Kai kyla aitvarai...

Kalnuose ieškau ramybės. Vaizdai

2012-01-18T19:59:00.004+02:00

Čiuožinėjam. Mokomės stabdyti.Debesėlis atkeliavo į slėnįPrie ledo. Kuluare gerokai pusto.
Pūgoje ant "Svistovkos" viršūnės

Video su GoPro.

Kalnuose ieskau ramybes. 5 diena

2012-01-06T17:55:00.001+02:00

Atsikelem anksti. Lipom lipom, o oras siauibingas. Pakilom kokius 300m, sustojom-neimanoma. Puga nesioja mus..
Instruktoriai sprende- zemyn! Jastrebos virsunes tikrai nepasieksim. Nuspresta, varom zemyn. Nusileidziam, paliekam iranga ir bandom kita virsune.. Svestovka
Ji be irangos pasiekiama, reikia tik kaciu, ledkircio.. Judam judam,.. Salta, salta, slaitai status. Judi, pucia tave lauk, sunku tai perpasakoti.. Bet virsune net ir super blogu oru pasiekiam! 2050m

Kalnuose ieskau ramybes. 4 diena

2012-01-05T18:00:00.001+02:00

Siandien oras nebuvo dekingas, todel nuspresta eiti pakopineti ledais. Tai uzsale kriokliai, kurie sudaro laipiojimui tinkama siena (ne 90 laipsniu, bet vidurkis turbut 70laipsniu). Lipi kaciu ir techniniu specialiu ledkirciu pagalba. Siena 35m aukscio :) oras net ir bunant pasislepus kuluare mus pastoviai "linksmindavo" - nuo kalnu slaitu uzpusdavo tokia puga, kad nebuvo kur detis, matomumas sumazedavo iki keliu metru.
Lipau lipau ir ilipau, na tikrai nera lengva: pakeltos rankos sala, o ledkirciais reikia dirbti pastoviai, kates irgi kapoji i leda, kad issilaikytun, o dar adrenalinas. Virsuneje pro keleta tarpeliu matosi begantis krioklio vanduo :) Nusileidus ranku pirstai atrodo priauge prie ledkirciu - susale ir surageje. Tik po 3min sugebejau atsiristi savo saugos virve. Antras lipimas buvo zymiai smagesnis, net juokais sugalvojome varyti kuo greiciau, kol apleis jegos, o jos senka greitai. Labiau atsipalaidaves ir pasitikedamas katemis ir kirtikliais greitai uzbegau 20m kol jau nebegaudziau kvapo ir paprasiau nuleisti.
Puiki diena, su sviesa pugose ir klampodami per sniegus grizome chaton, vel siltas dusas, alutis, stalo zaidimai.
Pabandziau "buchta na pare" - desertas, bandele isvirta garuose su uogiene ir sokoladu.. Niam niam :)

Gaila nera nuotrauku, nes nuo salcio labai greit ir netiketai nusedo telefonas, stovinti pugoje jo net nenorejau traukti. Taciau viliuosi, kad bus veliau geros filmuotos medziagos.

Surase Polis
Sent from my BlackBerry Omnitel

Kalnuose ieskau ramybes. 3diena

2012-01-04T23:11:00.001+02:00

Virsune! Je, pavyko uzlipti ir nusileisti i pirma savo virsune - Kozi stit. Suprantama, marsrutas nebuvo itin sudetingas, taciau man naujokui pakankamai idomus. Naudojiesi iranga, vyksta komandinis darbas, tampai virves ir panasiai. Techniskesnis ir idomesnis galbut buvo nusileidimas, nes reikejo leistis staciomis sienomis ir uzsalusiais kriokliais. Oras keitesi pastoviai: lipant sviete saule, virsuneje zinoma pasitiko stiprus vejas privertes sildytis atsarginiais megztukais ir arbata, o leidzinatis kuluaruose smarkiai puste. Kazkiek filmavau, tikiuosi bus idomios medziagos.
Kai prausiesi karstame duse, jauti kaip kiekviena kuno lastele prispildo silumos. Po truputi atsiranda nuovargio jausmas, taciau turiu pripazinti, kad tai yra pirmoje mano virsune ilipta techniniu budu (nors ir daug kas pasakytu, kad lengva arba kad instruktorius daug ka parenge ir priziurejo :) niekis, svarbus juk jausmas, kai iveiki save savo baimes, bet ne kalna. Kalnas tai gamta, ji reikia gerbti ir niekada nesistengti jo nugaleti.. Atpildas laukia, ne tada kai pasieki virsune, o kai nusileidi zemyn :) - heh, elementarios kalnu myletoju tiesos.
Jo galva gerai valosi, tik vis labiau pasiilgstu artimuju. Iki

Nuotraukoje sedziu susales ant virsunes ir pietauju :)

Surase Polis.

Kalnuose ieskau ramybes. 2 diena

2012-01-03T22:36:00.001+02:00

Pirmas isejimas i kalnus. Pajudam anksti, ziema diena trumpa. Dedames kates, tikrinam iranga, maista. Pajudame.
Sako sniego nera daug, tikiu, bet man jau ir dabar jo visai uztenka :) kojos kartais sulenda giliai, nors ir pries tai kazkas jau pramyne taka, taciau mano svoris mane tempia giliau. Tarp kitko, minti taka sunkiausia ir reikia gerokai papluseti, kad tavo is paskos einantys kolegos judetu zymiai lengviau. Ejimas sniegu ir traversavimas kalno slaitu nebuvo pavojingas, lavinu pavojus labai mazas, taciau musu ejimo metu didziausi pavojai slipi po sniegu. jei nepataikysi gerai pastatyti kojos, po juo esantys akmenys tau ja perkreips ir labai lengvai gali ja niksteleti. Zodziu, sausgysles gerai pasitampiau ;)
Uzlipome i gan statu slaita, kur mokinomes ciuozineti ir stabdyti ledkriciu: ciuozi sau ant uzpakalio ar nugaros ar zemyn galva ir stabdykis, nes apacioj gali buti akmenys ar praraja. Sekantys mokimai buvo sutelkti i saugos daryma: panaudojant pati sniega, kaisiojant kaiscius i uolos akmenis ir tt. Tada pradejome laipioti. Uola nedidele, sauga virsutine, atrodo ramu, taciau lipama per akmenis su katemis ir ledkriciu. Vienos sienos niekam neiveikiau ir vis prakrisdavau, karta siektiek susimusdamas keli. Kita siena buvo zymiai paprastesne ir ikandama.
Artejo tamsa ir po truputi leidomes link laikinuju namu, kur siltas dusas, soti vakariene ir arbata ar alus.
Didziausias dienos priesas ne saltis, ne kartais uzslinkusi puga, o kates.. Jos astrios ir blogai statant kojas suplesai priesingos kojos bachilus,kelnes ar net neduok die kanors gali suzeisti.
Tai tiek sikart tu ramybes paiesku. Dirbi, kabiniesi, saugai kolega - itampa pasimirsta tik kai atsisuki i nuostabu sleni bei snieguotas Tatru virsunes, kai pajunti saltuka kabinanti tave jei stoviniuoji ir nieko neveiki :)

Kalnuose ieskau ramybes. 1 diena

2012-01-02T19:41:00.003+02:00

Bandysiu surasyti patyrimus, nuotykius ir 'filosofines' mintis is savo seniai lauktos ir svajotos keliones i alpinizmo stovykla. Zavesio ir visiskai kitokiu potyriu tam suteikia, kad ji vykdoma ziema, taip taip: kates, ledkirciai, silti drabuziai ir visa kita kas buna ziema, kur salta, kur ledas ir sneigas. Vieta - Aukstieji Tatrai, Slovakija. Isvykome sausio 1 ir praleisime cia savaite. Siandien po naktinio dardejimo Lenkijos keliais ir po 3val zygio aukstyn su didelemis kuprinemis isikurinejame kalnu chatoje 'pri Zelenom Plese', tvarkomes daiktus, maista, ryt prasides mokinimasis, isejimai, laipiojimai.
Seniai svajojau cia patekti. Ne, tai ne eiline uzgaida ar naujas hobis, tai zmogaus jau 6metus sergancio 'kalnu liga' zvilgsnis i alpinizmo pasauli. Sakysit neverta, ko ten trenktis, kam rizikuoti gyvybe, tai ekstremalu ir pavojinga - ne velnio! cia gyvybe turbut labiau saugoma, nei tu kurie uzsisuke kasdienineje rutinoje nemato kas vyksta su ju gyvenimu. Kalnuose mazas gyvenimo problemos tampa bereiksmes, nuovargio iskreipta veida keicia begalo laiminga sypsena, o isgertas tamsaus alaus bokalas ar pupeliu sriuba tampa skaniausiomis pasaulyje vaisemis. Atrodo nurimsti, galva po truputi valosi..

Aciu visiems, o ypac Daliai, kuriu deka si svajone virsta realybe.

Nuotraukoje chata, kuri artimiausia savaite bus mano namai.

Atleiskit uz klaidas ir nelietuvybe.

Surase Polis
Sent from my BlackBerry Omnitel

Ilgas savaitgalis Sardinijoje

2011-11-05T19:18:00.008+02:00

Per ilgąjį savaitgalį kartu su Jumiu nuskridom pakeliauti po Sardiniją. Išsinuomavom mašiną ir važinėjom sau po salą. Buvo dar labai šilta - +23, netgi išsimaudyti pavyko. Gerai atitrūkom nuo darbų ir rytinių šaltukų Lietuvoje. Kad būtų paprasčiau rašyti, tai nusprendžiau geriau pakomentuoti nuotraukas.
Pirma vakarienė tapo itališka pica. Visai skani buvo, ir nereikia ten aiškinti, kad itališkos picos neskanios, plonos, pridegę ar panašiai.
Apžiūrėjom naktinį Cagliari, o tiksliau jo senamiestį ant kalno, kuris visas išraizgytas siauromis jaukiomis gatvelėmis.
Kitą dieną pajudėjus mus pasitiko nuostabūs salos vaizdai. Sardinijos gamta labai įvairi, važiuoji ir matai kaip keičiasi tiek augalai, tiek uolienos, tiek reljefas.
Aplink salą pakrantėse pilna bokštų, kurie senaisiais laikais beabejo atliko tiek švyturių, tiek gynybines funkcijas.
Ši vieta pavadinta kažkaip panašiai į "tirpstantis cukrus": iškilusios uolienos lyg po truputį tirpsta žydrame vandenyje.
Šioje nuotraukoje pateiktas įrodymas, kad matėme flamingus :) Pasak Jumio šie paukščiai yra ružavi, nes "kapoja" labai daug krevečių. Matėme juos ir iš arčiau, bet nufotografuot iš vaiuojančios mašinos taip ir gerai nepavyko, o sustoti tose vietose nebuvo kur.
Tai vieta, buvęs kalnakasių miestelis, kuris dabar visiškai apleistas. Viską iškasė ir paliko. Labai įdomu pamatyti, kai gamta po truputį tampa vienintelė miestelio šeimininkė.
Nuo kalnakasių miestelio kelias veda į didžiulių kopų pakrantę - Piscinas. Čia sukonstruotas ir dabar apleistas žemės išteklius į laivus vežiojęs geležinkelis.
Vaizdelis nuo Bosos pilies.
Nelabai žinau, kas tai... labai keistas gamtos darinys, kurį pastebėjau atsitiktinai važiuojant keliu. Atrodytų lyg kalnas "atsimerkė" :)
Šalia kurortinio Algero nuvykome apžiūrėti ir iškyšulyje esančio Neptūno groto. Vien jau takelis iki yra tikrai įspūdingas, vedantis uolos kraštais, o apačioje girdisi kaip dūžta Viduržemio jūros bangos.
Na kaipgi be šviežių jūros gerybių, kurias radome netikėtai pačiame žuvies turguje. Deja buvome jau sukirtę po kitą itališką maisto garsenybę - lazaniją, tai teko pasimėgauti maža įvaičių žuvų, kalmarų, krevečių, aštunkojų porcija paragavimui... atsispirti negalėjome, niam niam.
Šalia Olienos kaimo pavyko palipti ir į kalnus... na kaip gi be kalnų! Supramonte kalnų masyvas vienas gražiausių saloje. Šiektiek panašus į dolomitines Alpes tik žinoma gerokai mažesnis. Užlipome į 1348 aukščio kalną Punta sos Nidos.
Grįždami namo dėl keletos valandų tarpo tarp skrydžių apžiūrėjome Bergamo. Šis Italijos miestas tai pat turi gražų senamiestį ant kalno, kuris apsuptas gynybine siena ir čia galima patekti funikulieriumi. Nuotraukoje esame miesto aikštėje prie katedros.

Labai turininga ir aktyvi gavosi kelionė, nemažai įspūdžių. Vistik tenka konstatuoti faktą, kad laiko šiektiek pritrūko (buvome 4 dienas). Norėjosi ir daugiau po dar šiltą jūrą pabraidyti ir dar daugybę nemažos salos kampelių išnarstyti.

Aplankėm Austriją

2011-10-11T20:08:00.032+03:00

Spalio 1d. šeštadienį 2 val.naktį prigriebėm kartu Artūrą ir iš Vilniaus pajudėjome Autrijos link. Po 17 valandų kelionės per Lenkiją ir Čekiją pavakary atvykome į Vienos centrą. Ačiū mus priglaudusiai Ramunei už savaitgalį Austrijos sostinėje. Čia tik atvykę paragavom garsaus austriško šnicelio ir guliašo. Visą saulėtą sekmadienį pravaikščiojome miesto gatvėmis, apžiūrinėdami rūmus, bažnyčias ir kitus didingus pastatus bei parkus. Gaila, kad nepavyko išsinuomoti miesto dviračio. Vienoje gausu muziejų, parodų, teatrų - miestas tiesiog alsuoja kultūra. Vytautas ypatingai džiaugėsi, kai netikėtai pavyko apsilankyti Salvador Dali parodoje. Saulę leidome sėdėdami and kalno su vaizdu i miestą Schonnbrunns garden parke. Beje, visos kelionės metu mums labai pasisekė su oru. +17-23 - jautėmės, kaip sugrįžę į vasarą.

Viena:
Iš Vienos pasukome Dolomitinių Alpių link. Iki pietų spėjome atvykti į Hallstadt miestelio ir pradėjome žygį į kalnus.
Pasiruošimas žygiui. Teks lipti aukštai, manome, ten turbūt bus šalta.Tikslas buvo iki sutemų pasiekti Wiesberghaus kalnų trobelę 1826m aukštyje. Per 4 valandas vingiuotu kalnų takeliu saulei leidžiantis pasiekėme tikslą.
Įsikūrėme. Deja dušo nebuvo, nes 3 savaites kalnuose nelijo, tad teko tenkintis ribotu kiekiu vandens. Didžiuliuose trobelės kambariuose gyvenome beveik vieni. Sėdėjome terasoje temstant, virėme ryžius su tušonke ir gėrėjomės mus supančiais kalnų vaizdais. Sutemo, darėsi šalta. Trobelėje dar užsisakėme varškinį ir obuolinį štrudelį (mano vadovas austras liepė būtinai paragauti štrudelio Austrijoje :) ) ir gan anksti ėjome miegoti.
Rytojaus diena išaušo saulėta ir šilta. Oras nuostabus-tikra vasara, nusprendėme ilipti į 2218m kalno viršūnę. Trasa nebuvo labai sudėtinga. Pradžioje ėjome dideliais akmenų masyvais, tereikėjo žiurėti kur statai koją.
Trasa vis statėjo, galiausiai teko šiek tiek lipti laikantis už akmenų ir įtvirtintų metalinių trosų sudėtingiausiose vietose. Pasiekę viršūnę pasižymėjome prie kryžiaus esančioje dėžutėje ir gėrėjomės atsivėrusiais vaizdais. Is viršaus matėme ir savo trobelę, kurioje nakvojome. Dar keletas nuotraukų ir lipome žemyn.
Norėjome iki vakaro pasiekti savo automobilį ir nakvynę. Nusileidome per 3 valandas. Nusprendėme nakvoti apačioje esančiame gražiame miestelyje, kuris isikūręs ant ežero kranto.
Hallstadt miestelis ypatingas, turintis itin seną istoriją, jame namai išdėstyti kalno šlaite, ant kurio viršūnės įsikūrusios druskos kasyklos. Namų palangėse žydi gėlės, o miestelio gatvės veda per namų stogus. Jaukiose parduotuvėlėse galima nusipirkti suvenyrų, vietines druskos, muilo, ivarių kitų vietos gaminių. Gražu, turbūt neveltui šis miestelis įtrauktas į UNESCO paveldą, o pasirodo, kiniečiams jis taip patiko, jog nusprendė pastatyti Hallstad kopiją Kinijoje. Šiek tiek paieškoję, išsinuomojome butą ant ežero kranto. Gera po kalnu žygio maudytis ežere, negali patikėti, kad yra spalio 4d. Vakarieniavome restoranėlyje miestelio aikštėje ir planavome, kur vyksyme rytoj.
Ryte pavalgę pusryčius ant ežero kranto ir pabendravę su vietine gulbe, tesėme kelionę.
Nusprendėme toli nuo kalnų nebėgti ir apsistojome slėnyje prie pilies, netoli vietos, kurioje buvo filmuojamas filmo "Muzikos garsai" piknikas. Deja, nuotaiką šiek tiek sugadino automobilio gedimas, dėl kurio sugaišome didžiąją dalį dienos. Pavakary susiradome kambarius su vaizdu į pilį ir kalnus. Kitą dieną į tuos kalnus kėlėmės keltuvu ir ėjome į Eisenberg ledyną kalno viduje, uoloje. Gidas pasakojo, kad tai didžiausias žinomas uoloje esantis pasaulyje. Anga į ledyną užverta masyviomis durimis. Taip stengiamasi apsaugoti ledyną nuo tirpimo ir skatinamas jo didėjimas. Urvas išsiraigęs kalne net 42 kilometrus, o mums turistams leidžia pamatyti tik apie 2 km- tačiau tai įspūdingiausia ir daugiausia ledo turinti urvo dalis. Viduje jokios elektros, gidas iduoda žibalines lemputes ir liepia sekti paskuj jį. Viduje net ir vasarą temperatūra nepakyla aukščiau nulio. Pati gamta suformavusi iš ledo meškos, dramblio, bokšto ir kitas įspūdingas figūras.
Į šį kalną pakilome ne tik norėdami apžiūrėti ledo urvą, bet ir galbūt užlipti dar keletą šimtų metrų ir pasivaikščioti kalnų viršūnėmis. Deja siauras takelis kalnu šlaitu vedantis į viršų pasirodė mums per daug pavojingas ir nusprendėme pasukti atgal. Kas Italijoje vadinama via ferata ir kuria einama tik su apraišais, šalmu ir prisirišus prie metalinio troso, Austrijoje žmonės lipa be jokių apsaugų. Nusprendėme leistis žemyn ne keltuvu, bet pėsčiomis ir grožėtis vaizdais.
Tolesnis kelionės planas buvo užsukti į Budapeštą. Tačiau mus pavedė automobilis. Nusprendėme nerizikuoti ir vykti link namų. Deja sustojome nedavažiavę Austrijos-Čekijos sienos. Sutemo. Techninės pagalbos teko laukti tris valandas. Galiausiai atvyko tralas ir nuvežė mus į artimiausią miestelį St. Polten, esantį apie 60km iki Vienos. Auto-servisas buvo netoli miesto centro, šalia radome viešbutį, kuriame teko praleisti 2 naktis, nes kaip ryte sužinojome, BMW naujo generatoriaus teks palaukti dieną. Pasisekė, kad servisas dirbo šeštadienį. Oras per vieną naktį Austrijoje pasikeitė kardinaliai. nuo +25 nukrito iki +5, lijo. Per TV rodė kalnus, kuriuose dar prieš dieną vaikščiojome ir kepėme saulės atokaitoje. Juose prisnigo. Už keleto savaičių atidarys slidinėjimo sezoną. Turėjome visą dieną tinginiavimui lietui lyjant. Gerai išsimiegoję, apėjome St. Polten miestą, užsukome į vieną žymiausių miesto objektų "garsų bokštą"-muziejų iš kurio matosi miesto stogai, o viduje eksponuojami su garsais susiję darbai. Rudenį Austrija eina iš proto dėl jauno nefiltruoto vyno - Sturm. Būtų nuodėmė jo neparagauti. Šis vynas labai apgaulingas ir tikrai išgėrus ir nedidelį kiekį gali susukti galvą ar net vidurius :)
Galiausiai atgavome savo auto su nauju generatoriumi ir lietui lyjant palikome Autriją. 17 valandų kelio, kuriame sutikome 2 zuikius, lapę, stirną ir karvę.
Nuotraukų autoriai: Artūras, Vytautas ir aš.

