darzoviu ir ciurcelu-desreliu,padarytu is riesutu,vynuogiu sirupo dar kazko. Jos cia vietos"snickers"vadinamos. Vakare pavalgeme Kisishevi restoranelyje. Cia ragavome baklazanu suriesutu padazu-badrijani,avienos kauliuku-chakapuli,surio pyrago-chacepuri,prie patiekalu dar gavome asoti vyno.
Tiesa pasakius zmones Gruzijoje atrodo liudni,prarade vilti gyventi geriau. Cia daug skurdo, netvarkos.
Sedziu dabar hostelio balkone apsivijusiame daugybe vynuogiu, apsviestame vakaro saules, priesais tbilisio kalnagubris,kurio papedeje Gruzijos sostine. Taip, mes jau cia ir atostogos bei nuotykiaikeliaujant po sia isskritine sali tik prasideda. Rasau si irasa Dalios telefonu,todel bus rasybos klaidu ir jokios lietuvybes. Pavargome ziauriai, nes Varsuvoje laukti teko net 15val: aplankeme miesta,pageocahinom,pasisveciavom pas tevu drauge Mariquita,net I kina nuejom.skrydis I Tbilisi buvo naktinis irtrumpas.4val jau kvietemes taxa, mat musu hostelio vezejas uzgere ir sumaises dienas neatvare.taxistas norejo apgauti, taciau atvykus mus pasitiko hostelio sefas ir ilgai berekaudamas isreikalavo reikiama kaina-galvojom gal net musis su taxistu. Iskart nuluzome. Ryte apejome miesta. Grazus,idomus,kontrastu pilnas miestas. Labai patiko ju vietinis alus,berods Natakhtari.pirkom arbuza turgui.nesiderejom, pagailsta prekeivio,kai jis pradejo guostiskaip jiems blogai,darbo nera, o kad is Baltijos iskart atspejo.ryt judesim toliau, I vyno regiona-Kacheti...dar veliau I kalnus.nezinau kada gausim vel galimybe parasyt.peace
Galų gale, galų gale.. po kelerių metų gavau IIeilės vairininko licenziją, kuri suteikia buriuoti jachta iki 4t ir 35m2 buringumo plaukioti vidaus vandenyse. Prieš keletą metų su geru draugu lenku Ksavieru jau buvome Mazūrijos ežeruose ir plaukiojome nedidele jachtute pora dienų. Šįkart jau pačiam norėjosi suvaldyti jachtą. Ksaviero pagalba išsinuomavome jachtą ir penktadienį po 4val kelionės kartu su Vaidu ir Egle jau buvome prieplaukoje Wilkasy miestelyje. Buvo jau vakaras ir dėl blogo oro bei matomumo bei nenusisekusio bandymo suvaldyti laivą tik varikliu atsišvartuojant teko praleisti naktį tame pačiame uoste. Kita rytą jau anksti išskubėjome plaukti. Vėjo buvo pakankamai ir po 10min palikus uostą jau kėlėme bures ir su šypsena veide plaukėme per ežerą. Viso po burėmis praleidome apie 8val, praplaukėme apie 23jurmyles (40km). Prisišvartavome Gižycko miestelyje. Uoste dušas brangokas 10zl, todėl pagal žemėlapį išėjome ieškoti baseino bei apžiūrėti miestelio. Lenkijoje kiekvienas miestelis turi arba mini vandens parką arba baseiną - ir mes radome tokį čia ir tik už 7zl.. sau paplaukiojome baseinu, pasedėjome 'džakuzi'. Poto dar alaus bokalas ir miegot į jachtą. Sekmadienį kėlėmės vėl anksti ir paplaukėme dar keletą vanadų, tačiau nebuvo taip smagu, nes lijo lietus. Taigi ir pagal kontraktą netrukus turėjome grąžinti jachtą. Pirma privalu ją nuplauti ir sutvarkyti. Dar po 4val jau riedėjome Vilniaus gatvėmis. Tai va, dar vienas būdas draugauti su vėju! Vaidas skaito knygą sėdėdamas ant jachtos 'priekio' Plaukiam! Greit pietūs kajutėje Mūsų jachta 'Sasanka' Gižyčko uoste
