Apie mus rašo!

Džiaugiamės galėdami prisidėti prie sportinių aitvarų populiarinimo Lietuvoje.

Visą 3-jų lapų straipsnį rasite naujausiame 'Aviacijos Pasaulio' numeryje (2010; 3).

Ant Galvės ežero ledo Trakuose

Grupelė aitvarų pilotų saulėtą šeštadienį Trakuose rinkosi ant Galvės ežero ledo.
Video medžiagoje buvo užfiksuota dviejų gan skirtingų aitvarų - Nirvana ir T4 - sintezė atliekant komandinius skridimus.




Pirmą kartą išbandėme kovinį aitvariuką (fighter kite). 'Atkakliame' mūšyje buvo nukautas Magneto 'fighter'is.

Skrendam be vėjo

Čia netikėtai gavom sporto salę, tad nedvejodami išsiruošėmė paskraidyti viduje su vadinamais indoriniais aitvarais. Prigriebėme Jurgį su jo indoriniu DoubleZero ir pirmyn ten, kur 'nepučia vėjas' :)

Sportinė apranga ir patogūs sportiniai bateliai yra praktiškai būtini, nes padirbėti su šiais aitvarais reikia kaip per gerą treniruotę.
Pirmą kartą normaliai išbandėme savo naująjį iTrix. Įspūdžiai puikūs. Žinoma reikia daug kantrybės ir treniruočių, bet aitvaras pamažu paklūsta ir pavyksta gan ilgai išlaikyti jį ore bei atlikti vis daugiau ir daugiau įvairių elementų ar žinomų triukų, kaip ir stunt aitvarais.

Vietoje galėjome palyginti ir du indoorinius aitvarus. Skirtumas tarp l'Atelier DoubleZero ir iTrix didžiulis: pastarasis žymiai mažesnis ir lengvesnis, tačiau sunkiau verčiasi, bet lengiau sklendžia ir reikia mažiau judesio.
Manau, kad tarp visų indorinių skirtumas yra didelis vien dėl to, kad čia valdymas yra itin jautrus ir su kiekvienu aitvaru čia per 4-5m stropas turi 'suaugti' vis kitaip.
Tikrai užkabino toks skraidymas, o ir laikas prabėgo taip greitai, kad buvome išprašyti iš salės :)

Kelionė į Ukrainą: Nauji metai slidinėjant Karpatuose pas Mišą

Eiliniai Nauji metai švęsti ne Lietuvoje. Šį kart pasirinkom Mantuko organizuojamą kelionę į Ukraina, Bukovelio slidinėjimo kurortą.
Įspūdžiai jau išdilo taigi trumpai apie kelionę taip... (beletristika su klaidomis)

Išvažiavome vėlų Kalėdų (ne Kūčių) vakarą, viso mūsų 12, 3 auto, vairavom pasikeisdami, ryte strigome ant PL-UKR sienos, nes pasirodo vienos mašinos kėbulo numeris nesutapo su dokais, konstatuojama kaip vogta, ~5val aiškinimosi muitinėje susisiekiant su LT policija, ištrūkti pavyksta, mašina turi likti, laimei turim vietos kitose mašinose (7vietis minivenas ir 5vietis džipas), judam susispaudę, Ukrainoj temsta, keliai tragiški, ~200km važiuojam 4val., atvykstam 5 vietą nusikalę, gyvenimo sąlygos geros, lauke aplinka ukrainietiška, varom miegot. \
Pirmą dieną oras puikus, todėl mes su Dalia norime paimti Goverlą (aukščiausias Ukrainos taškas - 2060m), Tomas mus veža, pasirodo iki ten ne taip ir arti ~30km, kiti varo nuomotis slidinėjimo įrangos, privažiuojam parką, patrulio postą, į kalną lipti neleidžia, išvis į parką nori neleisti, nes galvoja, kad mes psichai ir lipsim, tariamės, skambinama vietiniams gidams, atsakymas 'Nevesim, negalima', perdaug pavojinga, 3 dienas lijo, visas kalnas status ledo gabalas, įsiprašom pasivaikščioti į parką, leidžia, liepia pasirašyti, kad nelipsim ant Goverlos, pasirašom. Įsišnekam su patruliu, jis galiausiai perjungia į rusų kalbą sužinojęs, kad mes lietuviai. Chebra varo atgal ir mus palieka, mes į žygį. Varom iki sporto bazės ir į neblogą panoraminį tašką, padarom 20km., trukmė 5,5val, gan sunku, mat ir pakilimas yra, o ir po kelionės mes dar pavargę.Grįžtam pas patrulį, laukiam chebros kol atvažiuos pasiimti. Su patruliu pradedam šnekėt, kartu kalam alaus. Bičas rimtas, pasakoja apie sovietų armiją, Ukrainos kultūra, politiką, patriotizmą, valgį,vietoves, Karpatus, religiją, tautiškumą ir t.t. Prašnekam apie 1,5val. Asmeniškai man, šis pokalbis palieka didžiausią įspūdį per visą Ukrainos vizitą. Atvaro chebra, pavežam patrulį iki jo miestelio, atsisveikinam.