Išbandėme save MTB maratone

2011-07-05T09:13:00.003+03:00

Dalia, Mončius ir aš sudalyvavome MTB maratone, Vilniaus etape. Smagus ir gerai organizuotas renginukas, gera atmosfera. Drėgnos ir lietingos oro sąlygos padarė trasą gan sunkią. Buvo visko: daug purvo, žolės, "buzos", takelių, slidžių šaknų, miško keliukų, truputį asfalto, smėlėtų ikalnių, greitų nuokalnių, netgi vienas upelis :) Smagu, bet norint siekti rezultatų reikalinga: nepriekaištingai dirbantis dviratis, mažiau baimės - daugiau rizikos, na ir žinoma svarbiausia - ištvermės.
Keletas akimirkų iš mano susukto filmuko. "Driveris" - Mončius :) Kamera: GoPro (su purvinu objektyvu).

Mončiaus blog'as apie tai - čia.

Treniruotė "pirštukais"

2011-06-22T15:44:00.002+03:00

Radau senokai darytą nuotrauką savo telefone kaip prancūzai "pirštukais" skrenda savo komandinę rutiną.

Sudalyvavau Vilnius Challenge 2011

2011-06-13T20:20:00.006+03:00

Kartu Olegu iš mūsų FK Pionieriai komandos pirmą kartą sudalyvavau Vilnius Challenge 2011 . Trasa įveikta (nors vieną punktą ir pražioplinome, todėl užuot buvę maždaug 25 likome 75 iš 168), buvo linksma, puikus renginys, rimtas išbandymas bei gera patirtis :)

Su GoPro kameryte prisitvirtinęs prie šalmo varžybų metu šiektiek pafilmavau. Paviešintas filmukas buvo pastebėtas vienos Discovery žurnalistės, kuri ruošė straipsnį apie šias urban-multi sporto varžybas Vilniaus mieste. Tokiu būdu mano filmukas atsirado ir Discovery News puslapyje! Tai kai, ką?! :) Žiūrėti čia.

Lietuvos Aitvarų Lyga: pavasario etapas

2011-06-08T14:23:00.006+03:00

Gegužės 28 dieną Kaune, Aleksoto aerodrome įvyko Lietuvos Aitvarų Lygos pavasario etapas. Jis buvo iškirtinis tuom, kad tik antrą kartą per Lietuvos sportininių aitvarų istoriją turėjome profesionalius teisėjus iš užsienio. Šį kart mums teisėjavo, parodomuosius skrydžius demonstravo bei vedė pamokėles svečiai iš Prancūzijos: Laura, Samuelis, Isabelle ir Davidas. Šie žmonės gerai žinomi sportinių aitvarų pasaulyje, laimėję ne vieną svarų apdovanojimą įvairiose šalyse bei aitvarų kategorijose. Laura ir Samuelis skrenda kartu poroje pasivadinę Axel'R. Būtent jie buvo pirmi 2010m CerviaCup, Italijoje, kai BravoZulu džiaugėsi, jog pavyko tapti antros vietos laimėtojais (iš 4 porų). Isabelle ir Davidas šiuo metu dažniausiai teisėjauja įvairiausio kalibro varžybose. Tačiau visa šita kompanija taip pat atstovauja vieną populiariausių aitvarų kompanijų - R-Sky. Šie pilotai taip pat bando skristi ir komandoje, kurioje pagal taisykles turi būti ne mažiau nei 3 pilotai. Skraidyti komandoje yra labai sudėtinga: reikia begalo daug treniruočių, pasiruošimo, įrangos suderinamumo, tarpusavosio supratimo, individualaus meistriškumo ir t.t. Svečiai demonstravo mums aukščiausio meistriškumo individualius ir porinius baletus, matėmė preciziškas komandines rutinas.
Deja porinių varžybų nebuvo, todėl Bravo Zulu šįkart nestartavo. Individualiose dalyvavo 6 pilotai, tarp kurių ir jau antrus metus iš eilės pas mus besisvečiuojantis rusas - Miša arba Mike'as. Pastarasis kaiptik jas ir laimėjo. Antras Jurgis, tada aš - Vytautas.

Foto by mixas.

7 dalis: Piligrimu keliu i Emei Shan virsune

2011-04-23T06:49:00.001+03:00

Keleta dienu teko praleisti Chengdu. Apsinuodijom maistu,tai kol isgijom,sedejom hostelyje. Per ta laika suplanavom zygi piligriminiu keliu i budistu sventa Emei kalna. Ryte isvykome i Emei miestely. Pasiemem tik reikalingiausius daiktus,kad kuo mazesni svori tektu nestis. Zygi pradejome apie 14val. Pradejome 430m aukstyje. Tikslas buvo Golden summit 3077m. Kelias nera sudetingas-i virsu veda laiptai. Taciau tai pareikalauja labai daug fiziniu jegu. Kaip jau lipi keliasdesimt tukstantaji laipteli, manai, kad tuos laiptu serpantinus sapnuosi ir kai viskas baigsis. Kalne isikure keliolika budistu vienuolynu, i kuriuos galima uzsukti pailseti, pernakvoti, pavalgyti. Praejome keleta turistiniu vietu, I kurias kinu turistai atvaziuoja autobusais pasifotografuoti. Viena tokiu buvo bezdzioniu zona. Zmoniu islepintos ir iserzintos bezdziones elgiasi gan agresyviai. Mateme, kaip vienam turistui ikando i ranka. Tikrai nebuvo jauku, kai mums kelia pastojo urzgiantis patinas. Pakeliui galima nusipirkti bambukiniu lazdu nuo ju apsiginti. Pirmaja diena iveike dali kelio i kalna(apie 13km), nakvynes apsistojome vienuolyne apie 900m aukstyje. Kita ryta kelemes anksti ir teseme zygi. Viena graziasiu atkarpu buvo zalioji tropine zona su zydinciais medziais. Klimatas keitesi kylant i virsu. Oras veso, pradejo lyti. Apie pietus jau buvome 2000 m aukstyje. Uzsukome i vienuolyna pavalgyti. Gavome angliska meniu, todel uzsakyti nebuvo sunku. Taciau ilgai vargome, kol jiems pirstu kalba isaiskinome, kad norime gerti. Galiausiai gavome bliuda virinto karsto vandens. Pavalgem nudlu su sparagais ir omletu. Zygi teseme toliau. Laiptu serpantinai nesibaige. Tai kilo tai leidosi. Butu labai idomu, jei kas suskaiciuotu, kiek tukstanciu laiptu iveikeme. Lietu pakeite sniegas, buvome 2500m aukstyje. Lipti buvo sunku, bet cia negalejome pasiduoti. Galiausiai priejome dar viena turistine vieta, kur visus istroskusius pamatyti Golden Buda virsuneje kele keltuvas. Mes turejome pasiekti virsune piligriminiu keliu, apie keltuva nebuvo net minties. Paskutiniai 500 metru i virsu ir mes atejome. Kalno virsune. Aplink debesys, tolumoje matosi zemesniu kalnu virsuniu konturai, aikste, kuriuoje didziule kokiu 20m aukscio auksine Budos skulptura, salia auksine sventykla. Buvo beveik 18val., turistu tik keli. Nerealus jausmas pasiekus tiksla, nuovargio nebejauteme. Vienaip tas kalnas sventas minioms, kuriuos vaiziuoja i virsune prikimstais autobusais, tada grudasi i keltuva, uzkile nusifotografuoja minioje ir tokiu pat budu leidziasi zemyn. Mums jis paliko kitoki ispudi. Tukstanciu laipteliu serpantinuose beveik nesutikome turistu, grozejomes kalnu vaizdais, aplankeme vienuolynus ir pasiekeme Emei Shan kalno virsune Golden summit.
Buvo vakaras todel nusprendeme leistis zemyn transportu. Pasirodo iki miestelio nuo kurio pradejome keliu yra net 45km. Kaip visada nusileidome ziauriai fiziskai pavarge, taciau dvasiskai laimingi. Dusas, alus bei skani vakariene...mmm - gera :)

Surase Dalia
BlackBerry®Bitė

6 dalis: 4004m

2011-04-17T08:37:00.000+03:00

Ilipom i daugiau nei 4km kalniuka.je! Pakilimas nedidelis, tik siektiek daugiau nei 300m nuo Tagong miestelio, taciau tai auksciausias taskas, kuris beto reikalavo ir aklimatizacijos.
BlackBerry®Bitė

5 dalis: Tagong

2011-04-16T17:11:00.001+03:00

Sedim Tagong miestelio aiksteje 3640m aukstyje ir laukiam pietu. Lauke sninga,salia vienuolynas,suvenyru parduotuveles, gatvemis vaiksto budistu vienuoliai. Va jau ir saule prasvito. Kalnuose oras keiciasi greitai. Galbut liksim cia nakvoti, niekas nezino. Vakar nakvojome Zhonglu kaime slenyje tarp kalnu. pries tai padareme 7 valandu zygi is Soupo kaimo. Pasiemem vietini gida,kuris vede mus takeliu per 3100m pereja. Labai grazu. Vienoje perejos puseje grozejomes Suopo kaimo bokstais,kai persiritom per pereja,atsivere Zhonglu kaimo vaizdai. Ten daug zaliau,papedeje pamatem musu hosteli. Gidas buvo greitas, vos spejom paskui. Mes ejom beveik begdami, o jis sau ramiai tuo paciu zingsneliu ir ruke kas valanda. Musu hostelis buvo vieta kaip is paveiksliuko-tibetietiskai isdazytas namas aplink kalnai, kieme zydi obelys,karts nuo karto pro sali praeina budistu vienuolis raudonais apdarais. Sedejome vakare ant stogo kol sutemo ir planavome rytojaus diena.
Griztu prie Tagong miestelio. Cia salta. Pakeliui i si miesteli pasildem kojas karstuose saltiniuose. Snigo. Siek tiek jauciame auksti,visiems truputi skauda galva. Popiete praejo puikiai. Aplankeme budistu sventykla. Vakare grizome i savo hosteli. Kieme mus sutiko seimininke ir pakviete pasisildyti,pavaisino arbata ir saldainiais. Netrukus prie musu prisijunge vienuolis. Plepejom, gerem arbata, juokemes, dainavom. Ryt eisim pasivaiksciot trumpam po kalnus ir vaziuosim i Kadinga. Kalnai cia ispuosti spalvotom velevelem dievams,kurios plazda vejyje. Zmones cia labai draugiski, sypsosi ir sveikinasi.

Mintis sudeliojo Dalia
BlackBerry®Bitė

4 dalis: Zygis kalnuose Tibeto prieigose

2011-04-15T08:04:00.000+03:00

Nuotrauka 3120m. kalnu perejoje. Einame su vietiniu gidu. Jis tikrai greitas, tempas geras, o slenis tikrai status. Esame pakile apie 1200m. Dabar leisimes zemyn.
BlackBerry®Bitė

3 dalis: Trumpa stotele Chengdu ir kelione i Tibeto pasieni

2011-04-13T18:06:00.001+03:00

Chengdu dar viena trumpa musu stotele. Tai didelis 8mln gyventoju miestas - Sichuan provincijos sostine. Apziureti galejom tik pro automobilio langa vaziuojant is oro uosto I hosteli ir kita diena isvykstant I kalnus.
Kelione I kalnus truko 10val. Turejo buti maziau, taciau turejome rinktis ilgesni marsruta iki nakvynes vietos, nes I si Sichuan regiona daznai turistai nera ileidziami. Pasitaiko postu, kur vietines valdzios atstovai del vykstanciu protestu uz Tibeta neleidzia pasaliniu. Taip cia kalnuose jau vyrauja Tibeto kultura, zmones savo isvaizda nera panasus tarkim I Pekine ar Chengdu sutiktus. Ju oda tamsesne, veido bruozai ir kuno sudejimas smulkesni.
Vaziavome ilgai ir nuobodziai, daugeli vietu mateme begalines statybas: uztvankos, keliai, gamyklos, gyvenamieji namai - ir visa tai kalnuose, siauruose sleniuose. Matosi kaip Kinija zengia I prieki ir sekmingai vysto savo infrastruktura ir sioje vietoje.
Po ilgo kratymosi autobusiuke atvykome I Damba. Tai yra tipine kalnu gyvenviete. Kaikurios moterys cia devi drabuzius su tradiciniais akcentais. Namai ismarginti ivairiais tibetietiskais ornamentais. Zmones sypsosi, sveikinasi.
Jau buvo vakaras, todel skaniai pavalgeme naminiu noodlu (tai tokie makaronai) ir ejome miegot. Toliau tesime kelione po vietinius kaimelius, pazinsime kultura bei galbut pavyks ir siektiek pavaikscioti po kalnus.
BlackBerry®Bitė

2dalis: Olimpinis stadionas - Pauksciu lizdas

2011-04-12T13:46:00.000+03:00

Uch! Olimpinis Pekino stadionas vadinamas Pauksciu lizdu yra tikrai ispudingas statinys. Kinai protingai sutvarke sio olimpinio stadiono ir kitu olimpiniu arenu infrastruktura. Aplink daug erdves, nemazai zalumos.
Pabuvojome ir viduje. Uzgniauzia kvapa kai gali pagalvoti kokia atmosfera siame stadione imusus ivarti ar begant 100m. sprinta. Tukstanciai vietu, patogus iejimu isdestymas, viskas smulkiai sugalvota, sustyguota.
BlackBerry®Bitė

1dalis: atvykstam i Kinija, Pekinas bei Didzioji siena

2011-04-11T19:29:00.000+03:00

Pries rasant si minciu kratini mums keliaujant po Kinija iskart noreciau pamineti jog nerasite cia graziu issireiskimu, maironiskai apibutintu ispudziu ar smulkiai aprasytu aplankytu vietu. Lai mintys liejasi laisvai, rasom ka matom, ka isgyvenam - vistik ispudziu yra daug. Deja rasysim nelietuviskai (ko nepraktikuojame savo bloge), mat rysiui su pasauliu naudojame mobiluji telefona:) taigi atleiskit uz klaidas ir pirmyn..

Kinijoje esame jau 3 diena. atvykome i Pekina per Helsinki. iskart susidureme su menkomis kalbos nemokejimo problemomis, taciau bukim teisingi, ju yra daug ir galime nors karta ir mes pasijusti tokio tipo turistai, kai kalbames pirstais bei rodydami paveikslelius:) atvykome I hosteli, kur siektiek nusnudome mat del pasikeitusio laiko buvome ganetinai pavarge. Lovos Kinijoje labai kietos, bet jau ipratome. Ta pacia diena susitikome su cia mus kuravusia DaliaV, kuri neblogai moka kiniskai mat cia mokesi kalbos ir dirbo beveik metus. Pasinaudojome pasiulymu griebti dviracius ir pasinereme i Pekino eisma. Buvo sestadienis, todel masinu salyginai mazai. Nors ir teko vaziuoti kamsciuose, lenkti autobusus, vaziuoti 6juostu keliu, kirsti pavojingas sankryzas, taciau kazkodel tai neatrode nesaugu, yra kazkoks rysys ir pagarba tarp eismo dalyviu ir tokiame chaose, net mes naujokai jautemes gerai ir uztikrintai. Puikus patyrimas. Juokingiausiai kaip as 190cm"gigantas"placiomis kelnemis atrodziau ant mazo kinietisko dviracio, kas suteike praeiviams nuostaba, gal net gailesti :) aplekem didele dali centro: Tianmano aikste (didziausia pasaulyje), apsukome aplink Uzdraustaji miesta, prirakine dviracius pasivaiksciojome parke su sventykla ant kalno, nuo kurio atsiveria puiki Pekino panorama.
Nors maistas reikalauja atskiro pasakojimo, uztenka pamineti, kad jis tikrai skanus ir ivairus. geriame vandeni, alu ar visokiu zoleliu arbatas. Bandome ivairius patiekalus: kinietiskus koldunus, Goabao vistiena, baklazanus, mustus agurkus su cesnakais, astria kiauliena su salierais, ruda kiausini, noodlus ir t.t.

Pekinas vienas nesvariausiu miestu pasaulyje. Nepagalvokite, ne siukslemis! Kaip tokiam dideliam miestui jis itin tvarkingas ir svarus. Tai uzterstas oras. Sakoma, kad diena Pekine prilygsta 70 surukytu cigareciu. Pirma diena mus irgi pasitiko smogas, taciau kitas dvi buvo giedra ir sauleta. Siaip yra silta - apie +23.
Radiacijos lygis toks kaip Lietuvoje. Esame pasieme radiacijos matuokli, kad zinotume ar nepasieks musu Fukusimos at.elektrines avarijos radiacija.

Antra diena pralekeme metro, kuris isties modernus, nes didzioji dalis pastatyta Olimpinems zaidynems. Juokingiausia tai, kad velgi del ugio 2kart voziausi i traukinuko duru stakta, bei karta iejes i skersini laikytis. Gyvai mateme, kaip pergrustame traukinuke stotele dirbantis apsuginis stumdamas zmones padejo visiems i ji tilpti.
Nuvykome i imperatoriaus vasaros rezidencija Summer palace, kur parke prie ezero daug sventyklu, graziai isdailintu pastatu. Pasivaiksciojome minioje zmoniu, mat ju visur cia pilna.
Grizdami uzsukome i "gariunu" stiliaus turgu Silk market, kur pilna "originalias kiniskas" prekes bandanciu ibrukti pardaveju - tik sekmes derantis.

Siandien buvome ant Didziosios sienos. Ispudingas statinys kalnuose iki kurio norint pabuvoti maziau turistineje vietoje teko nuvaziuoti nuo Pekino apie 140km. Sienos virsumi galima vaikscioti, didesniuose kalvose pastatyti bokstai. Zygis nera itin paprastas nes siena eina tai aukstyn, tai zemyn. Cia pavasaris dar nesviecia zalia spalva, taciau aplinkiniu kalnu papedes nuklotos baltai zydinciais medziais, skleidzianciais malonu kvapa. Grazus ir ispudingi vaizdai mus supo viso zygio metu.
Nuejome 8km, siektiek idegeme, bet esame lamingi pabuvoje prie vieno is Pasaulio stebuklu.