Norėjosi praleisti savaitgalį su vėju. Buriavimo pamokėlės Ventainėje puiki proga tai padaryti. Daug vėjo, šiltas vanduo, nakvynė palapinėje, bendraminčiai ir draugiški žmonės šalia - puikiai praleistas savaitgalis prie Kuršių marių. Tiek Vytautas tie ir Vaidas užkibo. Po dienos praktikos burės jiems visai neblogai pakluso. Man beliko grožėtis kaip burlentininkai skrieja vandens paviršiumi. Bandžiau ir aš užlipti ant burlentės, bet mano pamokėlės baigėsi kritimais ir maudynėmis mariose :)
Šios Liepos pradžioje važiavome į Gdynią, Lenkijoje, kur vyko kasmetinis Heineken Opener festivalis surenkantis apie 60tūkst. žmonių. Patiko, juk renginys vykęs 4 dienas buvo gerai organizuotas, nepapuolėme į kamščius, nematėme ypatingai daug girtų žmonių, netgi nepavyko pamatyti nei vieno agresijos išpuolio. Taigi atmosfera puiki, galbūt Dalia pasakytų, kad vienintelis minusas yra dušų trūkumas, bet spresdami šią problemą važiavome į Sopoto vandens parką ar paplūdimį maudytis. Taip pat aplankėme gražų senamiestį turintį Gdansko miestą. Pasiskolinę čiužinį iš Mončiaus miegojome palapinėje kaip lovoje namuose :) Bet vistik nepaminėjau pagrindinio - važiavome pasiklausyti muzikos. Daug nerašant labiausiai 'stogą rovė': Massive Attack, Tricky, Skunk Anansie, Cypress Hill, Damian Marley&NAS, Dead Weather ir daugelis kitų. Šiektiek nuotraukų "iš telefono".. Palapinių jūra Pagrindinė scenaKasvakar nuostabus saulėlydis oro uosto lauke, kur vyko festivalis Ledai Gdanske Dalia Gdankso senamiesčio fone arba 'nuotrauka-pliusas' ..dar viena "nuotrauka-pliusas" "Čiliname" prie mašinos ir gaminamės valyt prieš vakaro koncertų maratoną Grįžinėdami namo stabtelėjome prie Malborgo pilies papusryčiauti :)
Birželio 20 dieną, Sekmadienį, kartu su kitais sportinių aitvarų megėjais rinkomės Kauno Aleksoto Aerodromo teritorijoje. Čia vyko klubo '108 aitvarai' organizuojamas antrasis sezono etapas. Šįkart mus lydėjo puikus oras, nes nelijo, nebuvo per karšta. Vėjas buvo neblogas, 3-4m/s, tik vietomis, o ypač per mano baletą buvo gerokai nusilpęs. Niekis, čia jau tokia šio 'žaidimo' dalis, jog kaip gamta tuo metu tau duos, taip ir turėsi surasti 'bendra kalbą' su vėju :)
Šiose varžybose turėjome svečių iš Rusijos. Susipažinome ir susirungėme varžybose su Mike'u ir Anton'u . Gaila, kad Natalia ir Viatcheslav'as turėjo išvykti dieną ankščiau. Vytautas palaikė svečių 'deltą' :) Kaip įprasta, dalyvavome tiek porinėse, tiek individualiose (pažengusiųjų) kategorijose. Pirmą kartą varžybose Lietuvoje galėjome skristi su puikiai silpname vėjyje besijaučiančiais T4 aitvarais. Porinėse labiausiai džiugino tai, kad dalyvavo net 4 poros. Valio! Skridome pirmi: patenkinamai suskridome figūras, vienaip ar kitaip pavyko padaryti dviejose figūrose buvusius 2point nuleidimus. Atėjo 'deserto', baleto, eilė. Nors padarėme nemažai techninio broko, bet šiose varžybose suskridome bene geriausiai kiek iki šiol esam skridę oficialių pasirodymų metu. Ačiū Ričardui, Fivedots, kad viskas buvo užfiksuota video medžiagoje ir galime ne tik paanalizuoti, bet ir pasidalinti su blogo skaitytojais :)
Varžybų rezultatai. Individualių (pažengusių) varžybų metu vėjas tapo nepastovus, silpo. Vienu metu dingus vėjui teko net daryti pertrauką, tačiau laimei vėjas, šiektiek pakeitęs kryptį, stabilizavosi ir galėjome užbaigti visų 6 pilotų pasirodymus. Varžybų rezultatai. Puikus etapo organizavimas, oras, superinė vieta, geros nuotaikos - laukiam kitų metų, Kaune, Aleksoto Aerodrome.
P.S. Žiauriai pavydim kauniečiams, kurie turi tokią puikią vieta leisti aitvarus :) -- Nuotraukos Tomo (KeturiVėjai) ir Dalios. Video Fivedots.