Toliau 4 dienas slidinėjame, grįžtame pavargę, dar vakarais skanaujame ukrainietiškus patiekalus, kalame alaus, degtinės (ligoms atbaidyti), tačiau saikingai.
Slidinėjimas: Dalia su slidėmis pakyla į kalną, griūna, sako niekur nečiuoš, pagaunam jai instruktorių, Dalia čiuožia išsišiepus ir kitus dar mokina. Aš imu bordą, pradžia sunki ir skausminga, susidaužau atraminį krūvį kelį, skauda visa likusią slidinėjimo dalį, skausmas netoks stiprus apvyniojus elastiniu bintu. 3 dieną sakyčiau jau čiuožiu padoriai jaučiu, kad tobulėju. Greitis didėja, kritimu beveik nebėra, smagu. Dalia vis bijo, kad tik jos kasnors nenuneštų. Aj dar, antrą slidinėjimo dieną Šarunė išlekia iš trąsos ir keliu į aštrų akmenį, 3cm žaizda, 8 siūlės, jai slidinėjimas 'over'. Daugiau rimtesnių traumų nepatiriame.
Slidinėjimo sąlygos geros, nebuvau kituose kurortuose Vakaruose, todėl man čia puiku. Keltuvai geri, nauji, sėdimi, eilių išvis nėra, trąsos paruoštos, net ir nesant sniego jas tvarko ir kasdien paruošia, purškia, šaudo, trąsos ilgos, gelbėtojai dirba (Šarūnę sutvarkė), viršūnėse veikia kabakai, kainos normalios, karšto vyno kvapas kabakuose užknisa, nes esu matyt alergiškas tiems gvazdikėliams - fe! Įdomių Ukrainos oligarchų 'aparatų' atsiranda ant kalno, tai bičiukai su džinsais, tai merginos su špilkomis ar nuogomis bambomis puozuoja ant kalno ir vaidina kaip čiuožia.. ech įvairūs kontrastai. smagumėlis :)

Mūsų šeimininkas Miša, pavadinčiau super pavyzdys susidaryti nuomonę apie Ukrainos žmogų. Nuoširdus ir ūkiškas, darbštus kaimietis, organizuotas ir pagelbėjantis, besidomintis ir kultūringas. Apalmai vakarų Ukrainos žmonės tikri patriotai ir savo tautiškumo puoselėtojai. Vizito metu mus puola ligos, aš neatlaikau, iškrentu Naujakui.. naujakas tampa ramus, pro balkoną pažiūriu fejerverkus ir Timošenko ir Juščenkos kalbą per TV (ten taip įprasta) ir į lovą sirgt. Dar pasikeičiam dovanomis ir chebra išvaro tūsintis, Dalia solidarizuojasi su ligoniu :) Kitą dieną prakaituoju ir vakare jau sveikas.
Kelionė atgal be didesnių nuotykių, įspūdį palieka Lvovas, didingas miestas su didžiuliu kultūros paveldu. Ukraina - puiki didžiulių kontrastų šalis su nuoširdžiais ir svetingais žmonėmis. Rekomenduoju aplankyt :)

Dar apie šios kelionės nuotykius, slidinėjimą bei ukrainietiškus ypatumus siūlau paskaityti pas tą patį Mantuką bloge:
- Keliones pradzia
- Kalėjimas pasienyje
- Lietus Ukrainoj
- Savaitės wrap up
- Slidinėjimo wrap up

Gražių švenčių!