BlackBerry®Bitė

BravoZulu bando GoPro

2011-03-02T09:48:00.006+02:00

Trakuose ant Galvės ežero bandėme naują 'gadget'ą - GoPro kamerytę. Pradžioje kamera pritvirtinta prie piloto galvos (aitvaras matosi nepergeriausiai :), vėliau prie pačio aitvaro. Mėgaukites 'susuktu' klipuku :)

Aitvarų sezonas atidarytas

2011-03-01T20:37:00.003+02:00

Škotija irgi turi kalnus

2011-01-05T18:43:00.014+02:00

Septintąjį kartą Naujieji sutikti ne Lietuvoje. Šį kartą Škotija. Labai netikėtai. Kelionė buvo suplanuota automobiliu į Slovakiją ir Vengriją, bet nutiko taip, jog gruodžio 23-iąją dėl tam tikrų aplinkybių buvo aišku, kad nepavyks ten nuvykti. Tad nusprendėme skristi bet kur. Ryanair pasiūlė pigiausią skrydį į Edinburgą, Škotiją. Ilgai negalvoję pirkome bilietus ir atsispausdinome Lonely Planet - kelionei pasiruošta :) Dargi pasirodo, Edinburge Naujųjų Metų sutikimas -Hogmanay - didžiausias Europos žiemos festivalis. Kelionė žadėjo būti neplanuota ir smagi.
Pilys, kalnai, viskis, golfas, Edinburgo Hearts, kiltai - tai tikėjomės pamatyti. Dabar dar galėčiau pridėti - labai gražūs ir draugiški kalnai, labai malonūs ir mandagūs žmonės, fazanai ant kelio.
Antrosios Kalėdų dienos vakare nusileidome Edinburge. Kitą rytą - žemėlapis, GPS ir nuomotas automobilis. Kas vakarą nakvynė vis kitame mieste ar miestelyje. Škotijoje gražu, o mums ir su oru sekėsi. Tik pirmajį rytą truputį pagąsdino lietus, o šiaip negailėjo mums saulės trumpomis žiemos dienomis. 9 ryte švisdavo, o 16val. jau būdavo tamsu. Tad dieną stengdavomės kuo daugiau pamatyti, o ilgais vakarais vaikščiodavome miestų gatvėmis, žiūrėjome filmus ir planuodavome kitą dieną.
Nuėjome keletą smagių žygių. Man įsimintinausias 20km žygis slėniu, kuriame filmavo "Braveheart" netoli Ben Nevis kalno (aukščiausio visame UK) ir vaizdas nuo Karvės kalvos. Vytautui labiausiai patiko žygis į kalnų ežerą Loch Brandy. Ypantingai gražus kelias pro Loch Ness ežerą. Legendinis Nessie monstras buvo išvykęs atostogų, tad nepasirodė.
Škotijoje daug viduramžių pilių. Visų jų neapžiūresi. Bet keletą gražiausių esančių šalia ežero ar ant jūros kranto tikrai prisiminsim.
Labai gražus miestas Edinburgas - Škotijos sostinė. Na o Naujieji ten švenčiami ypatingai. Tris dienas vyksta festivalis su šimtais tūkstančių žmonių, koncertais, paradais.
Ant Karvės kalvos (Cow Hill). Apačioje Fort William miestelis.
Dunnottar pilis ant Šiaurės jūros kranto
Nevis slėnis šalia didžiausio UK kalno Ben Nevis
Edinburgas iš aukštai - Arthur's Seat kalnas - 251m
Šalia Brandy ežero kalnuose, apačioje Clova slėnis
Užšalęs ežeras Cairngorn
Glencloe kalnų masyvas

St.Andrews miestelio gatvelės saulei tekant
'Famous Grouse'
Pilis šalia Loch Ness ežero
Škotijos aukštikalnės
St. Andrews senamiestis

Akimirkos Gruzijoje

2010-10-02T13:26:00.033+03:00

Pagaliau mes namie. Keletas mūsų kelionės akimirkų:

Kalnai

Koplyčioje

Sena apleista bažnyčia, kurią radome miške uolų vienuolyno beieškant.

Pakeliui.

Kaimynė atnešė vynuogių.

Turgus

Tbilisis.

Pakelės prekeiviai

Didžiausias Telavi medis.

Xinkaliai - labai skanu.

Koplyčia šalia mūsų kiemo.

Vyno degustacija Kindzmarauli vyno darykloje.

Asilas užsuko i barą.

Mestija

Gruziniška vakarienė.

Jūra

Kaip baigiame kelione Gruzijoje (Gruzija 10 dalis)

2010-09-30T17:53:00.005+03:00

Prie Juodosios juros apsistojome nedideliame Kvariati miestelyje (3km nuo Turkijos sienos). Cia ramu, gera. Papludymiai svarus ir vanduo pasak vietiniu maziau uzterstas. Pagulejome prie juros ant akmenuoto kranto, issimaudeme, paskanavome zuvies ant kranto esanciame bohemiskame kabake - zodziu - kurortas.
Kita diena vel tas pats nieko neveikimas gulint pliaze. Susipazinome ir pasisnekuciavome su vietiniu barmenu, kuris veliau mums netiketai atnese 2 bokalus alaus (vapse atliotas).
Vakare i Batumi, kuris totaliai skiriasi nuo visu Gruzijos miestu, netgi modernejancio Tbilisio. Cia viskas modernu, balta ir grazu: fontanai, dailus skverai, statulos, nauja architektura ir t.t. kurortinis miestas-uostas. Palydejome saule gerdami arbata papludymyje, pasivaiksciojome po naktini Batumi ir i naktini traukini.
Pirma klase (nera ji sustra patikekit) kupe miegodami pasiekeme Tbilisi. Paskaiciavome, kad jau 4 karta per sia kelione.
Tbilisis jau pazistamas, tai siaip trainiojomes gatvemis. Stebejome zmones;) apsilankeme karstose mineralinese voniose-nieko ypatingo. Dar apziurejome botanikos soda ir nupirke siokiu tokiu lauktuviu stumeme laika iki lektuvo paryciais.
Taip, kelione po Gruzija baigta. Nenuspejama, bet labai turininga..

Kaip vaziavome prie juros.. (Gruzija: 9 dalis)

2010-09-28T07:17:00.000+03:00

Si ryta kelemes anksti. 4.15 jau skubejo i aikste Mestijoje,kad uzsiimtume vieta marsrutkeje ir nereiktu likti kalnuose dar diena. Kelione lauke ilga.5 valandos kalnu keliuku is Mestijos i Zugdidi, o is ten dar 2 valandos i Batumi ir salia Batumi esanti nedideli miesteli ant juros kranto - Kvariati.

Marsrutkes - pagrindine viesojo susisiekimo priemone Gruzijoje. Tarpmiestiniai autobusai ar traukiniai veza ne visomis norimomis kryptimis. Marsrutke nusipelno atskiro aprasymo,nes si susisiekimo sistema veikia ypatingais ir mums nelabai iprastais principais. Marsrutkes vazineja be tiksliu grafiku. Zinomas apytikslis isvykimo laikas, o toliau viskas priklauso nuo to,kaip greitai susirinks keleiviai. Is anksto bilietu nusipirkti nera galimybes kaip ir neimanoma uzsirezervuoti vietos. Visuomet yra rizika,kad i marsutke netilpsi arba,kad teks laukti daugiau nei 2 valandas,kol susirinks keleiviai. Zodziu nuolatine nezinomybe,kiek laiko tesis kelione. Geriausia pervaziavimui is vieno Gruzijos regiono i kita butu skirti viena diena. Mes is Mestijos isvaziavome po valandos nuo isedimo, o Zugdidyje teko sedeti marsrutkeje pora valandu. Visa kelione is Mestijos i Batumi truko beveik 10 valandu.

Dazniausiai viena marsrutke aptarnauja 3-7 "vadybininkai". Jie renka keleivius,kazkam nuolat skambina, is keleiviu surenka pinigus uz kelione ir t.t.

Marsrutkes dar atlieka ir siuntu pervezimo funkcijas- vieno miestelio i kita siunciami pinigai ar kokie nors daiktai.

Bilieto uz kelione dazniausiai negausi arba jei gausi, ant jo data gali buti menesiu ankstesne arba keliones kaina ant bilieto skirsis nuo realiai sumoketos.

Gruzinai ruko be galo daug, todel nereiktu stebetis, jei marsrutkej nuolat rukys vairuotojas, o kartais ir keleiviai.

Bet pagaliau po varginancios keliones mes esame prie juros. Gyvename name ant kalno, o is namo terasos jura,kiek tik akys uzmato. Skaniai pavakarieniavome pakranteje, issimaudeme ir eisime ilsetis. Nusprendeme likusia keliones dali-keleta dienu- skirti poilsiui.

Kaip vykome i Zuruldi (Gruzija: 8 dalis)

2010-09-27T07:17:00.000+03:00

Po varginancio vakarykscio zygio siandien nusprendeme pailseti. Pusryciavome velai,drabuziai dziuvo,galvojome kaip praleisime diena. Tiesa dar turejome issikraustyti is savo gyvenamosios vietos i kita nama netoliese. Del to labai nesigailejome,nes naujojoje vietoje net geriau ir vaizdas nuostabus i kalnus. Tik siek tiek stebina cianyksciu zmoniu elgesys ir verslo supratimas. Vis tik jau turizmas padares itaka ir pinigai tampa svarbiausia. O didziausi pinigai - tai ne pavieniai gyventojai, bet grupes. Taigi tau gali pasakyti bet kada,kad teks issikraustyti, nes atvyksta grupe. Kraustemes Kazbekyje,kraustemes ir cia. Aisku nauja vieta suranda patys seimininkai ir apgyvendina. Mestijoje turizmas kaip ir daugelyje graziausiu vietu - pagrindinis pajamu saltinis. Visam miestelyje vyksta statybos,statomi viesbuciai,restoranai,oro uostas, slidinejimo trasos,tiesiami keliai. Mes manome, jog cia esame paciu laiku, kol dar matome Gruzija dar visiskai turizmo nesugadinta.

O siaip zmones cia paslaugus ir draugiski. Pakeleje net nereikia stabdyti automobiliu,patys stoja ir siulosi pavezti. Beje, mums labai gelbsti tai, jog esame is Lietuvos ir kalbame rusiskai. Cia lietuvius myli.

Siandien pagalvojome,kad vertetu aplankyti muzieju Mestijoje. Muziejus nedirbo,bet rusu kalba pasakeme,kad mes is Lietuvos ir mus ileido ir netgi pinigu neeme.

Suzinoje, kad pakeliui is muziejaus galima padaryti trumpa keliu valandu zygi su graziais vaizdais,nusprendeme pasivaikscioti. Pakeliui mums sustojo kamazas ir vairuotojas pasisiule pavezti i Zuruldi-apie 14km. Musu planas nebuvo eiti taip toli,bet jei jau pasisiule,neatsisakeme,nes zinojome,kad ten bus grazu. Mums pasiseke,nes mus nuveze i pat kalno virsune ir sutarus,jog uz valandos kamazas vaziuos atgal,parveze i Mestija.

Vakare dar paskutini kart pasigrozejome kalnu vaizdais pro langa, suvalgeme gruziniska salyka ir uzmigome,nes ryt lauke ankstyva ir varginanti kelione prie Juodosios juros.

Sunkiausias ir graziausias musu zygis (Gruzija: 7 dalis)

2010-09-26T07:17:00.001+03:00

Kelemes anksti,kad uztektu dienos iveikti zygiui is Mestijos i Mazeri - daugiau nei 20 km kalnuose. Is tikruju tai cia ipratome keltis anksti apie 6.30 ir eiti anksti miegoti - apie 9, pries tai pavalgius skania vakariene,kuria mums ruosdavo seimininke ir isgerus vietinio vyno, ciacios arba alaus.

Oras ryte buvo pakankamai grazus- siek tiek debesuota, bet matesi, kad saule tekes. Nusprendeme,kad oras zygiui tinkamas.
Kaip ir visi kiti zygiai Mestijoje, taip ir sis prasidejo miesto aiksteje. Toliau pazymetas kelias vede miesto gatvelemis, kuriose kaip jau iprasta, sutikome kiauliu,karviu, sunu ir kitu gyvunu,kurie cia ganosi, kur nori. Netrukus isejome is miestelio, takelis vede upeliu ir neuzilgo pasuko i miskeli, kuriame pradejome kopti i kalna. Per pora valandu pakilome apie 900metru i 2400m auksti.

Toliau ejome beveik plokscia atkarpa iki nuorodos, kur reikejo apsispresti,ar eiti link ezeru,ar sukti Mazeri kaimo link. Mes pasirinkome pastaraji,nes toks buvo musu keliones tikslas. Vaizdai pakerejo. Tolumoje matesi snieguotos kalnu virsunes. Apacioje debeseliuose paskende kaimai ir sleniai. Kelias vede kalno ketera. Po to siek tiek leidomes sleniu. Stebejomes,kaip karves uzlipa i 2500m auksti. Ju sutikome keleta bandu. Padareme klaida,jog pries zygi iki smulkmenu neissiaiskinome kelio. Kartais nuorodos dingdavo ir tekdavo siek tiek paklaidziodi,kol vel rasdavome takeli. Kai priejome sniegu ir ledo luitais padengta igriuva, zinojome,kad puse kelio jau padareme. Laikrodis rode 2val. Liko sunkiausia atkarpa - pereiti igriuva ir iveikti 2960 aukscio pereja. Tikejomes, kad bus lengviau.tiesa sakant, nuo keliones vidurio ir prasidejo musu sunkumai. Igriuva siaip ne taip perejome. Kabindamiesi rankomis ir kojomis uz zoliu, pakilome statmenu skardziu. Vel radome takeli ir pasukome perejos link. Oras gera neazadejo. Mateme, kaip uz kalno kitame slenyje praslinko juodas debesis su lietumi. Musu kelyje dar sviete saule ir mes tikejomes kuo skubiau iveikti pereja. Deja, keleta kartu pasiklydome. Taip aukstai takas gerai nesuzymetas,nes atejus pavasariui del nuo vandens besikeiciancio pavirsiaus takai aukstai specialiai nezymimi tam,kad nesuklaidinti. Mes to nezinojome ir desperatiskai ieskojome tako. Nuo paskutinio pazymeto akmens blaskemes i visas puses, bet tako neradome. Negyva karve uzsimususi igriuvoje turbut irgi nerado tako. Buvo neramu,nes tokiame aukstyje nesinorejo ilgai uzsibuti. Gerai, kad su vandeniu problemos neturejome. Gereme is kalnu upeliu. Galu gale pasiekeme pereja. 2960m aukstis. Pradejo lyti, o veliau ir snigti. Dabar norejome kuo greiciau leisti zemyn. Taka vel radome, o po to vel pameteme. Netycia nuklydome iki pat Ushbos ledyno. Apsisukome ir pradejome leistis taip kaip sugebejome ir pagal pagrindinius zemelapio orientyrus. Zinojome, kad iki tamsos tik kelios valandos. Pagaliau pavyko nusileisti. Pakeliui i Mazeri sutikome raiteli,kuris mums padejo susiorganizuoti automobili atgal i Mestija. Vairuotojas jau musu lauke kalno papedeje. Pirmiausia nusivede pas save i namus,pasodino prie besikurenancios krosnies. Moteris mums pasiule maisto, bet mes atsisakeme. Norejome kuo greiciau vykti i Mestija. Papraseme vandens. Jo paduoti pasoko net trys vaikai. Po gero pusvalandzio buvome Mestijoje. Pavarge bet laimingi valgeme vakariene ir gereme vyna. 10 valandu, iviektas aukstis nuo 1460m. iki 2960m., nusileista 1590m. Kalbejome, kad tai graziausias musu zygis. Ejome sleniais, kalnu keteromis,grozejomes vaizdais i snieguotas kalnu virsunes bei ledynus. Gaila, kad to neimanoma uzfiksuoti musu turima kamera. Nuotraukose to neimanoma perteikti.

Kaip palieteme ledyna..(Gruzija: 6 dalis)

2010-09-25T07:17:00.000+03:00

Pirmoji zygio diena Mestijoje. Nuspresta pradzioje buvo eiti 2dienu zygi, bet ryte dangus buvo smarkiai apniukes, todel sikart nuspresta eiti vienadieni 8val zygi i Chalati ledyna, kurio 'liezuvis' nusileides nuo Ushbos ir Mazeri kalnu sajungos.
Pradzioje kelias eina mieste ir tesiasi pro perstatoma aerouosta. Cia Saakashvilis liepe ji pabaigti per itin maza laiko tarpa ir neuzbaigus darbu vykdytojai ses i kalejmus;) Sunkvezimiu vairuotojai atkomandiruoti is ivairiu Gruzijos kampeliu. Rasau apie tai, nes sie vairuotojai patys sustodavo ir sutikdavo mus pavezti nors ir tuos 2-3km nuobodziu keliu i kalnus. Mielai su jais bendraudavome. Apie 8km teko eiti sleniu kol kelias pasuko tiltu per upeli ir prasidejo zygis smagiu miskeliu, o veliau akmenimis. Po geros valandos jau mateme keliones tiksla - ledyna. Priejome arciau, kur lyg is didziulio garazo isteka upe. Ledynas yra gyvas. Jis tirspta, atsinaujina. Gyvi yra ir akmenys krintantys nuo jo - pavojinga, todel tik sekunde palieteme leda ir moveme lauk. Salia dar pasigaminome arbatos. Pasibuvome ir traukeme atgal. Lenkeme zydu turistu grupe, kuri cia visureigiais uz pinigus atvezama blogais keliais. Zygiuojant atgal vel priartejus prie aerouosto mus paveza didziulis Kamazas ir taip sutaupant laiko iveikiame marsruta per mazdaug 7val.
Suprantu, bet velgi be nuotrauku sis pasakojimas truputi bevertis...

Kaip papuoleme i audra kalnuose ir persikeleme i kita kalnu regiona, Svanetija (Gruzija 5dalis)

2010-09-23T07:14:00.000+03:00

Po pasivaiksciojimo prie Kazbeko turejome iseiti i 2 dienu zygi per nuostabu Chauchi kalnu masyva ir pereja kalnu pereja patekti i kita regiona,Kchesuvretija. Vietiniai pranasavo gera ora, taciau itin ankstyva ryta buvosiektie apsiniauke ir biski linojo. Nusprendeme rizikuoti tikedamiesi kad Jutos kaimelyje esanciame kitame slenyje oras yra geras. Sumokejome taxi ir po valandeles su Niva atvykome i zygio pradzia. Siektiek linojo. Pradejome lipti. Ilipus i auksta sleni pradejome judeti link perejos, taciau i sleni atplauke tamsus debesis. Pradejo lyti,pusti, zaibuoti. Issigandome ir supratome, kad gamta nenori jog mes eitume toliau. Zygeiviams ir visokiems alpinistams tai sunkus sprendimas, kai tikslas salia, bet nepasiekiamas, taciau pasielgeme teisingai ir apsisukome. Sparciai leidomes zemyn, audra liko uz nugaru. Po poros valandu islindo ir saulute,taciau kas liko ant perejos neaisku: debesys dar matesi is tolo ilgai. Ejome apie 20km iki kelio, nes kur mus atveze taxi niekas tuomet nevaziavo. Veliau pasigavome keleta pakeleivingu masinu ir grizome i Kazbekio miesteli. Is Kazbeko i Tbilisi, ten i super isblizginta grazuole traukiniu stoti (stotis bene labiausiai modernu pasauli po Oro uosto priminusi vieta)

. Naktiniu traukiniu kupe vareme i Zugdidi miesteli prie Abchazijos, is kur 5val kratemes marshrutke i kalnu regiona Svanetija. Visa sita naktine ir rytine kelione i kalnus reikalauja atskiro gyvo pasakojimo:)

Apsistojome Svanetijos sostineje, Mestijoje. Labai mielai mus cia prieme. Nuostabi vieta, manau nera nieko graziau Gruzijoje, gamta pritrenkianti. Nuvykome i turizmo centra, kur dirba buves alpinistas, kuris parinko mums keleta galimu zygiu.. taigi jei oras leis - vel i kalnus ;)

Kaip vaiksciojome po kalnus Kazbeko papedeje (Gruzija 4dalis)

2010-09-22T07:14:00.000+03:00

Vakar grizom Kachetijos i Tbilisi ir tapacia diena isvykome i Kazbegi.Kai sedejome marsrutkoje Tbilisio stotyje,dar nezinojome,kur teks apsistoti.Bet mums pasiseke,nes ta pacia marsrutke vaziavo moteris,kuri mums pasiule apsistoti pas ja. Moteris atrode inteligentiska,todel mes mielai sutikome. Kelias is Tbilisio i Kazbegi nepaprastai grazus. Jis veda per kalnus.3 valandos keliones neprailgo,mes grozejomes vaizdais. Tik kartais supykindavo,kai marsrutke pernelyg uzsupdavo vaziuodama serpantinais ar duobetu keliu. Atvyke i Kazbegi aiktelejome,kaip cia grazu. Miestelis isikures slenyje,apsuptame Kaukazo kalnu. Pro musu kambario langus grozejomes vaizdu i Kazbeko kalna,kurio snieguota virsune ryskiai matesi net nakti. Vakarienei gavome ivairiu patiekalu,tarp kuriu musu jau speti pamegti baklazanai ir chachapuri. Seimininke cia gamina gan astriai, kas mums labai patinka. Siandien is tradiciniu patiekalu ragavome dziondziovali (troskinti medziu pumpurai apibarstyti svogunu ziedais) ir xinkali (perauge koldunai,valgomi rankomis stengiantis,kad neisbegtu viduje esantis skystis)

Siandiena kelemes anksti,sios dienos tikslas uzlipti i Kazbekio papedeje esansia baznycia ir galbut prieiti ledyna. Abu drasiai galime pasakyti,kad po tokius grazius kalnus vaikstome pirma karta gyvenime. O ir diena mums pasitaike sauleta ir silta. Sunku cia nupasakoti, kaip buvo grazu. Veliau ikelsime siek tiek nuotrauku,bet ir jos vargu ar perteiks matytus vaizdus ir kalnu didybe. Pakilome iki kalnu perejos nuo kurios Kazbekas atrode jau ranka pasiekiamas. Matesi puikus vaizdas i nuo kalno 'nubegusi' ledyna. Dienos zygis truko beveik 8 valandas. Uzlipome i 2940m nuo 1760m(Kazbegi miestelio).