Pamojavę kalnams važiuojame į Červiją. Antrą kartą po dviejų metų. Ten niekas nepasikeitė: vaisių parduotuvėlė ten pat, vyno - irgi ten pat, ir net kepti baklažanai ten pat. Paplūdimys pilnas dangus aitvarų. Daug žymių ir mažiau žymių "aitvarų žmonių". Veikla panaši: daug valgėm, daug miegojom, leidom aitvarus, bendravom su žmonėmis. Ten susitikom su Jurgiu, Evelina, Arvydu. Esame dėkingi Laurai, Samuel ir David ir visai R-Sky komandai už patarimus. Dėkingi Stephen Versteegh už mūsų naujuosius aitvarus - Define. Pabandėme juos Olandijoje ir Stephen mums juos pagamino bei atvežė į Červiją. DesignKites Define - aitvaras dabartinis Europos čempionas, kuris vėliau varžybų metu atnešė sėkmę ir BravoZulu. Šį kartą čia atvažiavome ne tik pažiūrėti į aitvarus, bet ir patys dalyvauti varžybose. "Cervia Cup 2010 fortūna" mums šypsojosi. Pradedančiųjų (DLI novice) kategorijoje Vytautas užėmė pirmąją vietą, aš - antrąją. Sunku buvo tuo patikėti - labai džiaugiamės. Individualiose varžybose teko skristi dvi figūras ir techninę rutiną. Pirmosios ir antrosios vietų pasirodymai čia:
Dalyvavome ir porinėse, kur Bravo Zulu pasirodė netikėtai puikiai. Būtent porinėms treniruotėms skiriame daugiausia savo laiko ir minčių, todėl porinių varžybos mums buvo emociškai svarbiausios. Pirmąją varžybų dieną skridome tris figūras ir techninę rutiną. Labai apsidžiaugėme kitą rytą sužinoję tarpinius rezultatus, jog iš keturių porų esame treti. Kitos poros: Axel'R - dabartiniai Europos vice čempionai; Deuce - Olandų pora (Stephen Versteegh (dabartinis Europos čempionas) ir Ruud Van Campen) bei Italai Pair-Y-Zoma's (patyrę pilotai iš Venecijos, DLI skrendantys master ir experienced kategorijose). Važiuodami varžytis netikėjome, kažką pavyks kažką aplenkti, tačiau norėjome dalyvauti "for fun" ir sužinoti savo rezultatą. Tai buvo mūsų pirmas kartas oficialiose STACK porinėse varžybose. Pirmas, bet neprisvilęs: po antros dienos baleto iš trečios vietos pakilome į antrąją(!) už savęs palikę olandus ir italus. Pergalė, sensacija, euforija! Rezultatai čia.
Ir dar keletas įamžintų akimirkų:
Pilna padangė aitvarų
Lietuvių chebrytė
Su Guido Maiocchi - kiečiausiu multilaino pilotu, dabartiniu Europos čempionu
Bravo Zulu varžybu metu
Šiais metais nepraleidome galimybės pamatyti naktinį aitvarų bei instaliacijų šou. Dauguma instaliacijų pagamintos naudojant popierių, žvakes, įspūdingiau atrodė apšviesti aitvarai danguje.
Seniai beturėjau tokias nuostabias atostogas. 10 dienų, rodos truko visą mėnesį. Šis laiko periodas buvo labai turiningas, įspūdingas, nerealus ir neįprastas. Pirmą dieną po atostogų sėdėjau darbe, bet viskas plaukė pro šalį. Buvo sunku grįžti į realybę. Magnolijomis žydinti ryto saulės apšviesta Praha, snieguoti kalnai bei krokais žydinčios Italijos pievos, kelionės traukiniais, vynuogynai, via ferratos, vakarienės ant ežero kranto, aitvarų festivalis, varžybos, medaliai ir taurės, nauji aitvarai, Venecija... Bet apie viską iš eilės. Iš Vilniaus pakilome ankstų šeštadienio rytą ir tarp skrydžių Prahoje turėjome 6 valandas. Galbūt kaltas pavasariškas oras, žydintys medžiai, ankstyvos ryto saulės apšvietimas, bet Praha mane sužavėjo. O ypač nuostabus parkas, paskendęs žydinčiose magnolijose, pilnas "miauksinčių" povų. Kaip vėliau sužinojome, šiame parke kažkurį pavasario savaitgalį žmonės švenčia bučiuodamiesi po žydinčiais medžiais. Italijoje mūsų laukė kalnai ir žygiai. Pirmoji nakvynė Bolzano. Kitą rytą autobusu vykstame pasivaikščioti ir pabūti Catinaccio