Gražių švenčių visiems! Skanių kalėdinių patiekalų, jaukių vakarų su šeima ir draugais
O kitais metais linkime visiems kuo daugiau skristi ir keliauti.

Siunčiame dainą

ir susitiksime kitais metais :-) :-*

Savaitgalį į žygį

Šeštadienis
Oras buvo tiesiog puikus. -5 šalčio ir švietė saulė. Negi sėdėsi namie? Diena trumpa, o išsiruošėme tik po pietų, pasirinkom dar nepraeitą Saidės pažintinio tako trasą Neries Regioniniame Parke. Atstumas visai nedidelis (apie 1,5km), taigi nuvykę praėjome greitai: radome porą lobių, pasigrožėjome puikia parko panorama nuo Stirnių piliakalnio, pamatėme Saidės akmenį :) bei Saidės upelio intaką į Nerį.
Jau beveik temo, todėl aplinkeliais pro Lentvarį pavažinėjome šunkeliais ir namo :)
Hmz.. sekmadienį, kaip ir planų nėra, todėl pradėjome šios dienos trasos paieškas. Radome!
Sekmadieni važiuojame į Marcinkonis, Varėnos rajone, kur mūsų laukia: Zackagirio pažintinis takas :)
Sekmadienis
Verčiu Dalią iš lovos 9val. Pyksta. Rytinis dušas, i kuprinę kraunamas termosas arbatos, šokoladas, kuprinė, žemėlapis, GPS, rengiamės šiltais drabužiais ir mes jau kelyje. Saulė nešviečia (temp. -5), debesys aukštutiniai, tačiau nepanašu, kad oras greit subjurs, o ir prognozes patikrintos. Sustojame greitų pusryčių Pirčiupių Karčemoje ir toliau link Varėnos.
Marcinkonyse pagal aprašymus ir žemėlapius surandame tako pradžią ir pradedame 'žygiuot'. Pradžioje nepamatome, kad takas sužymėtas ir smarkiai sygrybaujame pasukdami ne tuo keliu (poto labai gailimės). Nukertame net apie 3km trasos, kur nepamatome Šaudzyklos kalno, prie kurio vokiečiai į taikinius šaudė :)

Galiausiai susigaudome, kad trasa aiškiai pažymėta ir net žemėlapio mums nelabai reikia, o GPS išvis tik šiaip statistikai rinkti :) Nužygiuojame iki Marcinkonių bažnyčios ir vienos iš kaimo gyvenviečių. Turiu pagirti vietinius, nes sodybų vaizdelis nuostabus. Visos trobos (nors ir senos, medinės) sutvarkytos, kiemai tvarkingi, tvoros neišlaužytos, malkos gražiai supjautos ir sudėtos. Jautiesi lyg Rumšiškėse.. Judame toliau.
Pasirodo ir Dzūkojoje yra kopų, tai - Gaidzų kopa.

Toliau žengiame taku palikdami gyvenvietes ir atsiduriame miške, kur prieiname sekantį mūsų objektą juokingu pavadinimu - Meškos šikna :) Tai apipelkėjusi vieta, kurioje auga įvairūs pelkių augalai, krūmai ir t.t. Ir tikrai su Dalia žygio metu pastebėjome keistų nematytų augalų :) Gera pažinti..

Ateiname iki Aklažerio. Tai buvęs ežerėlis virstantis pelke. Čia padarome karštos arbatos ir šokolado pertraukėlę.