Sedim dabar po vakarienes ir duso ir ziurim pro langa i Kazbeka ir virs jo besirenkancius debesis. Tikimes,kad ryt oras nepabloges.

Dar siek tiek ispudziu apie sia sali ir ypac si regiona:ryte pazadina gaidys,po kiema laksto vistos. Miesto gatvemis vaiksto karves,arkliai,asilai,liutu dydzio sunys,vistos. Keliuose reikia buti ypac atsargiems,kad neatsitrenkti i karviu ar aviu banda:)

Kaip ieskojome vienuolyno uolose.. (Gruzija: 3dalis)

2010-09-21T11:25:00.003+03:00

Antra diena Kachetijoje. Kol pusryciavomesu vaizdu kalnus,atejo kaimyne ir atnese mums saldziu vynuogiu. Ji nekalbejo rusiskai,tai deja nepavyko pasikalbeti,taciau pasikeiteme sypsenomis ir issiskirsteme. Turejome grazinti lekstute tai vakare eidami i vietine parduotuvele nuneseme jai lekstele su sauja turetu migdolu.

Diena oras buvo puikus,todel nusprendeme apsizvalgyti po apylinkes, o tiksliau pagal apytikrius aprasymus ir vietinius zemelapius bandeme pasiekti kalnuose esanti uoloje esanti vienuolyna. Ju yra keletas salyje, taciau sis beveik neprieinamas ir toli grazu neturistinis. Pradzioje isejome nieko daug nesitikedami, taciau siektie nusileide sleniu jau kulniavome salia placiavaga turincios taciau vos poros metru skersmens Kisishevi upes. visos cia upes neitiketinai nuseke. Vietiniai sako, kad nebuna sniego kalnuose ir upes katastrofiskai apnyko. Salia upes ejo miskoveziu ismaltas kelias, pravaziavo ir keli medziais uzsikrove sunkvezimiai-tankai. Po 3-4km ejimo pamateme aukstai ant skardzio vienuolyno langu angas.netrukus radome ir keliuka panasu i takeli-pajudejome aukstyn.neuzilgo prikopeme sena pagal aprasymus VIIa. cerkve. Ji visa apgriuvus,apaugus didziuliais medziais, taciau iejus i vidu, kur arka apgaubia altoriaus vieta pasijutome lyg budami sakralineje aplinkoje. Bandeme lipti toliau, taciau jau praktiskai ne takeliu. Slaitas vis statejo, laikytis beveik nebeliko uz ko. Liko nedaug, matesi keletas skardyje padarytu langu, taciau toliau lipti buvo perdaug pavojinga. Susitaikeme su tuom ir pasukome atgal. Praejome viso 10km, per 3,5val. Geras zygis pries tolimesne keliones dali i Kaukazo kalnus.

Vakare tvarkemes, skalbemes, valgeme ir sulaukeme netiketu sveciu: pirma mus aplanke vietine 9metu mergaite kalbanti tik gruziniskai, su kuria bendravome pirstu ir bendru zodziu deka, o veliau netiketai atvyko lietuviu kompanija, kurie pasirodo apsistoje pas vietinius gruzinus tame paciame kaime ir zino musu namelio seimininkus. Pavaisinome juos turetu vynu, poto paaiskejo, kad atskridome i cia tuo paciu lektuvu ir isskrisime kartu;) pasaulis mazas

Kelione tesime Kaukazo kalnuose..Kazbegi

Kaip apziurinejom Kachetija (Gruzija 2dalis)

2010-09-21T11:25:00.001+03:00

Ryte Tbilisyje pasukome stoties link keliuku per turgu.Turgaus gale mus pavezti pasisiule senas taxi ziguliukas.kaina tiko todel sutikome.vairuotojas is karto pazino,kad mes is Lietuvos.jis sake,kad tik lietuviai kalba rusiskai,latviai nekalba,todel mus lengva atskirti.stotyje radome marsrutka,kuri vaziuoja i Telavi.Buvome pirmieji keliaiviai,todel teko daugiau nei valanda palaukti kol marsrutka bus pilna.per ta laika keleta kartu prie musu priejo moterys ar vyrai siulantys pirkti bananu,tusinuko,segtuku plaukams,sokoladukuar kitu smulkmenu. Marsrutkai prisipildzius pajudejome Telavi link. Pakeliui is Tbilisio kas kelis simtus metru stovejo policininkas. Veliau paaiskejo, kad jie ten stovi,nes siuo keliu vaziuosprezidentas. Vairuotojas vaziavo gan greitai,beiveik nuolat dvipusio kelio viduriu,bet jautesi,kad patikimai. Daznai lenkiant susidarydavo trys kelio juostos. Nedavaziavus Telavio papraseme,kad mus isleistu kur kelias suko i Kisishevi. Sis kaimelis buvo musu keliones tikslas. Mus pasitiko Beso ir paveze iki musu sodybos. Jis mums padovanojo savo gamybos vyno. Cia vyno nenusipirksi. Ji kiekvina sodyba turi savo. Siame kaimelyje apsistojome sodyboje kaimo gale prie baznyteles griuvesiu su pasakisku vaizdu i kalnus.

Kita diena Vano pagalba susiorganizavome taxi (tai netipinis taxi, o matyt Vano pazistamas,kuris sutiko mus pavezioti) ir vykome Kacheti regiono apziureti.

Pirmiausia nuvykome i Kindzmarauli vyno darykla. Tai didziule teritorija su vienomis didziausiu vyno talpyklu pasaulyje. Si darykla tiekia vyna daugeliui saliu. Musu vairuotojas mus pristate jog esame is Lietuvos ir noretume cia pasizvalgyti. Buvome siltai sutikti "vadybininko",kuris mus pavedziojo po vyno darykla bei sandelius ir tiesiai is didziuliu cisternu pyle ivairaus vyno. Taip sakant vyno degustacijo vyko geriant po puse taures sesiu rusiu vyno ir galiausiai vynuogiu degtine-cacios. Isejome is ten linksmi ir itikinti,kad nuo gruzisko vyno neprisigeriama.

Toliau vaziavome i Nekresi-baznycia ant kalno. Tada dar aplankeme Gremi. Alaverdi baznycioje pataikeme tuo metu, kai vyko vestuves. Musu vairuotojas ir Telavi,jis zinojo ir pasakojo mums apie sias apylinkes. Telavi pravaziavome seniausia gatve,sustojome prie storiausio medzio,uzsukome i turgu,kur pirkome darzoviu ir ciurcelu-desreliu,padarytu is riesutu,vynuogiu sirupo dar kazko. Jos cia vietos"snickers"vadinamos. Vakare pavalgeme Kisishevi restoranelyje. Cia ragavome baklazanu suriesutu padazu-badrijani,avienos kauliuku-chakapuli,surio pyrago-chacepuri,prie patiekalu dar gavome asoti vyno.

Tiesa pasakius zmones Gruzijoje atrodo liudni,prarade vilti gyventi geriau. Cia daug skurdo, netvarkos.

Vaizdas is hostelio Tbilisyje

2010-09-17T18:00:00.001+03:00

Atvykom i Gruzija (1)

2010-09-17T17:51:00.002+03:00

Sedziu dabar hostelio balkone apsivijusiame daugybe vynuogiu,
apsviestame vakaro saules, priesais tbilisio kalnagubris,kurio
papedeje Gruzijos sostine. Taip, mes jau cia ir atostogos bei
nuotykiaikeliaujant po sia isskritine sali tik prasideda. Rasau si
irasa Dalios telefonu,todel bus rasybos klaidu ir jokios lietuvybes.
Pavargome ziauriai, nes Varsuvoje laukti teko net 15val: aplankeme
miesta,pageocahinom,pasisveciavom pas tevu drauge Mariquita,net I kina
nuejom.skrydis I Tbilisi buvo naktinis irtrumpas.4val jau kvietemes
taxa, mat musu hostelio vezejas uzgere ir sumaises dienas
neatvare.taxistas norejo apgauti, taciau atvykus mus pasitiko hostelio
sefas ir ilgai berekaudamas isreikalavo reikiama kaina-galvojom gal
net musis su taxistu. Iskart nuluzome.
Ryte apejome miesta. Grazus,idomus,kontrastu pilnas miestas. Labai
patiko ju vietinis alus,berods Natakhtari.pirkom arbuza
turgui.nesiderejom, pagailsta prekeivio,kai jis pradejo guostiskaip
jiems blogai,darbo nera, o kad is Baltijos iskart atspejo.ryt judesim
toliau, I vyno regiona-Kacheti...dar veliau I kalnus.nezinau kada
gausim vel galimybe parasyt.peace

Buriavome Mazūruose

2010-09-06T19:45:00.006+03:00

Galų gale, galų gale.. po kelerių metų gavau IIeilės vairininko licenziją, kuri suteikia buriuoti jachta iki 4t ir 35m2 buringumo plaukioti vidaus vandenyse.
Prieš keletą metų su geru draugu lenku Ksavieru jau buvome Mazūrijos ežeruose ir plaukiojome nedidele jachtute pora dienų. Šįkart jau pačiam norėjosi suvaldyti jachtą.
Ksaviero pagalba išsinuomavome jachtą ir penktadienį po 4val kelionės kartu su Vaidu ir Egle jau buvome prieplaukoje Wilkasy miestelyje. Buvo jau vakaras ir dėl blogo oro bei matomumo bei nenusisekusio bandymo suvaldyti laivą tik varikliu atsišvartuojant teko praleisti naktį tame pačiame uoste. Kita rytą jau anksti išskubėjome plaukti. Vėjo buvo pakankamai ir po 10min palikus uostą jau kėlėme bures ir su šypsena veide plaukėme per ežerą. Viso po burėmis praleidome apie 8val, praplaukėme apie 23jurmyles (40km). Prisišvartavome Gižycko miestelyje. Uoste dušas brangokas 10zl, todėl pagal žemėlapį išėjome ieškoti baseino bei apžiūrėti miestelio. Lenkijoje kiekvienas miestelis turi arba mini vandens parką arba baseiną - ir mes radome tokį čia ir tik už 7zl.. sau paplaukiojome baseinu, pasedėjome 'džakuzi'. Poto dar alaus bokalas ir miegot į jachtą.
Sekmadienį kėlėmės vėl anksti ir paplaukėme dar keletą vanadų, tačiau nebuvo taip smagu, nes lijo lietus. Taigi ir pagal kontraktą netrukus turėjome grąžinti jachtą. Pirma privalu ją nuplauti ir sutvarkyti. Dar po 4val jau riedėjome Vilniaus gatvėmis.
Tai va, dar vienas būdas draugauti su vėju!
Vaidas skaito knygą sėdėdamas ant jachtos 'priekio'
Plaukiam!
Greit pietūs kajutėje
Mūsų jachta 'Sasanka' Gižyčko uoste

Buriavimo mokyklėlė Ventainėje

2010-09-02T23:35:00.006+03:00

Norėjosi praleisti savaitgalį su vėju. Buriavimo pamokėlės Ventainėje puiki proga tai padaryti. Daug vėjo, šiltas vanduo, nakvynė palapinėje, bendraminčiai ir draugiški žmonės šalia - puikiai praleistas savaitgalis prie Kuršių marių.
Tiek Vytautas tie ir Vaidas užkibo. Po dienos praktikos burės jiems visai neblogai pakluso. Man beliko grožėtis kaip burlentininkai skrieja vandens paviršiumi. Bandžiau ir aš užlipti ant burlentės, bet mano pamokėlės baigėsi kritimais ir maudynėmis mariose :)

Kelionė į Heineken Opener'į Gdynia

2010-09-01T19:04:00.003+03:00

Šios Liepos pradžioje važiavome į Gdynią, Lenkijoje, kur vyko kasmetinis Heineken Opener festivalis surenkantis apie 60tūkst. žmonių. Patiko, juk renginys vykęs 4 dienas buvo gerai organizuotas, nepapuolėme į kamščius, nematėme ypatingai daug girtų žmonių, netgi nepavyko pamatyti nei vieno agresijos išpuolio. Taigi atmosfera puiki, galbūt Dalia pasakytų, kad vienintelis minusas yra dušų trūkumas, bet spresdami šią problemą važiavome į Sopoto vandens parką ar paplūdimį maudytis. Taip pat aplankėme gražų senamiestį turintį Gdansko miestą. Pasiskolinę čiužinį iš Mončiaus miegojome palapinėje kaip lovoje namuose :)
Bet vistik nepaminėjau pagrindinio - važiavome pasiklausyti muzikos. Daug nerašant labiausiai 'stogą rovė': Massive Attack, Tricky, Skunk Anansie, Cypress Hill, Damian Marley&NAS, Dead Weather ir daugelis kitų. Šiektiek nuotraukų "iš telefono"..
Palapinių jūra
Pagrindinė scenaKasvakar nuostabus saulėlydis oro uosto lauke, kur vyko festivalis
Ledai Gdanske
Dalia Gdankso senamiesčio fone arba 'nuotrauka-pliusas'
..dar viena "nuotrauka-pliusas"
"Čiliname" prie mašinos ir gaminamės valyt prieš vakaro koncertų maratoną
Grįžinėdami namo stabtelėjome prie Malborgo pilies papusryčiauti :)

II Lietuvos Aitvarų Lygos etapas Kaune

2010-06-28T20:59:00.005+03:00

Birželio 20 dieną, Sekmadienį, kartu su kitais sportinių aitvarų megėjais rinkomės Kauno Aleksoto Aerodromo teritorijoje. Čia vyko klubo '108 aitvarai' organizuojamas antrasis sezono etapas. Šįkart mus lydėjo puikus oras, nes nelijo, nebuvo per karšta. Vėjas buvo neblogas, 3-4m/s, tik vietomis, o ypač per mano baletą buvo gerokai nusilpęs. Niekis, čia jau tokia šio 'žaidimo' dalis, jog kaip gamta tuo metu tau duos, taip ir turėsi surasti 'bendra kalbą' su vėju :)

Šiose varžybose turėjome svečių iš Rusijos. Susipažinome ir susirungėme varžybose su Mike'u ir Anton'u . Gaila, kad Natalia ir Viatcheslav'as turėjo išvykti dieną ankščiau.
Vytautas palaikė svečių 'deltą' :)
Kaip įprasta, dalyvavome tiek porinėse, tiek individualiose (pažengusiųjų) kategorijose. Pirmą kartą varžybose Lietuvoje galėjome skristi su puikiai silpname vėjyje besijaučiančiais T4 aitvarais.
Porinėse labiausiai džiugino tai, kad dalyvavo net 4 poros. Valio!
Skridome pirmi: patenkinamai suskridome figūras, vienaip ar kitaip pavyko padaryti dviejose figūrose buvusius 2point nuleidimus. Atėjo 'deserto', baleto, eilė. Nors padarėme nemažai techninio broko, bet šiose varžybose suskridome bene geriausiai kiek iki šiol esam skridę oficialių pasirodymų metu. Ačiū Ričardui, Fivedots, kad viskas buvo užfiksuota video medžiagoje ir galime ne tik paanalizuoti, bet ir pasidalinti su blogo skaitytojais :)

Varžybų rezultatai.
Individualių (pažengusių) varžybų metu vėjas tapo nepastovus, silpo. Vienu metu dingus vėjui teko net daryti pertrauką, tačiau laimei vėjas, šiektiek pakeitęs kryptį, stabilizavosi ir galėjome užbaigti visų 6 pilotų pasirodymus.
Varžybų rezultatai.
Puikus etapo organizavimas, oras, superinė vieta, geros nuotaikos - laukiam kitų metų, Kaune, Aleksoto Aerodrome.

P.S. Žiauriai pavydim kauniečiams, kurie turi tokią puikią vieta leisti aitvarus :)
--
Nuotraukos Tomo (KeturiVėjai) ir Dalios. Video Fivedots.

10 dienų Italijoje. II dalis - aitvarų festivalis ir STACK varžybos Červijoje

2010-05-08T21:49:00.021+03:00

Pamojavę kalnams važiuojame į Červiją. Antrą kartą po dviejų metų. Ten niekas nepasikeitė: vaisių parduotuvėlė ten pat, vyno - irgi ten pat, ir net kepti baklažanai ten pat. Paplūdimys pilnas dangus aitvarų. Daug žymių ir mažiau žymių "aitvarų žmonių". Veikla panaši: daug valgėm, daug miegojom, leidom aitvarus, bendravom su žmonėmis. Ten susitikom su Jurgiu, Evelina, Arvydu.
Esame dėkingi Laurai, Samuel ir David ir visai R-Sky komandai už patarimus. Dėkingi Stephen Versteegh už mūsų naujuosius aitvarus - Define. Pabandėme juos Olandijoje ir Stephen mums juos pagamino bei atvežė į Červiją. DesignKites Define - aitvaras dabartinis Europos čempionas, kuris vėliau varžybų metu atnešė sėkmę ir BravoZulu.
Šį kartą čia atvažiavome ne tik pažiūrėti į aitvarus, bet ir patys dalyvauti varžybose. "Cervia Cup 2010 fortūna" mums šypsojosi. Pradedančiųjų (DLI novice) kategorijoje Vytautas užėmė pirmąją vietą, aš - antrąją. Sunku buvo tuo patikėti - labai džiaugiamės. Individualiose varžybose teko skristi dvi figūras ir techninę rutiną.
Pirmosios ir antrosios vietų pasirodymai čia:

Ir rezultatai čia.

Dalyvavome ir porinėse, kur Bravo Zulu pasirodė netikėtai puikiai. Būtent porinėms treniruotėms skiriame daugiausia savo laiko ir minčių, todėl porinių varžybos mums buvo emociškai svarbiausios. Pirmąją varžybų dieną skridome tris figūras ir techninę rutiną. Labai apsidžiaugėme kitą rytą sužinoję tarpinius rezultatus, jog iš keturių porų esame treti.
Kitos poros: Axel'R - dabartiniai Europos vice čempionai; Deuce - Olandų pora (Stephen Versteegh (dabartinis Europos čempionas) ir Ruud Van Campen) bei Italai Pair-Y-Zoma's (patyrę pilotai iš Venecijos, DLI skrendantys master ir experienced kategorijose).
Važiuodami varžytis netikėjome, kažką pavyks kažką aplenkti, tačiau norėjome dalyvauti "for fun" ir sužinoti savo rezultatą. Tai buvo mūsų pirmas kartas oficialiose STACK porinėse varžybose. Pirmas, bet neprisvilęs: po antros dienos baleto iš trečios vietos pakilome į antrąją(!) už savęs palikę olandus ir italus. Pergalė, sensacija, euforija!
Rezultatai čia.

Ir dar keletas įamžintų akimirkų:

Pilna padangė aitvarų

Lietuvių chebrytė

Su Guido Maiocchi - kiečiausiu multilaino pilotu, dabartiniu Europos čempionu

Bravo Zulu varžybu metu

Šiais metais nepraleidome galimybės pamatyti naktinį aitvarų bei instaliacijų šou. Dauguma instaliacijų pagamintos naudojant popierių, žvakes, įspūdingiau atrodė apšviesti aitvarai danguje.