kalnuose. Snieguotos viršūnės, tirpstančio sniego upeliai, žydintis kalnų krokai, ežeras. Ten praleidome gerą pusdienį, nuėjome 15 km. Neblogas apšilimas prieš rytdienos feratą. Vakare lėtu žingsniu dar paslankiojame Bolzano gatvėmis.Nemiga nekankina :) Kitą dieną keliamės anksti, važiuojame į Mezzocoroną. Valanda kelio vynuogynu laukais iš kur pasiekiame uolą. Ja turėsime lipti, segamės apraišus, virves ir pradedame žygį į viršų. Pavojingesnėse bei statesnėse vietose įtvirtinti geležiniai trosai, prie kurių tvirtinamės ir laikomis. Mažiau pavojingose vietose lipame į akmenis kabindamiesi rankomis ir kojomis. Man baisu, daug adrenalino. Ši ferrata skirta pradedantiems ir teigiama jog ji nepavojinga, bet kai nuo siauručio skardžio iš 500m aukščio matau mažyčius miestelio namelius, bei siauručius geležinkelio bėgius, norisi verkti kaip baisu. Nėra jokios kitos minties, tik kaip stipriau įsitverti į akmenis ir kaip nenuskristi. Užkilus dar šiek tiek žengiame tarpekliu tarp susiglaudusių kalnų viršūnių. Ši vieta dar vadinama kanjonu. Čia vėsu, nekaitina saulės spinduliai, po kojomis teka upelis. Iki viršūnės netoli. Prisėdame pailsėti. Užlipus ant uolos džiaugiuosi, jog nereikės grižti tuo pačiu taku. Pereiname gyvenvietę ir kaip buožės žemyn nusileidžiame funikulieriumi. Trečiąją dieną važiuojame į Riva Del Gardą - miestelį prie didžiulio ežero (berods šis ežeras didžiausias Italijoje). Vakarieniaujame ant ežero kranto ir net neįtariame, kad viršūnė į kurią ryt lipsime visai čia pat žiuri į mus iš viršaus ir juokiasi. Deja, neturime visų reikalingų saugų ir dar nežinome, ar lipsime ryt, ar teks veikti kažką kitą. Ansktų rytą važiuojame į kitą miestelį ir tikimės rasti nuomotis trūkstamą įrangą. Liekame nustebę, kai tą įrangą mums tiesiog paskolina parduotuvėje ir be jokio užstato tiesiog susitariame, kad grąžinsime kitą dieną. Jei maniau, kad lipti vakar buvo baisu, tai apima juokas apie tai pagalvojus. Šiandien mūsų laukia Fausto Sussati ferrata ir Cima Capi viršūnė. 3 valandas einame ir tuomet apie pusantros valandos kopiame. Žinau, kad daugelis mėgstančių kalnus iš manęs juoktųsi, jog išsigandau tokios lengvos feratos, į kurią įlipa senukai, bet tada taip negalvoju. Negalvoju ir dabar kol kas. Kol dar neįveikiau baisesnių. Baisu eiti siauručiau skardžiu, baisu įsispyrus į akmenį ir įsitvėrus rankomis į trosą apeiti stačią uolą. Širdis nutirpsta, kai netoli matau riedančius nuo viršūnės akmenis, džiaugiuosi, kad turiu šalmą. Rankos šlapios nuo prakaito, visą laiką galvoju, kada ši ferata baigsis, dingsta visos kitos baimės, nebebijau skristi lėktuvu, pagalvojus, kad buvo baisu Meksikoje nulipti nuo piramidės, ima juokas, kasdieninės problemos atrodo juokingos, norisi tik kad kas nors nukeltu nuo šitos uolos. Pagaliau pasiekiame Cima Capi viršūnę. Pasirašome ten esančioje knygoje prie iškeltos metalinės Italijos vėliavos, papietaujame, aikčiojame negalėdami atsigrožėti vaizdais į ežerą ir mažytes apylinkes. Aš be galo džiaugiuosi sužinojus, kad leistis reikės lengvesniu ir mažiau statesniu keliu. 3 valandos ir pasiekiame pradinį tašką. Vakare, kai užsimerkiu, vis matau tuos skardžius ir slystu nuo jų. Kalnai pakeri. Kadangi foto aparatas daug svėrė, į ferratą jo neėmėme. Keletas vaizdų Vytauto sukurtame filmuke iš vietų, kai nebuvo baisu išsitraukti kamerą.
Nakvojame miesto aikštėje įsikūrusiame hostelyje ir su mažyčiu liūdesiu galvojame, kad reikia šiam kartui pasakyti kalnams "Iki", o ryt važiuosime prie jūros leisti aitvarų.