Toliau preiname bebravietes, šaltinėliais maitinamas pelkes, iš kurių išteka upelis.

Taip pat takas mus veda palei geležinkelį, nuo kur iki Marcinkonių nebetoli ir ir mūsų žygis pasibaigia.
Paeita apie 10km per 2,5val. Detaliau čia.

Turime skubiai keliauti namo, nes Dalios darbdaviai kviečia i kalėdininį koncertą su 'Ąžuoliuku'. Pakeliui dar randame porą lobių prie 'Ūlos akies' bei Varėnoje.
Žygiai: kodėl?
Kaskart eidamas į žygį galvoju, kodėl eiti pasivaikšioti (hikinti) gera.
Visu pirma būti lauke, kvėpuoti grynu oru yra sveika. Eiti pėsčiomis irgi geras sportas, ir ne tik fizinis, smegenys išsivalo puikiai. Suvalgyti šokoladą ar sumuštinį bei išgerti šiltos arbatos spaudžiant šaltukui yra be galo skanu. Pažinimo jausmas nerealus: pamatai, išgirsti, susilieji su gamta, o mūsų atveju atrandi dar vieną puikią vietą Lietuvoje.
Daug kam atrodo, kad eiti yra nuobodu, bet jei užsibrėži tikslą (trasa, kalno viršūnė), tai padaryti yra žymiai smagiau, o ir įvykdžius planą ateina pasitenkinimas, palaima :)

Naujų metų švesti važiuosime į Ukrainos Karpatus, kur slidinėsime bei bandysime šturmuoti aukščiausią šalies tašką - Goverlą.

OSOW Osle

Taip jau sutapo, kad darbo reikalais teko išvykti į Oslą spalio 11d. Prieš tai gavau naujienlaiškį iš skandinavų aitvarų komandos Aerialis, kad OSOW proga visi aitvaristai renkasi Osle toje pačioje vietoje, kaip ir kiekvieno mėnesio pirmąjį savaitgalį. Taigi įsimečiau aitvarą į kelionę.
OSOW dieną lijo lietus ir Ekeberg pievoje sutikau tik Sven ir Kjetil iš Aerialis. Nebuvo tik pačio Aerialis komandos kapitono švedo Anders. Šiek tiek paskridome, paplepėjome ir palikau juos toliau skraidyti. Jie pratę prie lietaus :) Norvegai patvirtino iš anksto susidarytą nuomonę, kad skandinavų skraido mažai. Norvegijoj jie yra pagrindiniai aitvarų pardavėjai ir vieni žinomiausių aitvaristų. Patys skraido su Nirvanom ir Cosmicais. Pasirodo, stunt varžybų Skandinavijoje taip pat beveik nėra. Jie patys keletą kartų organizavo Trick Party, bet daugiau to nedaro, nes pasak jų, tai reikalauja labai daug darbo ir patiems netenka dalyvauti, nes nebelieka laiko pasiruošti. Pagrindinis Skandinavijos aitvaristų renginys kiekvienais metais birželį Danijoje vykstantis Nordic Kite Meeting. Kai paklausiau apie žymiausius Skandinavijos aitvarų gamintojus, paminėjo dizainerį švedą, kuris aitvarų jau nebegamina (nebepamenu jo vardo dabar) ir naująjį švedų aitvarą "Seven". Norvegai patys stebėjosi, kad stunt aitvarai Skandinavijoje nėra labai populiarūs, nors ten jie "gauna daug gero vėjo". Vis didesnio populiarumo ten susilaukia power kaitai.
Labiausiai pavydžiu Oslui vietos, kur jie skraido. Tai didžiulis plotas pievos visai netoli centro ant kalno. Pastovus vėjas ir mažai žmonių. Kad taip mums į Vilnių tokią vietą.
Šiek tiek apie OSOW Osle čia. Ir kelios nuotraukos iš mano telefono.