10 dienų Italijoje: I dalis - Kalnai

2010-05-05T19:00:00.025+03:00

Seniai beturėjau tokias nuostabias atostogas. 10 dienų, rodos truko visą mėnesį. Šis laiko periodas buvo labai turiningas, įspūdingas, nerealus ir neįprastas. Pirmą dieną po atostogų sėdėjau darbe, bet viskas plaukė pro šalį. Buvo sunku grįžti į realybę.
Magnolijomis žydinti ryto saulės apšviesta Praha, snieguoti kalnai bei krokais žydinčios Italijos pievos, kelionės traukiniais, vynuogynai, via ferratos, vakarienės ant ežero kranto, aitvarų festivalis, varžybos, medaliai ir taurės, nauji aitvarai, Venecija... Bet apie viską iš eilės.
Iš Vilniaus pakilome ankstų šeštadienio rytą ir tarp skrydžių Prahoje turėjome 6 valandas. Galbūt kaltas pavasariškas oras, žydintys medžiai, ankstyvos ryto saulės apšvietimas, bet Praha mane sužavėjo. O ypač nuostabus parkas, paskendęs žydinčiose magnolijose, pilnas "miauksinčių" povų. Kaip vėliau sužinojome, šiame parke kažkurį pavasario savaitgalį žmonės švenčia bučiuodamiesi po žydinčiais medžiais.
Italijoje mūsų laukė kalnai ir žygiai.
Pirmoji nakvynė Bolzano.
Kitą rytą autobusu vykstame pasivaikščioti ir pabūti Catinaccio kalnuose.
Snieguotos viršūnės, tirpstančio sniego upeliai, žydintis kalnų krokai, ežeras.
Ten praleidome gerą pusdienį, nuėjome 15 km. Neblogas apšilimas prieš rytdienos feratą.
Vakare lėtu žingsniu dar paslankiojame Bolzano gatvėmis.Nemiga nekankina :)
Kitą dieną keliamės anksti, važiuojame į Mezzocoroną. Valanda kelio vynuogynu laukais iš kur pasiekiame uolą. Ja turėsime lipti, segamės apraišus, virves ir pradedame žygį į viršų. Pavojingesnėse bei statesnėse vietose įtvirtinti geležiniai trosai, prie kurių tvirtinamės ir laikomis. Mažiau pavojingose vietose lipame į akmenis kabindamiesi rankomis ir kojomis. Man baisu, daug adrenalino. Ši ferrata skirta pradedantiems ir teigiama jog ji nepavojinga, bet kai nuo siauručio skardžio iš 500m aukščio matau mažyčius miestelio namelius, bei siauručius geležinkelio bėgius, norisi verkti kaip baisu. Nėra jokios kitos minties, tik kaip stipriau įsitverti į akmenis ir kaip nenuskristi. Užkilus dar šiek tiek žengiame tarpekliu tarp susiglaudusių kalnų viršūnių. Ši vieta dar vadinama kanjonu. Čia vėsu, nekaitina saulės spinduliai, po kojomis teka upelis.
Iki viršūnės netoli. Prisėdame pailsėti. Užlipus ant uolos džiaugiuosi, jog nereikės grižti tuo pačiu taku.
Pereiname gyvenvietę ir kaip buožės žemyn nusileidžiame funikulieriumi.
Trečiąją dieną važiuojame į Riva Del Gardą - miestelį prie didžiulio ežero (berods šis ežeras didžiausias Italijoje). Vakarieniaujame ant ežero kranto ir net neįtariame, kad viršūnė į kurią ryt lipsime visai čia pat žiuri į mus iš viršaus ir juokiasi.
Deja, neturime visų reikalingų saugų ir dar nežinome, ar lipsime ryt, ar teks veikti kažką kitą. Ansktų rytą važiuojame į kitą miestelį ir tikimės rasti nuomotis trūkstamą įrangą. Liekame nustebę, kai tą įrangą mums tiesiog paskolina parduotuvėje ir be jokio užstato tiesiog susitariame, kad grąžinsime kitą dieną.
Jei maniau, kad lipti vakar buvo baisu, tai apima juokas apie tai pagalvojus. Šiandien mūsų laukia Fausto Sussati ferrata ir Cima Capi viršūnė. 3 valandas einame ir tuomet apie pusantros valandos kopiame. Žinau, kad daugelis mėgstančių kalnus iš manęs juoktųsi, jog išsigandau tokios lengvos feratos, į kurią įlipa senukai, bet tada taip negalvoju. Negalvoju ir dabar kol kas. Kol dar neįveikiau baisesnių. Baisu eiti siauručiau skardžiu, baisu įsispyrus į akmenį ir įsitvėrus rankomis į trosą apeiti stačią uolą. Širdis nutirpsta, kai netoli matau riedančius nuo viršūnės akmenis, džiaugiuosi, kad turiu šalmą. Rankos šlapios nuo prakaito, visą laiką galvoju, kada ši ferata baigsis, dingsta visos kitos baimės, nebebijau skristi lėktuvu, pagalvojus, kad buvo baisu Meksikoje nulipti nuo piramidės, ima juokas, kasdieninės problemos atrodo juokingos, norisi tik kad kas nors nukeltu nuo šitos uolos. Pagaliau pasiekiame Cima Capi viršūnę. Pasirašome ten esančioje knygoje prie iškeltos metalinės Italijos vėliavos, papietaujame, aikčiojame negalėdami atsigrožėti vaizdais į ežerą ir mažytes apylinkes. Aš be galo džiaugiuosi sužinojus, kad leistis reikės lengvesniu ir mažiau statesniu keliu. 3 valandos ir pasiekiame pradinį tašką. Vakare, kai užsimerkiu, vis matau tuos skardžius ir slystu nuo jų. Kalnai pakeri.
Kadangi foto aparatas daug svėrė, į ferratą jo neėmėme. Keletas vaizdų Vytauto sukurtame filmuke iš vietų, kai nebuvo baisu išsitraukti kamerą.

Nakvojame miesto aikštėje įsikūrusiame hostelyje ir su mažyčiu liūdesiu galvojame, kad reikia šiam kartui pasakyti kalnams "Iki", o ryt važiuosime prie jūros leisti aitvarų.

Dalyvavom varžybose. Galinėjomės su vėju

2010-04-22T15:04:00.017+03:00

"BravoZulu" dalyvavo I-me Lietuvos Aitvarų Lygos etape. Veiksmas vyko tarp Panevėžio ir Šiaulių esančiame Raudondavrio miestelyje, aeroklubo teritorijoje.
Po tradicinio instruktažo ir pradedančiųjų varžybų (kurioms teisėjavome), atėjo eilė skristi poroms. Pirmieji skrido vieninteliai 'konkurentai' šiame etape - SSDP. Šaunuoliai vaikinai, Gedas ir Ryčka! Skrisdami prie vis stiprėjančio ir gūsingo vėjo jie tikrai šauniai tvarkėsi su užduotimis, nors dalyvavo porinėse pirmą kartą. Jiems labiausiai esame dėkingi, mat be jų, vėl kaip ir Olandijoje, porinės varžybos paprasčiausiai būtų tiesiog neįvykę.
Vėjas vis stiprėjo ir mums atėjo eilė kelti savo aitvarus. Figūras suskridome patenkinamai, na o baletą tikrai prastokai. Nesisekė suvaldyti gūsius gaudančių aitvarų. Aitvarai dažnai blaškėsi į šonus arba šaudavo kelis kart didesniu greičiau nei buvo sugalvota. Mūsų T4 trauka tiek man, tiek Daliai tapo per didelė, kas mus vis tempė į priekį norint bent kiek pristabdyti sumanytas figūras skristi pagal muziką.
Ačiū Ryčkai už filmuotą medžiagą: dabar galime žiūrėti, džiaugtis dėl to, kas pavyko ir mokytis iš klaidų.
Džiugu, kad nežymiai pavyko aplenkti mūsų 'jaunuosius' kolegas ir mūsų jaunai "BravoZulu" komandėlei pasiekti pirmą pergalę pirmąjame etape, tačiau dar iki šiol neramina mintis, kaip ruoštis varžyboms, kai jų dieną sąlygos pasikeičia kardinaliai: turbūt reikia mokytis ir skristi prie betkokių sąlygų :)
Vėjas nerimo, o po pietų pertraukos paskelbus figūras, atėjo eilė pažengusių kategorijos individualioms varžyboms. Išsitraukėme mūsų T2 vented. Jis netoks tikslus, sumažėjęs vėjo langas, tačiau dėl didelės traukos/greičio nebuvimo kaip su T4, galima lengviau atlikti tam tikrus elementus.
Dalia skrido pirmesnė. Figūroms pasirinkus T2, o Baletui T4, kas buvo klaida. Vėjas jai buvo negailestingas ir tik didelių pastangų dėka pavyko atlikti dalį suplanuotų muzikos elementų. Po pasirodymo: Dalia visiškai išsekus - aitvaras gerokai ją patampė. Poto visi juokavo, kad buvo 'gražu' žiūrėti, kaip Dalia pasvirus 30laipsniu į žemę laiko aitvarą... sportinį aitvarą, ne jėgos :)

Iš penkių dalyvių, skridau paskutinis. Pamatęs Dalios 'pastangas' suvaldyti savo aitvarą, neabejojau pasirinkti tik T2, tačiau atlikęs figūras padariau klaidą: neatplėšiau aitvaro angų ir baleto pabaigoje jau vos sugebėjau išlaikyti 'žverį', nors nemažai sumanytų elementų 'išskristi' pagal muziką pavyko.

Vėl patekome į spaudą :) Šikart į "Šiaulių kraštą" (skaityti čia).

Varžybų rezultatai:
Ačiū organizatoriams, ačiū dalyviams, ačiū visiems buvusiems, ačiū visiems už puikią dieną ir varžybas.

Nuotraukų ir video autorinės teisės priklauso mixui.

Dabar mūsų laukia STACK Italia varžybos CerviaCup2010, kur bandysime laimę individualiose pradedančiųjų rungtyse bei pasistengsime garbingai sudalyvauti bei atstovauti Lietuvą labai stiprius priešininkus iš visos Europos turinčiose porinėse varžybose. Kelionės metu dar bandysim aplankyti Prahą, vėliau 'pahikinti' Italijos šiaurėje esančiose dolomitinėse Alpėse, praeitį porą ferratų, pavaikšioti po Veneciją ir kitus mažesnius Italijos miestelius. Kelionės pasakojimas vėlesniame 'poste'.

Šv. Velykos, aitvarų festivalis ir STACK varžybos Vroomshoop'e, Olandijoje

2010-04-07T21:16:00.015+03:00

Maždaug prieš mėnesį gavome naujienlaiškį iš Stephen Versteegh su 2010 metų Olandijos STACK varžybų datomis. Ilgai negalvoję iškart apsisprendėm nuvykti į pirmajį etapą Vroomshoop'e. Smagu, kad Olandijos varžybos yra "open", o tai reiškia, jog dalyvauti gali visi norintys.
Mėgstame keliauti, tad išvyką į nedidelį Olandijos miestelį žadėjo puikiai praleistą velykinį savaitgalį.
Lėktuvu iš Kauno į Brėmeną Vokietijoje o iš ten nuomotu automobiliu apie 200 km iki Vroomshoop'o - pusdienis ir mes vietoje. Apsistojome vietinių aitvaristų rekomenduotame B&B. Tai gyvenamasis namas, kurio šeiminikai nuomoja svečiams du kambarius. Iš tikro ten jautėmės ne kaip viešbutyje, bet kaip svečiuose pas pašįstamus žmones. Vaišino mus be galo gausiais ir skaniais pusryčiais, vynu, alumi.
Pirmąjį vakarą tik atvykę nuvažiavome į festivalio vietą. Ten kūrėsi aitvaristai - statė kemperius ir palapines, kėlė vienastropius aitvarus.
Deja oras pasitiko ne koks - lietingas, vėjuotas, šaltas. Nepaisant to STACK varžybos įvyko, tik ne iki galo. Mums buvo truputi liūdna sužinojus, jog nebus porinių varžybų, nes nesusirinko daugiau porų. Beliko dalyvauti tik individualiose. Savo individualias rutinas buvome suskridę tik kartą prieš kelionę, baletus pabaigėme kurti pakeliui į Brėmeną lėktuve, nes šiaip treniruotes skyrėme daugiau poriniam skridimui. Visgi buvo labai smagu dalyvauti ir gauti tokios patirties, nes tai buvo mūsų pirmosios varžybos, teisėjaujant profesionaliems teisėjams.
Varžybose teko rungtis lygiomis teisėmis su Europos čempionu, daugkartiniu Olandijos čempionu, EuroCup'o varžybų patirties turinčiais vokiečiais ir kitais daugelį metų skrendančiais ir savo aitvarus gaminančiais aitvaristais. Nebuvo nei vieno tokio "žalio" kaip mes :)
Varžybos prasidėjo esant labai stipriam vėjui. Vos pajėgiau išlaikyti savąjį T4. Atrodžiau kaip su "power kaitu" :) Suskridus privalomąsias figūras ir techninę rutiną, turėjo būti pertrauka. Tuomet pradėjo lyti, o po lietaus vėjas visai nurimo. Lijo dar n kartų ir n kartų teisėjai matavo vėją, kurio nebuvo (reikėjo vidutiniško bent 4km/h). Galiausiai nusprendė varžybas nutraukti ir skelbti rezultatus be baleto.
Visuomet kažkas būna pirmas, kažkas paskutinis. Mes likom paskutinieji, tačiau patenkinti savo surinktais balais. Koks rezultatas būtų po baleto, galime tik paspėlioti, tačiau po privalomosios dalies pagal surinktų balų skaičių galime tik pasidžiaugti, kad nedaug atsilikome.
Rezultatai, keletas nuotraukų ir varžybų aprašymas olandiškai čia.
Ypač džiaugiamės susipažinę su žmonėmis, su kuriais susipažinome ir gavę patarimų bei patirties. Stephen Versteegh - dabartinis Europos čempionas - žmogus, draugaujantis su aitvarais 30 metų ir su sportiniais aitvarais skrendantis 10 metų. Dėkingi jam už pakvietimą ir rūpinimąsi mumis festivalio ir varžybu metu.
Vyriausias teisėjas Hans Jansen op de Haar- turi 18 metų teisėjavimo patirtį, nuolatinis STACK ar kitų varžybų varžybų teisėjas įvairiose šalyse bei EuroCup'e. Skrybėlė, juodas ilgas paltas, barzda ir nuolat rūkstantis cigaras - vyriausias teisėjas. Būdamas vyriausiu teisėju, jis sprendė apie varžybų pradžią, pabaigą, paaiškino taisykles, skaičiavo balus ir skelbė rezultatus. Šis žmogus ypač mėgsta bendrauti ir apie teisėjavimą gali pasakoti be galo, kad tik būtų jį klausančių. man ypač įsiminė jo patarimas, kuriant baletą: yra trys svarbiausi klausimai What, How ir Why, į kuriuos reiktų atsakyti skrendant baletą. What ir How - tai, kas skrendama (linija, kampas, triukas), tai yra tai, ką teisėjai vertina kaip techninę dalį (Execution). Pasak Hans, turi teisėjui turi būti aišku, ką skrendi, nes jei nesupras, tai to ir nevertins. Why - tai muzikos išpildymas (Choreography), t.y. kodėl pasirinktas vienas ar kitas elementas, kaip jie dera su muzika. Kai kuriuos Hans straipsnius apie teisėjavimą galima rasti čia.
Thomas Zygar - aitvarų pilotas, vokietis, dalyvavęs ir Eurocup'e, gaminantis savo aitvarus. Varžybose jis dalyvavo su tik prieš 5 savaites surinktu naujuoju savo gaminiu.
Visų sutiktų žmonių čia nepaminėsiu, bet tiesiog buvo smagu su jais pabendrauti, pasisemti patirties, pasidalinti ispūdžiais.

Trumpas kelionės reportažas:

Apie mus rašo!

2010-04-06T13:01:00.003+03:00

Džiaugiamės galėdami prisidėti prie sportinių aitvarų populiarinimo Lietuvoje.

Visą 3-jų lapų straipsnį rasite naujausiame 'Aviacijos Pasaulio' numeryje (2010; 3).

Ant Galvės ežero ledo Trakuose

2010-03-15T12:01:00.001+02:00

Grupelė aitvarų pilotų saulėtą šeštadienį Trakuose rinkosi ant Galvės ežero ledo.
Video medžiagoje buvo užfiksuota dviejų gan skirtingų aitvarų - Nirvana ir T4 - sintezė atliekant komandinius skridimus.

Pirmą kartą išbandėme kovinį aitvariuką (fighter kite). 'Atkakliame' mūšyje buvo nukautas Magneto 'fighter'is.

Skrendam be vėjo

2010-02-04T12:19:00.005+02:00

Čia netikėtai gavom sporto salę, tad nedvejodami išsiruošėmė paskraidyti viduje su vadinamais indoriniais aitvarais. Prigriebėme Jurgį su jo indoriniu DoubleZero ir pirmyn ten, kur 'nepučia vėjas' :)

Sportinė apranga ir patogūs sportiniai bateliai yra praktiškai būtini, nes padirbėti su šiais aitvarais reikia kaip per gerą treniruotę.
Pirmą kartą normaliai išbandėme savo naująjį iTrix. Įspūdžiai puikūs. Žinoma reikia daug kantrybės ir treniruočių, bet aitvaras pamažu paklūsta ir pavyksta gan ilgai išlaikyti jį ore bei atlikti vis daugiau ir daugiau įvairių elementų ar žinomų triukų, kaip ir stunt aitvarais.

Vietoje galėjome palyginti ir du indoorinius aitvarus. Skirtumas tarp l'Atelier DoubleZero ir iTrix didžiulis: pastarasis žymiai mažesnis ir lengvesnis, tačiau sunkiau verčiasi, bet lengiau sklendžia ir reikia mažiau judesio.
Manau, kad tarp visų indorinių skirtumas yra didelis vien dėl to, kad čia valdymas yra itin jautrus ir su kiekvienu aitvaru čia per 4-5m stropas turi 'suaugti' vis kitaip.
Tikrai užkabino toks skraidymas, o ir laikas prabėgo taip greitai, kad buvome išprašyti iš salės :)

Kelionė į Ukrainą: Nauji metai slidinėjant Karpatuose pas Mišą

2010-01-15T13:50:00.000+02:00

Eiliniai Nauji metai švęsti ne Lietuvoje. Šį kart pasirinkom Mantuko organizuojamą kelionę į Ukraina, Bukovelio slidinėjimo kurortą.
Įspūdžiai jau išdilo taigi trumpai apie kelionę taip... (beletristika su klaidomis)

Išvažiavome vėlų Kalėdų (ne Kūčių) vakarą, viso mūsų 12, 3 auto, vairavom pasikeisdami, ryte strigome ant PL-UKR sienos, nes pasirodo vienos mašinos kėbulo numeris nesutapo su dokais, konstatuojama kaip vogta, ~5val aiškinimosi muitinėje susisiekiant su LT policija, ištrūkti pavyksta, mašina turi likti, laimei turim vietos kitose mašinose (7vietis minivenas ir 5vietis džipas), judam susispaudę, Ukrainoj temsta, keliai tragiški, ~200km važiuojam 4val., atvykstam 5 vietą nusikalę, gyvenimo sąlygos geros, lauke aplinka ukrainietiška, varom miegot. \
Pirmą dieną oras puikus, todėl mes su Dalia norime paimti Goverlą (aukščiausias Ukrainos taškas - 2060m), Tomas mus veža, pasirodo iki ten ne taip ir arti ~30km, kiti varo nuomotis slidinėjimo įrangos, privažiuojam parką, patrulio postą, į kalną lipti neleidžia, išvis į parką nori neleisti, nes galvoja, kad mes psichai ir lipsim, tariamės, skambinama vietiniams gidams, atsakymas 'Nevesim, negalima', perdaug pavojinga, 3 dienas lijo, visas kalnas status ledo gabalas, įsiprašom pasivaikščioti į parką, leidžia, liepia pasirašyti, kad nelipsim ant Goverlos, pasirašom. Įsišnekam su patruliu, jis galiausiai perjungia į rusų kalbą sužinojęs, kad mes lietuviai. Chebra varo atgal ir mus palieka, mes į žygį. Varom iki sporto bazės ir į neblogą panoraminį tašką, padarom 20km., trukmė 5,5val, gan sunku, mat ir pakilimas yra, o ir po kelionės mes dar pavargę.Grįžtam pas patrulį, laukiam chebros kol atvažiuos pasiimti. Su patruliu pradedam šnekėt, kartu kalam alaus. Bičas rimtas, pasakoja apie sovietų armiją, Ukrainos kultūra, politiką, patriotizmą, valgį,vietoves, Karpatus, religiją, tautiškumą ir t.t. Prašnekam apie 1,5val. Asmeniškai man, šis pokalbis palieka didžiausią įspūdį per visą Ukrainos vizitą. Atvaro chebra, pavežam patrulį iki jo miestelio, atsisveikinam.

Toliau 4 dienas slidinėjame, grįžtame pavargę, dar vakarais skanaujame ukrainietiškus patiekalus, kalame alaus, degtinės (ligoms atbaidyti), tačiau saikingai.
Slidinėjimas: Dalia su slidėmis pakyla į kalną, griūna, sako niekur nečiuoš, pagaunam jai instruktorių, Dalia čiuožia išsišiepus ir kitus dar mokina. Aš imu bordą, pradžia sunki ir skausminga, susidaužau atraminį krūvį kelį, skauda visa likusią slidinėjimo dalį, skausmas netoks stiprus apvyniojus elastiniu bintu. 3 dieną sakyčiau jau čiuožiu padoriai jaučiu, kad tobulėju. Greitis didėja, kritimu beveik nebėra, smagu. Dalia vis bijo, kad tik jos kasnors nenuneštų. Aj dar, antrą slidinėjimo dieną Šarunė išlekia iš trąsos ir keliu į aštrų akmenį, 3cm žaizda, 8 siūlės, jai slidinėjimas 'over'. Daugiau rimtesnių traumų nepatiriame.
Slidinėjimo sąlygos geros, nebuvau kituose kurortuose Vakaruose, todėl man čia puiku. Keltuvai geri, nauji, sėdimi, eilių išvis nėra, trąsos paruoštos, net ir nesant sniego jas tvarko ir kasdien paruošia, purškia, šaudo, trąsos ilgos, gelbėtojai dirba (Šarūnę sutvarkė), viršūnėse veikia kabakai, kainos normalios, karšto vyno kvapas kabakuose užknisa, nes esu matyt alergiškas tiems gvazdikėliams - fe! Įdomių Ukrainos oligarchų 'aparatų' atsiranda ant kalno, tai bičiukai su džinsais, tai merginos su špilkomis ar nuogomis bambomis puozuoja ant kalno ir vaidina kaip čiuožia.. ech įvairūs kontrastai. smagumėlis :)

Mūsų šeimininkas Miša, pavadinčiau super pavyzdys susidaryti nuomonę apie Ukrainos žmogų. Nuoširdus ir ūkiškas, darbštus kaimietis, organizuotas ir pagelbėjantis, besidomintis ir kultūringas. Apalmai vakarų Ukrainos žmonės tikri patriotai ir savo tautiškumo puoselėtojai. Vizito metu mus puola ligos, aš neatlaikau, iškrentu Naujakui.. naujakas tampa ramus, pro balkoną pažiūriu fejerverkus ir Timošenko ir Juščenkos kalbą per TV (ten taip įprasta) ir į lovą sirgt. Dar pasikeičiam dovanomis ir chebra išvaro tūsintis, Dalia solidarizuojasi su ligoniu :) Kitą dieną prakaituoju ir vakare jau sveikas.
Kelionė atgal be didesnių nuotykių, įspūdį palieka Lvovas, didingas miestas su didžiuliu kultūros paveldu. Ukraina - puiki didžiulių kontrastų šalis su nuoširdžiais ir svetingais žmonėmis. Rekomenduoju aplankyt :)

Dar apie šios kelionės nuotykius, slidinėjimą bei ukrainietiškus ypatumus siūlau paskaityti pas tą patį Mantuką bloge:
- Keliones pradzia
- Kalėjimas pasienyje
- Lietus Ukrainoj
- Savaitės wrap up
- Slidinėjimo wrap up

Gražių švenčių!

2009-12-24T09:54:00.011+02:00

Gražių švenčių visiems! Skanių kalėdinių patiekalų, jaukių vakarų su šeima ir draugais
O kitais metais linkime visiems kuo daugiau skristi ir keliauti.

Siunčiame dainą

ir susitiksime kitais metais :-) :-*

Savaitgalį į žygį

2009-12-16T12:39:00.006+02:00

Šeštadienis
Oras buvo tiesiog puikus. -5 šalčio ir švietė saulė. Negi sėdėsi namie? Diena trumpa, o išsiruošėme tik po pietų, pasirinkom dar nepraeitą Saidės pažintinio tako trasą Neries Regioniniame Parke. Atstumas visai nedidelis (apie 1,5km), taigi nuvykę praėjome greitai: radome porą lobių, pasigrožėjome puikia parko panorama nuo Stirnių piliakalnio, pamatėme Saidės akmenį :) bei Saidės upelio intaką į Nerį.
Jau beveik temo, todėl aplinkeliais pro Lentvarį pavažinėjome šunkeliais ir namo :)
Hmz.. sekmadienį, kaip ir planų nėra, todėl pradėjome šios dienos trasos paieškas. Radome!
Sekmadieni važiuojame į Marcinkonis, Varėnos rajone, kur mūsų laukia: Zackagirio pažintinis takas :)
Sekmadienis
Verčiu Dalią iš lovos 9val. Pyksta. Rytinis dušas, i kuprinę kraunamas termosas arbatos, šokoladas, kuprinė, žemėlapis, GPS, rengiamės šiltais drabužiais ir mes jau kelyje. Saulė nešviečia (temp. -5), debesys aukštutiniai, tačiau nepanašu, kad oras greit subjurs, o ir prognozes patikrintos. Sustojame greitų pusryčių Pirčiupių Karčemoje ir toliau link Varėnos.
Marcinkonyse pagal aprašymus ir žemėlapius surandame tako pradžią ir pradedame 'žygiuot'. Pradžioje nepamatome, kad takas sužymėtas ir smarkiai sygrybaujame pasukdami ne tuo keliu (poto labai gailimės). Nukertame net apie 3km trasos, kur nepamatome Šaudzyklos kalno, prie kurio vokiečiai į taikinius šaudė :)

Galiausiai susigaudome, kad trasa aiškiai pažymėta ir net žemėlapio mums nelabai reikia, o GPS išvis tik šiaip statistikai rinkti :) Nužygiuojame iki Marcinkonių bažnyčios ir vienos iš kaimo gyvenviečių. Turiu pagirti vietinius, nes sodybų vaizdelis nuostabus. Visos trobos (nors ir senos, medinės) sutvarkytos, kiemai tvarkingi, tvoros neišlaužytos, malkos gražiai supjautos ir sudėtos. Jautiesi lyg Rumšiškėse.. Judame toliau.
Pasirodo ir Dzūkojoje yra kopų, tai - Gaidzų kopa.

Toliau žengiame taku palikdami gyvenvietes ir atsiduriame miške, kur prieiname sekantį mūsų objektą juokingu pavadinimu - Meškos šikna :) Tai apipelkėjusi vieta, kurioje auga įvairūs pelkių augalai, krūmai ir t.t. Ir tikrai su Dalia žygio metu pastebėjome keistų nematytų augalų :) Gera pažinti..

Ateiname iki Aklažerio. Tai buvęs ežerėlis virstantis pelke. Čia padarome karštos arbatos ir šokolado pertraukėlę.

Toliau preiname bebravietes, šaltinėliais maitinamas pelkes, iš kurių išteka upelis.

Taip pat takas mus veda palei geležinkelį, nuo kur iki Marcinkonių nebetoli ir ir mūsų žygis pasibaigia.
Paeita apie 10km per 2,5val. Detaliau čia.

Turime skubiai keliauti namo, nes Dalios darbdaviai kviečia i kalėdininį koncertą su 'Ąžuoliuku'. Pakeliui dar randame porą lobių prie 'Ūlos akies' bei Varėnoje.
Žygiai: kodėl?
Kaskart eidamas į žygį galvoju, kodėl eiti pasivaikšioti (hikinti) gera.
Visu pirma būti lauke, kvėpuoti grynu oru yra sveika. Eiti pėsčiomis irgi geras sportas, ir ne tik fizinis, smegenys išsivalo puikiai. Suvalgyti šokoladą ar sumuštinį bei išgerti šiltos arbatos spaudžiant šaltukui yra be galo skanu. Pažinimo jausmas nerealus: pamatai, išgirsti, susilieji su gamta, o mūsų atveju atrandi dar vieną puikią vietą Lietuvoje.
Daug kam atrodo, kad eiti yra nuobodu, bet jei užsibrėži tikslą (trasa, kalno viršūnė), tai padaryti yra žymiai smagiau, o ir įvykdžius planą ateina pasitenkinimas, palaima :)

Naujų metų švesti važiuosime į Ukrainos Karpatus, kur slidinėsime bei bandysime šturmuoti aukščiausią šalies tašką - Goverlą.

OSOW Osle

2009-11-21T21:41:00.009+02:00

Taip jau sutapo, kad darbo reikalais teko išvykti į Oslą spalio 11d. Prieš tai gavau naujienlaiškį iš skandinavų aitvarų komandos Aerialis, kad OSOW proga visi aitvaristai renkasi Osle toje pačioje vietoje, kaip ir kiekvieno mėnesio pirmąjį savaitgalį. Taigi įsimečiau aitvarą į kelionę.
OSOW dieną lijo lietus ir Ekeberg pievoje sutikau tik Sven ir Kjetil iš Aerialis. Nebuvo tik pačio Aerialis komandos kapitono švedo Anders. Šiek tiek paskridome, paplepėjome ir palikau juos toliau skraidyti. Jie pratę prie lietaus :) Norvegai patvirtino iš anksto susidarytą nuomonę, kad skandinavų skraido mažai. Norvegijoj jie yra pagrindiniai aitvarų pardavėjai ir vieni žinomiausių aitvaristų. Patys skraido su Nirvanom ir Cosmicais. Pasirodo, stunt varžybų Skandinavijoje taip pat beveik nėra. Jie patys keletą kartų organizavo Trick Party, bet daugiau to nedaro, nes pasak jų, tai reikalauja labai daug darbo ir patiems netenka dalyvauti, nes nebelieka laiko pasiruošti. Pagrindinis Skandinavijos aitvaristų renginys kiekvienais metais birželį Danijoje vykstantis Nordic Kite Meeting. Kai paklausiau apie žymiausius Skandinavijos aitvarų gamintojus, paminėjo dizainerį švedą, kuris aitvarų jau nebegamina (nebepamenu jo vardo dabar) ir naująjį švedų aitvarą "Seven". Norvegai patys stebėjosi, kad stunt aitvarai Skandinavijoje nėra labai populiarūs, nors ten jie "gauna daug gero vėjo". Vis didesnio populiarumo ten susilaukia power kaitai.
Labiausiai pavydžiu Oslui vietos, kur jie skraido. Tai didžiulis plotas pievos visai netoli centro ant kalno. Pastovus vėjas ir mažai žmonių. Kad taip mums į Vilnių tokią vietą.
Šiek tiek apie OSOW Osle čia. Ir kelios nuotraukos iš mano telefono.

Pažintis su indoriniai aitvarais

2009-11-09T16:03:00.006+02:00

Subjurus orui susidomėjau indoriniais aitvarais, t.y. aitvarais skirtais skristi uždaroje patalpoje arba be vėjo.
Iš Jurgio gavau pasibandyti l'Atelier 00 (arba Double Zero).

Pabandysiu šiek tiek aprašyti kaip man sekėsi bandant draugauti su dvistropiu aitvaru be vėjo.

Visų pirma prisižiurėjau iki soties filmukų youtubėj ir manau, kad man tai tikrai padėjo. Vėliau leisdamas aitvarą bandžiau atkartoti pilotų judesius bei aitvaro skridimo trajektorijas bei kryptis, mat jei nors sekundę sudvejosi, teks greičiausiai teks kelti aitvarą nuo žemės.
Kaip ir galima numanyti indooriniai aitvarai ir mano bandytasis 00 yra lengvesnis bei mažesnis nei mūsų sportiniai aitvarai.
Stropos ~4,5m., be rankenų, valdai pirštais. Jautrumas tikrai didelis ir pastoviai turi judėti. Aitvaras neužsibūna stall pozicijose, kas lyg ir neįmanoma be vėjo, todėl jis iškart pradeda sklęsti ir turi spėti įtempti stropas ir ištraukti jį prieš jam nusileidžiant ant žemės. Pradžioje sekėsi gan sunkiai, aitvaro stropos dažnai už konors užsikabindavo vos tik aitvarui pradėjus belenkaip nevaldomai slęsti. Judėjau aplink 360, bet netgi taip vienoje linijoje skristi yra sudėtinga - reikia pajusti aitvarą bei stropų įtempimą. Vėliau pavyko padaryti pora praskleidimų per galvą. Po 5-10min. aš jau suprakaitavau ir supratau, kad visa tai ir nebloga fizinio lavinimo pamoka :)
Tačiau kalbant apie 00, visų pirmą reikia paminėti, jog tai trickinis indoor aitvaras (taip, be vėjo jie trikina: atlieka tiek standartinius spotinių aitvarų triukus, tiek specifinius indorinius). Kad neskraidyt bėgiojant pirmyn ir atgal bei aplink, aš irgi bandžiau daryt triukus: pavyko axelis, pusė axelio, lazy susan, 1/2lazy susan to fade (arba pusė jacobs ladderio). Žinokit - KAIFAS! arba kitaip tariant: grįžau namo šypsodamasis:)
Vėl žiurėjau youtube ir po kelių dienų bandžiau dar kartą. Jau stabiliau gavosi visų pirma išlaikyti aitvarą, o jam besileidžiant padaryti 2pt landing. Bet labiausiai džiaugiausi, kai man pavyko pastatyti aitvarą į fade ir truktelėti į save ir jis palengva atskrido iki manęs, teliko tik sugriebti jį ranka. Pajutau, kad galbūt bent šiektiek progresuoju :)
Neekspertiška išvada: 00 aukštos klasės indoor aitvaras skirtas tiek preciziškam, tiek trikiniam pasiskraidymui, tačiau tinginiauti jis jums neleis :)
Skrendant indoor aitvaru tu ir aitvaras tampi viena esybe. Jis juk čia pat, tik keli metrai nuo tavęs ir be vėjo tampa visiškai priklausomas nuo tavo veiksmų.

Čia oficialus 00 video, bet kiti rašo jog skristi taip, kaip skrenda šitas bičas - geriau negali niekas..
Keletas mano mėgiamų indoor kites pasiskraidymų čia ir čia.

One Sky One World 2009

2009-10-14T09:22:00.003+03:00

One Sky One World (OSOW) - tai renginys, kurio metu solidarizuojasi visi pasaulio aitvarų mylėtojai ir vieną ir tą pačią dieną (antrą spalio sekmadienį) kelia aitvarus įvairiose pasaulio vietose (plačiau apie tai).
OSOW rezultate gauname savotišką 'ataskaitą', kur matosi pasaulio aitvaristų dalyvavimas įvairiuose pasaulio kampeliuose (žiūrėti čia).
Taigi '108 aitvarų' klubas taip pat pažymėjo šį tarptautinį įvykį. Susirinkome pas sūrių meistrą Audrių ganyklose šalia Dargužių, Varėnos rajone. Tiesa, vėjo buvo labai nedaug, o ir karvių palikti 'tortai' aplinkui labai kliudė judant atgal ir stengiantis kompensuoti vėjo jėgą, tačiau su trumpomis stropomis ir bridlo nustatymais lengvam vėjui sugebėjome šiek tiek paskraidyti ir mes su Dalia.

Vėliau padarėme fotosesiją OSOW ataskaitai bei Audriaus buvome pavaišinti skania arbata, kaimiškais pietumis bei kitais skaniestais.

Foto teisės priklauso Alvydui ir publikuotos su jo sutikimu :)

2009 Sportinių aitvarų čempionatas

2009-10-09T11:34:00.009+03:00

2009.09.26 įvyko sportinių aitvarų varžybos Palangoje. Aitvarų klubo '108' tėvo Jurgio dėka šis renginys panašu, kad tampa tradiciniu - valio!
Šiais metais mus pasitiko striprus vėjas ir visų varžybų metu vyravo 8-10m/s. Dauguma mūsų pripratę skraidyti prie žymiai mažesnio vėjo ir tai buvo tikras išbandymas ir įgūdžių patikrinimas. Lūžo aitvarai, trūkinėjo stropos, tačiau vienaip ar kitaip, manau, visi buvo patenkinti ir mėgavosi renginiu.
Su Dalia dalyvavome tiek individualiame pažengusių (DLI), tiek porinėse(DLP) varžybose, kur pirmą kartą dalyvavome, kaip BravoZulu komanda.
Visų pirma, tai gerai, kad turime mūsų T2 Vented aitvarus, skirtus skristi prie stiprių vėjų, nes mūsų treniruočių partneriai T4 STD, nemanau, kad būtų atlaikę, mat ir jų viršutinė vėjo riba 8m/s :)
Nuo pat ryto mus persekiojo nesekmės ir nebuvo aišku ar dalyvausime poriniame skridime, nes jau per pirmas treniruotes neatlaikė senutis vieno iš T2 kraštinis pagaliukas, kuris pakankamai storas ir gauti tokį, kitą tapo sudėtinga. Čia mums pagelbėjo Arvydas ir gavome net 5cm trumpesnį tokio storio pagaliuką. Apvyniojome, kad laikytųsi ir nusprendėme dalyvauti. Figūras atlikome, manau, labai prastai, net poto patys kartojome, kad taip neskridome net per blogiausią mūsų treniruotę :) Va ką gali: striprus vėjas, mažai pažįstamas aitvaras ir jaudulys. Rutinos metu jau lyg ir pagavome ritmą, pavyko atlikti sinchroniškai kampus ir posūkius, bet likus 3 paskutiniams posūkiams susilietė aitvarai ir trūko mano stropos apsauga (tai prailgintojas, kuris yra stripresnis už stropą ir specialiai rišamas prie aitvaro, kur didžiausia nutraukimo tikimybė skrendant komandoje). Rutinos pabaigą galite pasižiūrėti video, kaip T2 krenta lyg pašautas paukštis :(

Labai džiaugiamės, kad įvyko BravoZulu krikštas, nors ir nesėkmingas, tačiau iš klaidų išmokome tikrai nemažai ir svarbiausia jog žinome, kad galime 'pavaryti' geriau.
Po pradedančiųjų dalyvavome pažengusių aitvaristų varžybose, kur teisėjavome sau patys. Prie tokio vėjo, tai buvo tikras išbandymas, tačiau džiugu, kad daugelis su tuom puikiai susidorojo ir vistiek sugebėjo parodyti savo meistriškumą arba kitaip tariant, kiek patobulėjo per pastaruosius metus.
Kagi, Dalia vėlgi tarp prizininkų! III vieta! je! Labai džiaugiuosi ir sveikinu. Taip pat kaip ir geriausius: Magnetą (I) ir Arvydą (II) (rezultatai čia).
Alvydo nuotraukos čia.

Bravo Zulu

2009-09-24T21:38:00.007+03:00

Šiandieną švenčiame oficialų Bravo Zulu gimtadienį.
Praėjo daugiau nei metai, kai gimė idėja skristi kartu. Po truputi šia idėją auginome ir bandome įgyvendinti. Vienam skristi gera, bet dviese - dvigubai geriau.
Kodėl Bravo Zulu?
Pirmiausia, raidės B ir Z mums reiškia Bumbalas ir Zyzalas (tai mes :-) )
Raidės B ir Z pagal tarptautinę fonetinę abėcėlę yra tariamos "bravo" ir "zulu".
Kita šių raidžių poros reikšmė - tai navigacinis signalas, reiškiantis "well done". Išsamiau apie tai čia. Šio signalo, pirmiausia pradėto naudoti laivyboje, vėliavų spalvos pavaizduotos mūsų logo (ačiū Nerijui, padėjusiam igyvendinti logo idėją).