Pažintis su indoriniai aitvarais

Subjurus orui susidomėjau indoriniais aitvarais, t.y. aitvarais skirtais skristi uždaroje patalpoje arba be vėjo.
Iš Jurgio gavau pasibandyti l'Atelier 00 (arba Double Zero).

Pabandysiu šiek tiek aprašyti kaip man sekėsi bandant draugauti su dvistropiu aitvaru be vėjo.

Visų pirma prisižiurėjau iki soties filmukų youtubėj ir manau, kad man tai tikrai padėjo. Vėliau leisdamas aitvarą bandžiau atkartoti pilotų judesius bei aitvaro skridimo trajektorijas bei kryptis, mat jei nors sekundę sudvejosi, teks greičiausiai teks kelti aitvarą nuo žemės.
Kaip ir galima numanyti indooriniai aitvarai ir mano bandytasis 00 yra lengvesnis bei mažesnis nei mūsų sportiniai aitvarai.
Stropos ~4,5m., be rankenų, valdai pirštais. Jautrumas tikrai didelis ir pastoviai turi judėti. Aitvaras neužsibūna stall pozicijose, kas lyg ir neįmanoma be vėjo, todėl jis iškart pradeda sklęsti ir turi spėti įtempti stropas ir ištraukti jį prieš jam nusileidžiant ant žemės. Pradžioje sekėsi gan sunkiai, aitvaro stropos dažnai už konors užsikabindavo vos tik aitvarui pradėjus belenkaip nevaldomai slęsti. Judėjau aplink 360, bet netgi taip vienoje linijoje skristi yra sudėtinga - reikia pajusti aitvarą bei stropų įtempimą. Vėliau pavyko padaryti pora praskleidimų per galvą. Po 5-10min. aš jau suprakaitavau ir supratau, kad visa tai ir nebloga fizinio lavinimo pamoka :)
Tačiau kalbant apie 00, visų pirmą reikia paminėti, jog tai trickinis indoor aitvaras (taip, be vėjo jie trikina: atlieka tiek standartinius spotinių aitvarų triukus, tiek specifinius indorinius). Kad neskraidyt bėgiojant pirmyn ir atgal bei aplink, aš irgi bandžiau daryt triukus: pavyko axelis, pusė axelio, lazy susan, 1/2lazy susan to fade (arba pusė jacobs ladderio). Žinokit - KAIFAS! arba kitaip tariant: grįžau namo šypsodamasis:)
Vėl žiurėjau youtube ir po kelių dienų bandžiau dar kartą. Jau stabiliau gavosi visų pirma išlaikyti aitvarą, o jam besileidžiant padaryti 2pt landing. Bet labiausiai džiaugiausi, kai man pavyko pastatyti aitvarą į fade ir truktelėti į save ir jis palengva atskrido iki manęs, teliko tik sugriebti jį ranka. Pajutau, kad galbūt bent šiektiek progresuoju :)
Neekspertiška išvada: 00 aukštos klasės indoor aitvaras skirtas tiek preciziškam, tiek trikiniam pasiskraidymui, tačiau tinginiauti jis jums neleis :)
Skrendant indoor aitvaru tu ir aitvaras tampi viena esybe. Jis juk čia pat, tik keli metrai nuo tavęs ir be vėjo tampa visiškai priklausomas nuo tavo veiksmų.

Čia oficialus 00 video, bet kiti rašo jog skristi taip, kaip skrenda šitas bičas - geriau negali niekas..
Keletas mano mėgiamų indoor kites pasiskraidymų čia ir čia.

One Sky One World 2009

One Sky One World (OSOW) - tai renginys, kurio metu solidarizuojasi visi pasaulio aitvarų mylėtojai ir vieną ir tą pačią dieną (antrą spalio sekmadienį) kelia aitvarus įvairiose pasaulio vietose (plačiau apie tai).
OSOW rezultate gauname savotišką 'ataskaitą', kur matosi pasaulio aitvaristų dalyvavimas įvairiuose pasaulio kampeliuose (žiūrėti čia).
Taigi '108 aitvarų' klubas taip pat pažymėjo šį tarptautinį įvykį. Susirinkome pas sūrių meistrą Audrių ganyklose šalia Dargužių, Varėnos rajone. Tiesa, vėjo buvo labai nedaug, o ir karvių palikti 'tortai' aplinkui labai kliudė judant atgal ir stengiantis kompensuoti vėjo jėgą, tačiau su trumpomis stropomis ir bridlo nustatymais lengvam vėjui sugebėjome šiek tiek paskraidyti ir mes su Dalia.