Axeliukas

2009-09-17T09:03:00.003+03:00

Axel - bene elementariausias sportinių aitvarų triukas, kai aitvaras vietoje apsisuka aplink savo ašį.
Jūsų dėmesiui pirmas mūsų aitvarų video ir jame Dalia pagavo mane atliekantį būtent šį triuką :)

Vieta: Norvegijoje esantis žymusis Atlanto kelias einantis per mažas archipelago saleles.

Norvegija: grožis pro lietų

2009-09-09T21:04:00.051+03:00

Gan dažnai kolegos norvegai sako: nėra blogo oro, yra tik blogi drabužiai.

Trejus metus planavome kelionę į Norvegiją ir pagaliau pagaliau jai atėjo laikas. Pirmoji diena grįžus. Bandysiu sudėlioti šviežius įspūdžius. Kelionė automobiliu. 4 žmonės automobilyje. Pilna maisto bagažinė ir bagažinė ant stogo, kurioje drabužiai, miegmaišiai, kilimėliai ir palapinė. Keliu iš Vilniaus iki Rygos, tuomet keltu iki Stokholmo ir vėl keliu iki Oslo. Truputi daugiau nei para ir mes jau Norvegijoje.
Nuo kelionės pradžios vieni vaizdai keitė kitus vis gražesniu ir gražesnius. Pradžioje darytos nuotraukos tapdavo bevertės keliaujant vakarinės Norvegijos link.
Gamta...Visų pirma kalnai. Jie nuostabūs, gyvi ir nenuspėjami.
Taigi kalnai...
Nuotraukos toli gražu neparodo to, ką jauti ir matai būdamas kalnuose. Pirmoji pažintis su Norvegijos kalnais buvo žygis į Trolio liežuvį. Į miestelį Skjeggedal netoli Ottos atvykome anksti ryte tam, kad nepavėluotume į vienintelį privatų Mågalibanen keltuvą, kuris veikia tik dukart per dieną, t.y. ryte 10 val. ir paskutinis vakare 16 val. Šis funikulierius prasideda 425m aukštyje ir užkelia į 850m aukštį. Trasos ilgis apie 1km. Nepasakyčiau, kad man buvo labai jauku šiuo keltuvu keltis.

Užkilome ir mūsų žygis prasidėjo. Pagrindinis tikslas - nusifotografuoti ant Trolio liežuvio. Lentelė trąsos pradžioje rodė 3,5 val. iki jo. Pradžioje manėme, jog įveiksime per 2,5, tačiau maždaug po valandos ėjimo jau taip nebemanėme. Pakeliui vis sutikdavome keletą grįžtančiųjų, kurie sakė, jog iki Trolio liežuvio dar pora valandų mažiausiai, vėliau valanda ir pan. O eiti nebuvo labai paprasta. Lietus lietus lietus, žvarbus vėja, sniegas, rūkas. Ėjome akmenimis, bridome kalnų upeliais, ėjome debesyje.
Oras nuolat keitėsi. Džiaugėmės, kai trumpam išlindo saulutė. Vanduo kuprinėje visiškai atvėso ir visai nebuvo noro gerti, bet vanduo batuose sušilo ir batai tapo hidrobatais, o perlyti rūbai hidrokostiumu :) Jei nejudi iškart pradedi šalti. Po daugiau nei 3 valandų pasiekėme Trolio liežuvį. Žiauriai geras jausmas. Fizinis nuovargis ir švarios švarios mintys. Ir be abejo pergalės jausmas pasiekus tikslą.
Keletas foto ir tuo pačiu keliu 3,5 valandos atgal. Džiaugėmės, kad nustojo lyti ir nebuvo šalta. Poilsis likus apie pusvalandžiui kelio.
Deja į 5val. keltuvą nebespėjome, tad teko nusileisti nuo kalno pėsčiomis. Iš kuprinės išsitraukėme likusius džiuvėsius ir vandenį. Kažkodėl buvo beviltiškai juokinga. Kvatojome prie nedirbančio keltuvo ir valgėme džiuvėsius žinodami, kad dar turėsime įveikti apie 1km ilgio kelią nuo kalno iki apačioje laukiančio BMW. Kelionės pabaigoje pavargę bet laimingi.
Tą vakarą dar važiavome apie 100 km iki Bergeno. Nors buvo šeštadienis, naktinio miesto pažiūrėti neturėjome jėgų. Skaniai skaniai užmigome.
Keletą dienų praleidome Jostedal ledyno papėdėje. Pirmiausiai bandėme šį ledyną pasiekti patys, norėjome tik paliesti jį. Tačiau pasirinktas kelias po valandos ejimo atvedė tik iki kalnų upės, kuri pastojo kelią ledyno link. Gaila, bet bent jau smagiai pasivaiksčiojome (per lietų žinoma, o kaip be jo) ledyno link. O nuo kelio jis atrodė taip arti.
Kitą dieną suradome būdą kaip nusigauti iki ledyno. Puikiai organizuojamos ekspedicijos su gidais. Apie 6 val. trunkanti "ekskursija" iki ledyno ir ant jo (ant paties ledyno apie 3 valandas). Gavome batus su "šipais", kirstukus, šalmus, virves. Po tam tikrų apmokymų buvome surišti į 30 žmonių grandinę ir kopėme į ledyną.
Truputį nejauku, bet įspūdinga. Baisiausia, jei pagalvoji, kaip greitai slystum žemyn, jei nukristum.
Komanda žygio pabaigoje
Pekeliui iš ledyno prisirinkome raudonikių ir lepšių. Grybai auga šalia tako. Skani buvo vakarienė.
Tesiant pasakojimą apie žygius ir kalnus, verta paminėti žygį Rondanės nacionaliniame parke. Ten buvo šiek tiek kaip mėnulyje. Bent jau aš panašiai mėnulį įsivaizduoju :). Beveik 16 km nuėjome šiame parke.
Tą dieną nelijo, tačiau 1,3 km aukštyje buvo gan šalta, apie +5.
Sunku apsakyti, kokia skani tampa karšta juoda arbata iš termoso sėdint ant akmens šalia dar neištirpusio sniego.
Miestai...
Jie nebuvo mūsų kelionės tikslas, tačiau juose aplankėme keletą artimų žmonių ir visai smagiai praleidome laiką.
Oslas. Šiame mieste man labiausiai patinka Vigelando skulptūrų parkas.
Osle svečiavomės pas norvegus. Ten mus vaišino norvegų mėgstama grilinta mėsa, dešrelėmis bei bulvių pyragu.
Bergenas.. Kaip patys norvegai sako - ten gyvena arogantiški norvegai. Mes to nepajutome. Apsistojome pas Vytauto pusseserę. Gailą, kad po ilgo žygio į Trolio liežuvį nebeturėjome jėgų išeiti į naktinį Bergeną. Miestą apžiūrėjome dienos metu lyjant lietui. Bergeną supa 7 kalnai, todėl jei čia jau užeina debesis, tai taip ir pasilieka, kol išlyja. Čia saulė šviečia tik 50 dienų per metus. Bergenas mums pasirodė jaukus ir bohemiškas. Ačiū Dovilei už parodytą ir nupasakotą šio miesto veidą.
Andalsnes..Nedidelis miestelis kalnų šlaite. Netoli joTrolių kelias
ir 1,6 km aukščio Trolių siena.
Ši siena žymi dar ir tuo, jog nuo jos šokinėja base jumper'iai. Viskas Norvegijoje priklauso Troliams. Trolio liežuvis, Trolio siena, Trolio kelias ir pan. Aš mačiau du troliukus susiglaudusius kalno viršūnėje. Tą vakarą vieną iš daugelio mūsų vakarų sėdėjome prie savo kempingo namelio ir grožėjomės vakaru.

Keista, kad ši natūraliai susiformavusi žymioji žemės piramidė vadinasi ne Trolio piramidė, tačiau nuobiryno kunigai (Kvitskriuprestein).

Beje apie Andalsnes. Jaukus mietelis. Jį apėjome saulei leidžiantis.
Geiranger.. Mažytis turistinis miestelis kalnų papėdėje. Juo pasigrožėjome pro automobilio langus.

Vik.. Bene žymiausias šio miestelio statinys - medinė bažnyčia. Ši ne pati didžiausia Norvegijoje. Medinės bažnyčios - Norvegijos pasididžiavimas.

Kristiansund.. Iki jo neprivažiavome. Tačiau pravažiavome į šį mietą vedančiu žymiuoju Atlanto keliu.Ir ši vieta buvo mūsų šiauriausia vieta Norvegijoje. nuo jos prasidėjo kelionė atgal.
Kur gyvenome..Keliaujantiems Norvegijoje tikrai palankios sąlygos. Ir visai nepasakytume, kad ši šalis viena brangiausių pasaulyje. Gal dėl to, kad parduotuvėse mažai lankėmės, nes vežėmės maistą išLietuvos. O gyvenome trobelėse kempinguose. Keturvietės trobelės kaina nuo 270 iki 595 NOK. Deja, pagal kainą negalima spręsti apie trobelės jaukumą ir patogumą. Vietomis pigios trobelės labai smagios ir jaukios, vietomis brangesnės visai nevertos savo kainos. Visose jose buvo viryklė, šildytuvas, šaldytuvas, daugumoje, vandentiekis ir beveik visose dviaukštės lovos. Na ir visose man vaidenosi naktimis :) Nakvoti palapinėje teko tik Švedijoje. Norvegijoje lijo, tad nusprendėme nevargti su palapine. O ir kempige kaina apsistoti su palapine palyginti nedaug skiriasi nuo trobeles kainos.
Štai keletas vaizdų iš mūsų kempingų kasdienybės:
Gryta kempingą netoli ledyno vieningai pripažinome pačiau jaukiausiu. Ten norėtųsi praleisti ne vieną dieną.
Kempinge netoli Ottos žvejojome. Aš kasiau sliekus.
O vyrai pagavo upėtakį.
Oras.. Kaip ir minėjau lietus ir lietus. Tik vieną dieną švietė saulė. Šypsojomės tą dieną.

Aitvarai.. Jie nebuvo pamiršti. Nor ir nebuvo idealių sąlygų, neiškentėme neištraukę aitvarų.

Belaukiant ekskursijos į ledyną:

Atlanto kelyje į Kristiansund:
Rondanės nacionaliniame parke:
Maistas.. Maista vežėmės is LT. Grikia, ryžiai, konservai, kumpiai, sūriai, daržovės, sausainiai.. Viskas buvo labai skanu gamtoje arba trobelėse grįžus po žygių.
Iš norvegiškų patiekalų Bergeno turguje ragavome šviežių jūros gėrybių, Rasa pirko rudojo sūrio ir vieningai balsavome už krevečių salotas. Norvegijoje šiuo metų laiku labai lengva grybauti, nes grybai auga prie takų kalnuose. Todėl skanią vakarienę galima pasiruošti be ypatingų pastangų. Žvejoti Norvegijoje be leidimo galima tik sūriame vandenyje. Norint žvejoti upėse ar ežeruose, reikia pirkti žvejo kortelę. Tačiau kai kuriuose kempinguose svečiams leidžiama gaudyti žuvį nemokamai.
Na va, pradėjau rašyti pirmąją dieną po kelionės, o baigiau tik trečiąją. Tiek visko daug po atostogų, kad vis nėra laiko prisėsti. Galiausiai vienintelis patarimas tiems, kas važiuosite į Norvegiją: Svarbiausia geri ir neperšlampami batai, šiltas megztukas ir lietui bei vėjui atspari striukė bei kelnės. Tuomet belieka niekur neskubėti ir mėgautis.

Kaip keliavom į Švediją, kad pamatytume U2

2009-08-20T10:20:00.035+03:00

Pavėluotai rašau apie liepos pabaigos kelionę, bet įspūdžiai dar nėra išdilę.
Jau prieš puse metų seno U2 fano Tomo dėka gavome bilietus į U2 turo koncertą Gotenburge. Šį miestą grupė pasirinko turbūt ir todėl, jog nuo čia visa Skandinavija (Danija, Norvegija) yra pasiekiama per keletą valandų. Tai didelis traukos taškas, o juk neveltui jų dideliame Ullevi stadione vyksta tikrai daug didžiulių sporto renginių. Šis uostas tai ir didelis studentų centras (jų čia apie 60tūkst.), o tai suteikia miestui jaunatvišką ir liberalų atspalvį.
Norėjome praleisti daugiau laiko šiame mieste, todėl skridome palikę automobilį Rygoje. Ir ilgas savaitgalis prasidėjo...

Švedija nepigi šalis, todėl brolio ir kolegų patarimų dėka nusprendėme sutaupyti ant nakvynės ir apsistoti pas 'couchsurfing'o narius. Kas tai yra? Visų pirma tai pasaulinė bendruomenė, kuri bendrauja interneto svetainės pagalba, o jos tikslas, paprastai tariant, yra pasidalinti su keliajančiais savo 'plotu'. Jų puslapyje registruojiesi ir ieškai žmonių gyvenančių tam tikrame mieste ir galinčių priimti pernakvoti. Viskas vyksta paprasto pasitikėjimo dėka, todėl dažniausiai žmonės prisistato būtent tokiais, kokiais yra ir dalinasi rekomendacijomis bei patyrimais. Šis projektas, tai ne tik nakvynė, tai bendravimas. Dažnam labai svarbu, kai vietinis gyventojas tave ne tik priima, bet ir suteikia vertingos turistinės informacijos apie miestą (kur eiti kur neiti), apie maistą (kur, kaip, ką valgyti), galų gale apie kultūrą... tačiau būna ir dar geriau, kai bendravimas virsta į bičiulystę ir kartu su vietiniu apžiūri miestą, gaminiesi valgyt jo virtuvėje, juokauji, linksminiesi ir t.t.
Taip nutiko ir mums. Atvykome vėlai ketvirtadienį ir pirmą naktį apsistojome pas lietuvę, kur buvome vaišinami arbata ir gavome puikią lovą nakvynei. Kitas dvi dienas buvome sutarę praleisti pas Steve'ą iš Naujosios Zelandijos, kuris studijuoja Gotenburge. Penktadienis - koncerto diena, taigi tik susipažinome, palikome savo 'šmutkes' jo namuose ir galvojome jau tik apie U2... bet apie patį koncertą vėliau.
Šeštadienį papusryčiavome ir Steve'as pasiūlė mums aprodyti miestą, mes žinoma sutikome. Tačiau paaiškinome, kad galim elgtis keistai, nes ieškosime lobių. Jis buvo girdėjęs apie geocachingą, tačiau niekada nebandęs. O pats irgi nemažas gamtos vaikas užsiimantis alpinizmu, mėgstantis keliauti bei grožėtis labiau gamta nei civilizacijos laimėjimais.. suprantama - jis juk iš Naujosios Zelandijos! :)
Taigi.. vaikščiojome senamiesčio gatvėmis.

Pakilome į kalną su jo viršūnėje esančiu gynybiniu fortu.
Miesto panaromoje pamatėme ir Ullevi stadioną su U2 scenos fragmentu
Valgėme Gothenburge dydžiu garsią cinamono bandelę
Aplankėme jūros gėrybių turgų, kuris savo tvarka ir kvapu labiau panašus į supermarketą.
Visą laiką, kai GPS rodė netoliese esančius lobius, mes stabtelėdavome ir demonstruodavome Steve'ui, kaip reikia jų ieškoti, kartais paslapčia, kartais nelabai... kagi dienos gale bičas taip užsikabino, kad jau ieškojo kaip nusipirkti pigų naudotą GPS :)
Oras buvo puikus, todėl viešuoju transportu (į kurį įeina ir keltas) vykome apžiūrėti archipelago. Šiose netoli žemyno esančiose salelėse švedai pasistatę savo vasarnamius. Juos pasiekti galima keltais, kuriuose 90min. galioja dar miesto tramvajuje pirmą kartą pažymėtas bilietėlis.
Čia jie plaukioja jachtomis, žvejoja, daro barbeque ir kitaip ilsisi.
Pasiekėme mažiau bene gržiausią ir mažiausiai apgyvendintą salą Vrango (Pikta sala). Čia pasilipę ant didelės uolos gėrėme alų, bendravome, užkandžiavome, gerėjomės puikiais vaizdas. Vėliau ėjome truputi pasivaikščioti (pahikinti) ir surasti lobį.
Vakare susitarėme, kad mes gaminsime Steve'ui vakarienę (itališkus spagetti su šonine, grietinėle bei sūriu), o jis mums švedišką šokoladinį desertą.. niam niam kaip buvo skanu.
Paskutinę dieną vėl vaikščiojome po miestą, aplankėme uostą, didžiulį miesto centre esantį parką. Artėjo laikas keliauti namolio... autobusas, oro uostas, lėktuvas, Ryga, automobilis, Vilnius.
U2! 360 tour!
Įspūdinga scena, pilnas Ullevi stadionas, garso ir vaizdo efektai -nieko panašaus gyvai nesame matę. Čia ne sporto varžybos su grupe vieningų fanų, o tai milžiniška minia gerbėjų, kurie kartu dainuoja, ploja ir linguoja pagal muziką. Nerealu!
Aš prastas rašytojas, todėl sunku man išreikšti tuomet kilusius jausmus. Gal geriau pažiūrėti Youtube :)
U2 su kiekviena daina kūrė mažą spektaklį, net kūnas ėjo pagaugais :) Gyvai išgirdom naujas dainas bei klasika tapusiais With or without you, One, Where the streets have no name, Beautiful day, Mysterious ways, Ultra Violet ir daug kitų. Dainavom, šokom, Lietuvos vėliavą mojavom, nors vargu ar Bono ją matė :)

Namo parsivežėm ne tik daug įspūdžių. Dabar kažkurias duris namuose puoš U2 koncerto plakatas, kurį atsargiai nulupom nuo stulpo ir kitas plakatas su Bono ant scenos ir užrašu: Jeg var der! (Aš čia buvau!), kuri paėmiau nuo gatvės, kol minia dar nespėjo sumindžioti.

Čia kol dar ne visi susirinkę:

O čia kai jau visi susirinkę:

Štai toks buvo savaitgalis Gotenburge belaukiant U2 ir po jų.

'Tamsta Muzika' jou jou jou

2009-08-12T09:29:00.015+03:00

Jau jau jau leidžiam muziką tuojau
Repo ritmu skaityti siūlyčiau
Šok šok šok šok
Skaityti garsiai - nebijok
Jau jau jau,
Ritmą pagavai matau
Jei Varėnoj savaitgalį nebuvai,
Gailėkis dabar labai

Penktadienį po darbo, vakare
Važiavom į Varėną mes tryse.
Vytautas, Dalia ir Rasa,
Skubėjo į fetivalį pas Tamstą
Prie ežero lauke mūsų jau Mončiai
Su jais kartu ir Sakalai
Vip'ines vietas ant kranto jie paėmę,
Į palapines stovėjo atsirėmę

Tikslas mūsų buvo ne grybai ir ne uogos
Gal dėl to mergos ežere maudėsi nuogos
Jau paminėjau jog muzikos geros mes išsiilgę
'Tamsta Muzikoj' sugriuvom pasilinksmint
Tamsta blynas pirmas, tačiau neprisvilęs
Niekas neliko nusiminęs
Bitės šokti visus staigiai išvarė
BrassBastardz gerai jazzo davė
Antis visiems stogą rovė
Kad Jazzu nebuvo vos nepasikorėm

Jau jau jau ir aš ten buvau
Hip hopo ritmu per ežerą ėjau
Gulbes maitinau
Kiaušinienę kepiau
Ne ne ne - visai nepavargau

Pasitūsinau
Balsą praradau
Galvosūkius sprendžiau
Alų gėriau
Burbule plaukiau
Sūrį ragavau
Su visais dainavau
jou jou jou
Sukneles žalios sau
Vos nenusipirkau
Ir auskarų gražių aš taip norėjau
Bet deja skylių ausyse neturėjau
”Chuwak” kelnytės
Gerą įspūdį paliko
Gal kitąkart paimsiu jas
Kai apšildysiu reperių grupes

Hamake gulėjau
Pušų viršunes stebėjau
Dar niekad nieko panašaus
Nemačiau nieko tokio gražaus
I kiną nespėjom
Nes su G&G linksėjom
Gerai bičai į klyną kalė
Beprotiškai pavarė
Šokėjų kovas mes visi stebėjom
Palaikėm labai - pagyrų mes negailėjom
Į ritmą kartu su Mamania mes lingavom
Už streetdance'res balsavom
Tubelevičius irgi buvo su mumis
Žąsiną vėdino, gėrė kaip žvėris
Lopšinę man dainavo, per radiją visiems transliavo
Net porą klasiokių Varėnoj pasigavo

”Komanda” - apsauga taip vadinos
Festivalį saugojo, Grobuonyje vaidino
Rytinis dialogas apsauginių štai prašom:
”- kaip naktis praėjo?”, ”bl.. ramiai nx..”