Vėliau padarėme fotosesiją OSOW ataskaitai bei Audriaus buvome pavaišinti skania arbata, kaimiškais pietumis bei kitais skaniestais.

Foto teisės priklauso Alvydui ir publikuotos su jo sutikimu :)

2009 Sportinių aitvarų čempionatas

2009.09.26 įvyko sportinių aitvarų varžybos Palangoje. Aitvarų klubo '108' tėvo Jurgio dėka šis renginys panašu, kad tampa tradiciniu - valio!
Šiais metais mus pasitiko striprus vėjas ir visų varžybų metu vyravo 8-10m/s. Dauguma mūsų pripratę skraidyti prie žymiai mažesnio vėjo ir tai buvo tikras išbandymas ir įgūdžių patikrinimas. Lūžo aitvarai, trūkinėjo stropos, tačiau vienaip ar kitaip, manau, visi buvo patenkinti ir mėgavosi renginiu.
Su Dalia dalyvavome tiek individualiame pažengusių (DLI), tiek porinėse(DLP) varžybose, kur pirmą kartą dalyvavome, kaip BravoZulu komanda.
Visų pirma, tai gerai, kad turime mūsų T2 Vented aitvarus, skirtus skristi prie stiprių vėjų, nes mūsų treniruočių partneriai T4 STD, nemanau, kad būtų atlaikę, mat ir jų viršutinė vėjo riba 8m/s :)
Nuo pat ryto mus persekiojo nesekmės ir nebuvo aišku ar dalyvausime poriniame skridime, nes jau per pirmas treniruotes neatlaikė senutis vieno iš T2 kraštinis pagaliukas, kuris pakankamai storas ir gauti tokį, kitą tapo sudėtinga. Čia mums pagelbėjo Arvydas ir gavome net 5cm trumpesnį tokio storio pagaliuką. Apvyniojome, kad laikytųsi ir nusprendėme dalyvauti. Figūras atlikome, manau, labai prastai, net poto patys kartojome, kad taip neskridome net per blogiausią mūsų treniruotę :) Va ką gali: striprus vėjas, mažai pažįstamas aitvaras ir jaudulys. Rutinos metu jau lyg ir pagavome ritmą, pavyko atlikti sinchroniškai kampus ir posūkius, bet likus 3 paskutiniams posūkiams susilietė aitvarai ir trūko mano stropos apsauga (tai prailgintojas, kuris yra stripresnis už stropą ir specialiai rišamas prie aitvaro, kur didžiausia nutraukimo tikimybė skrendant komandoje). Rutinos pabaigą galite pasižiūrėti video, kaip T2 krenta lyg pašautas paukštis :(

Labai džiaugiamės, kad įvyko BravoZulu krikštas, nors ir nesėkmingas, tačiau iš klaidų išmokome tikrai nemažai ir svarbiausia jog žinome, kad galime 'pavaryti' geriau.
Po pradedančiųjų dalyvavome pažengusių aitvaristų varžybose, kur teisėjavome sau patys. Prie tokio vėjo, tai buvo tikras išbandymas, tačiau džiugu, kad daugelis su tuom puikiai susidorojo ir vistiek sugebėjo parodyti savo meistriškumą arba kitaip tariant, kiek patobulėjo per pastaruosius metus.
Kagi, Dalia vėlgi tarp prizininkų! III vieta! je! Labai džiaugiuosi ir sveikinu. Taip pat kaip ir geriausius: Magnetą (I) ir Arvydą (II) (rezultatai čia).
Alvydo nuotraukos čia.