Į pabaigą šis trumpas pasakojimas suka
Jaučiu jau linguoji, juda ant pelės pirštukas
Jei nerepuoji - Tu neegzistuoji
Su vėjo malūnais vienas sau kovoji

Peace!

Surimavo: Mc Mažas a.k.a. Dalia
Eiles padėliojo: B-Boy Polis
Vaizdai by: Sakalas
Atsiprašom už klaidas bei cituotus necenzūrinius išsireiškimus.

Dviračiu per Neringą

2009-08-03T14:34:00.008+03:00

Visų pirma, tai Neringos dviračių trasa yra tikrai geriausia visoje šalyje (sakykit jei žinot geresnių). Ji yra viena iš Pajūrio dviračių trasos sudedamųjų dalių.
Nėra didelių įkalnių, nuokalnių, nuostabi gamta, puikūs vaizdai, sutvarkytos poilsio vietos, tvarkingas takas, šalia ošianti jūra, gaivus vėjas, kopos - visa tai, ką mes pamatėme, patyrėme važiuodami dviračiu iš Smiltynės į Nidą.
Šeštadienį anksti ryte (07.25) pasukome link Klaipėdos. Atvykę į naująją perkėlą pastatome automobilį į šalia esančia stovėjimo aikštelę (5lt/para), nusiimame dviračius, perkame bilietus į keltą (2,9lt/dviratis+žmogus).
Apie 10val jau sėdime kelte. Oras puikus, nors buvo pranašautas lietus (ačiū sinoptikam :).
Mynėme su sustojimais pavalgant, aplankant Naglio rezervate esančias Mirusias kopas bei žinoma pa'geocachinant'.
Per nepilnas 5 val psiekėme Nidą. Dviračio kelio matuoklis rodė 53km., vidutinis greitis apie 16km/h (1 dienos maršrutas). Taigi jau po pietų gulėjome sau prie jūros ir eilinį kartą sau kartojome: kiek atrodo nedaug reikia, kad atitrūktum nuo visko, pabėgtum nuo rutinos, įveiktum nedidelį fizinį barjerą ir jaustumeis laimingas ir pilnavertis - Puikus jausmas..
Vakare vaikščiojome po Nidą, leidome dviračiam pailsėti :) Radome keletą 'lobių', atsigėrėme alaus. Pernakvojome paskubomis savaitės begyje rezervuotame kambarėlyje ir ryte išsiruošėme į kelionę atgal. Susitarėme su jaunu autobuso vairuotoju ir šis mus ir mūsų dviratukus pametėjo iki Juodkrantės, nuo ten, mūsų nuomone, ir prasideda gražiausia Nerijos dalis per kurią veda dviračių takas. Aplankę Raganų kalną, važiavome link Klaipėdos su sustojimais pasimaudant bei pa'geocachinant'.
Kad įveiktume visą trasą (nes nuo Smiltynės perkėlos, kur pradėjome, iki Neringos pradžios nemaža atkarpa), tai pasukome link Jūrų muziejaus ir molo, kur mūsų kelionė baigėsi ir Neringa buvo 'įveikta' (2 dienos maršrutas). Antrą dieną numynėme 38km.
...grįžome į Vilnių pavargę, bet laimingi :)

Kelionė po Lietuvą Nr. 6 arba kur Aukštaitija susitinka su Žemaitija

2009-07-21T20:14:00.037+03:00

Nieko nuostabaus, bet laikas tikrai per greitai bėga. Po Lietuvą keliaujame jau šeštą vasarą iš eilės.
Etatiniai keliautojai:
Vytautas ir Mindaugas,

Rasa
Ir aš
Šiai kelionei pasirinkome vidurio Lietuvą. Regionas - vienas iš mažiausiai lankytų. Kuo toliau, tuo labiau trumpėja mūsų kelionės po LT. Atostogų mažai, o gyventi vis labiau skubame. Daug laiko neturėjome nei pačiai kelionei, nei jos planavimui. Pasirinkome vieną visiems laisvą savaitgalį (liepos 17 - 19d.) ir paskutinę dieną sudarėme planą, kokius objektus norėtume aplankyti. Dar prieš išvažiuodama penktadienį darbo metu spausdinau info apie planuojamas pamatyti vietas iš www.lietuvosmarsrutai.eu. Labai neblogas puslapiukas norintiems keliauti po Lietuvą.
Kelionė prasidėjo penktadienį iš karto po darbo. Pirmiausia pasukomę į Jonavą keliu einančiu nuo Žąslių palei Nerį. Vėliau užsukome į Žeimių dvarą ir visai atsitiktinai pataikėme į fotografijos parodą.

Įdomiai išdėstytos nuotraukos keistose erdvėse atrodė tikrai įspūdingai.Apžiūrėję parodą pasukome Kėdainių link. Pasirodo, Kėdainiai šiemet mini miesto 636 metus. Miestas labai jaukus ir gražus. Senamiestis kažkoks nelietuviškai jaukus, su siauromis gatvelėmis ir jaukiomis mažomis kavinukėmis. Tik tuščios gatvės ir ypatingai garsiai ir greitai ratus sukantys golfai, bmw ir pan. žvėrys priminė kad esame Lietuvoje.

Netoli Kėdainių esančiame geografiniame Lietuvos centre truputi ištrypėme kažkieno javus tam, kad įgyvendintume Mindaugo idėją pafotkinti tema "rugiuose prie bedugnės" :)

O va čia Lietuvos ledynai, t.y. trąšų atliekų kalnai prie Kėdainių.
O čia saulė
Nakvojome Ariogaloje. Ant stogo, po atviru žvaigždėtu dangumi. Visai kaip vaikystėje...
Šeštadienį pasukome link Šiluvos, garsios savo Mergelės Marijos Apsireiškimo vieta. Šalia Šiluvos bazilikos sutikome gandrą, kuris, pasirodo, yra vietinis miesto gyventojas ir vaikšto šaligatviais kaip visi normalūs miestiečiai.

Toliau pasukome Lyduvėnų link. Norėjome pamatyti ilgiausią geležinkelio tiltą Lietuvoje.
Šiame tiltu garsiame kaime radome baidarių nuomą ir apsidžiaugėm sužinoję, kad likusios kaip tik 2 baidarės. Plaukėme Dubysa keletą valandų; pavyko net apsiversti. Na aišku nepaklausėm patarimo persinešti baidarę per salą, bandėm prašokti per nedidelį akmenuotą skardį.
Įveikę apie 5km trasą su pasimaudymais pajudėjome toliau. Tytuvėnuose apžiurėjome bažnyčią bei šalia esantį vienuolyną. Buvo šeštadienis, tad nekeista, kad prie bažnyčios rikiavosi vestuvininkų būreliai.
Auksines vestuves švenčiantys" jaunieji".
Man labiausia patinka tokiuose miesteliuose pietauti vietinėse kavinėse. Tai dažniausiai būna mažos kavinukės/restoranai :) su nedidelėmis maisto kainomis ir vietiniu akcentu kalbančiomis padavėjomis. Kai ateini i tokia kavinę, dažniausiai visi iki vieno ten esantys lankytojai atsisuka. Juokingas jausmas :) Beto maistas daromas dažniausiai paprastai, ūkiškai, lyg namie :)
Jei kas busite netoli Kelmės ar Tytuvėnu, patariu aplankyti Palendrių Šv. Benedikto vyrų vienuolyną. Toje vietoje, rodos, laikas sustoja. Dvelkia ramybe ir tyla. Daug apie šį vienuolių ordiną nežinau, bet kiek esu girdėjusi, tai labai uždaras ordinas. Jo vienuoliai kartą per gyvenimą siunčiami į misiją ir ten turi pasilikti visam gyvenimui. Palendrių vienuolyne daugiausia prancūzų. Vienuolyno bažnyčioje, kuri yra atvira ir pasauliečiams, vienuoliai gieda grigališkąjį choralą keletą kartų per dieną. Labai gaila, kad dėl laiko stokos negalėjome jo pasiklausyti, nes mišių būtų reikėję laukti keletą valandų.
Netoli vienuolyno stovi apleista bažnyčia. Jos istorijos irgi tiksliai nežinau, tik sužinojau, kad ją pasistatė sau amerikos lietuvis, tačiau ši bažnyčia niekada nebuvo pašventinta. Taip ir stovi..
Aplink Tytuvėnus sunkokai sekėsi rasti nakvynę. Apskambinome daugybę sodybų prie ežerų ir upių, bet visos buvo užimtos... jokios krizės. Galiausiai radome sodybą netoli Kelmės su privačiu ežeriuku Kibirkštuku. Joje augina stručius ir danielius, pastaruosius matė tik Rasa.
Mes tingėjome. Karštis darė savo. Tad pasyviai gulėjome prie Kibirkštuko ir gaivinomės šaltais gėrimais.
Sekmadienį pasukome link Vilniaus dideliu lanku pro Pakruojį, Pasvalį, Molėtus.
Pakruojyje ieškojome jau Vilniuje tapusio populiariu Varniukų alaus. Jo neradome, bet pirkome šios alaus daryklos giros.
Pasvalyje aplankėme Žalsvąjį šaltinį ir girnų muziejų.
Pakeliui namo stabtelėjome Ąžuolpamūšes piliakalnyje.
Įstros oro uoste apžiurėjome senus naikintuvus.
Paėmėme lobį prie jau neveiksnaus Pumpėnų malūno
Liūdni, kad kelionė greitai baigėsi, bet laimingi pamatytę dug vaizdų bei patyrę daug įspūdžių sekmadienio vakare grįžome i Vilnių.
Smulkiau mūsų maršrutas ir aplankyti miesteliai bei kaimeliai Vytauto "sutrackintame" žemėlapyje.

Kelionė po Lietuvą Nr. 6

Ratuoti (arba dviratuoti)

2009-07-09T13:49:00.004+03:00

Net nesulaukus gimtadienio iš Dalios gavau dovaną - dviračių parduotuvės dovanų čekį. Mat aš visą laik atidėliojau dviračio pirkimą, nors ir žinojau koks malonumas kartais būtent taip praleisti laisvalaikį. Laukiau lyg kažkokių rudeninių akcijų ir panašiai, bet pasirodo, jog draugų paskatinta Dalia surengė 'sąmokslą' ir nupirko tą čekį, kad 'priverstiniu' būdu greičiau važinėčiau kartu bei dalyvaučiau visokiose 'kritinėse masėse' :)
Dalios, Chyvo ir Rasos dviračiai - visi Cross Country (XC) tipo, todėl ir aš rinkausi būtent tokį. Šie dviračiai paprastai pasaulyje žinomi kaip kalnų dviračiai (mountain biking).
Pasiskaičiau forumus, kas ir kaip, į ką atkreipti dėmesį, ko klausti konsultanto ir t.t. ir netrukus už turėtą sumą su Dalia man pirkome Mongoose Tyax Elite dviratuką :)

O dabar ką? Jau 'apkatkė' padaryta.. kai rašau šį blogo įrašą, tai per 3 išvažaivimus padariau 70km. Tame tarpe ir Dainų šventėje su juo sudalyvavau, po Antakalnio miškelio kalnelius palaksčiau ir netgi 'pagoecachinau'. Puikus naujas (tiksliau iš naujo atrastas) išsvajotas užsiėmimas.
Važiuoji sau įsijungęs GPS, poto sukrauni nuvažiuotą kelią (tracką) į spec. portaliuką ir gali nagrinėtis smagias statistikas. Štai mano Antakalnio miškelių pasivėžinimas.

Antakalnio miskeliai at EveryTrail

Map created by EveryTrail: Travel Community

Pabandžiau jog ir aitvarus puikiai galima pritaisyti prie dviračio - nenukenčia kiti malonūs hobiai :)

Jau gimsta daug įdėjų naujoms savaitgalinėms kelionėms dviračiais:
- Iki Rastinėnų, aplankant Elniakampio ežerą, Šilėnus ir t.t.
- Neries regioninio parko trasa
- Gražutės regioninio parko dviračių trasa
- Neringos miesto trasa (persikėlus su keltu važiuot iki Nidos)
- Žalieji ežerai (beabejonės)
- Nemenčinė
- ir t.t.
Daug gražių vietų galima pasiekti traukiniu, tačiau taip pat ieškosiu sprendimo kaip vežtis dviračius automobiliu.
Taigi, mielieji skaitytojai, pirkit dviratukus, siūlykit savaitgalines iškylas - važiuosim!

P.S. Dalia: Ačiū už gimtadienio dovaną. Myliu :*

Gaunam daug vėjo

2009-06-26T12:43:00.001+03:00

Medaus mėnuo: V dalis - Singapūras

2009-06-05T09:05:00.010+03:00

Tik pervažiavę ilgą tiltą, skiriantį Malaiziją ir Singapūrą, atsidūrėme visiškai kitokiame pasaulyje. Pirmasis mano įspūdis: "Trumano šou" arba kompiuterinis žaidimas. Šiame nedideliame mieste - valstybėje - saloje tvyro ideali tvarka, jokio chaoso.
Žmonės gyvena ir dirba dangoraižiuose. Dauguma jų kinai ir toliau kaip visur malajai, indusai bei nemažai baltųjų.
Gatvės švarut švarutėlės. Visur taisyklės, ženklai, instrukcijos, paaiškinimai ir baudos jei nevykdysi. Ant kiekvieno šviesoforo lentelė su piešinuku: 'per žalią eikite, per raudoną neikite, mirksint žaliai nepradėkite eiti'. Viešieji tualetai prekybos centruose atrodo kaip geriausiame viešbutyje. Ir ten vėl taisyklės kaip išmesti panaudotus higienos reikmenis. Visur viskas automatizuota. Autobuse bilietėlius parduoda automatas. Ir aišku, žmonėms - robotams visur surašytos baudos jei pasielgs netinkamai. Beje kaip jau minėjau anksčiau, vaisiaus durian'o viešuoju transportu vežti negalima.
Tačiau priešingai nei Malaizijoje, Singapūre žmonės nesišypso. Atrodo visi 'pasikėlę', nes taip yra 'užprogramuoti', kasdieną vaikšto vis tomis pačiomis gatvėmis, važinėja savo maršrutais metro ir atrodo kiltų didžiulis chaosas, jei kažkas staiga pasielgtų ne pagal taisykles, pvz., uždainuotų gatvėje arba joje užsirūkytų, nes visame mieste rūkyti negalima. Žmonės gražūs, o ypač moterys. Dauguma jų avi aukštakulniais bateliais ir vilki puošniomis suknelėmis dienos metu. Kiekvienas, rodos, pakvaišęs dėl savo išvaizdos, o ypač šukuosenos, kurią dauguma renkasi pagal paskutines popso madas. Singapūre nepamatėme nei vieno hipio, metalisto, reperio ir pan. Rodos, visi stengiasi būti vienodi, konkuruoja tik kieno suknelė ar kelnės brangesnės ir gražesnės. Visur, kur tik apsidairai žmonės apsikarstę laidais, ausinėmis. Beveik kiekvienas rankoje maigo mobilujį telefoną, iPhone'ą, kompą. Įlipi į metro ir visi aplink tave kas muzikos klauso, kas mobilų ar žaidimo konsolę spaudinėja. Naujausios technologijos čia kiekvieno garbės reikalas.
Didžiuliai monitoriai ant dangoraižių sienų teikia akcijų biržų informaciją, rodo žinias, reklamas. Monitoriai metro rodo antiteroristinius filmukus apie tai, kad žmonės privalo stebėti vieni kitus ir ypač tuos, kurie turi didelius krepšius ar kuprines. Galbūt jie itartinai elgiasi, nervinasi, ar prakaituoja. Stebėti, ar jie nepalieka savo krepšių metro, o jei palieka, neleisti jiems išlipti.
Aišku šioje šalyje ir aitvarai negali būti paprasti priklausomi nuo vėjo ir žmogaus rankų. Čia populiari naujovė - RC aitvarai. Tai aitvarai, valdomi radiobangomis ir elektros varikliuku bei nėra priklausomi nuo vėjo. Sutemus, jie mirga įvairių spalvų elektros lemputėmis.
Tos kompanijos atstovai bandė mums paaiškinti, kodėl šie skraidantys objektai vadinami aitvarais, tačiau be neilono ir poros anglies pluošto vamzdelių mes neradome daugiau nieko, kas leistu šiam aitvarui taip vadintis. O ir vėjo jam nereikia
Ieškodami lobių užsukome į parką, kuriame radome vaikų aitvarų šventę.
Vaikai piešė and didelių delta aitvarų.
Išvykdami pabuvojome geriausiu tituluojamame Singapūro oro uoste. Čia tikrai įspūdinga: aplinkui orchidėjų sodai, relaksacijos zonos su tikrais medžiais ir vandens baseiniukais su spalvotomis žuvimis, kiliminės dangos, nemokamas internetas, visur pilna kompiuterių, kuriais gali naudotis nemokamai. Yra keletas mini botanikos sodų, tarp kurių ir drugelių sodas. Jame glaudžiasi apie 1000 įvairių drugelių rūšių.
Čia buvo paskutinis mūsų pasakojimas apie kelionę ir nuotykius Medaus mėnesio metu.

Medaus mėnuo: IV dalis - Kuala Terengganu ir Melaka

2009-06-04T17:19:00.019+03:00

Iš salų nusprendėme važiuoti į Melaką. Pakeliui vienai nakčiai strigome mieste Kuala Terengganu, nes visi autobusų bilietai į Melaką buvo išpirkti. Buvome pavargę, tad po miestą daug nevaikščiojome. Kuala Terrenganu - labiausiai musulmoniškas miestas iš mūsų aplankytų. Vakare visame mieste garsiai per gramofonus skaitomas koranas. Teko man po suknele džinsus užsimauti ir skarelę ant galvos užsirišti, nes kitaip gatvėje labai nejaukiai jaučiausi, kai musulmonės mane piktai nužvelgdavo. Nors ir nebuvau panaši į vietines damas, su džinsais ir skara esant nežmoniškam karščiui jaučiausi geriau.
Šiame mieste ragavome įvairių patiekalų, tarp jų ir tradicinio malajų patiekalo nasi lemak ir desertui tradicinių malaizietiškų ledų ais kacang. Nasi lemak labai skanus patiekalas, tačiau ledai nusipelno atskiro pasakojimo. Pradėsiu nuo skaniausios dalies. Taigi didelės ledų vazos viršuje skanaus plombyro rutulėlis, apibarstytas spalvotais žirniukais. Toliau pilna vaza žaldyto sniego, apipilto rožiniu sintetinio skonio saldžiu sirupu. Sniegas greitai tirpsta, todėl į ledus įkištas šiaudelis ištirpusiai masei siurbti. Jei pavyklsta nuvalgyti tą sniegą, o jei ne, tai jam ištirpus, randame beskonės rudos ir žalios žele gabalėlius. Jie nei saldūs nei sūrūs, tiesiog be skonio. Toliau saujelė kepintų žemės riešutų ir pasigardžiavimui konservuoti kokurūzai ir raudonos konservuotos, o gal virtos pupelės. Kadangi pats restorano šefas stengėsi mums patiekti kuo skanesnį maistą ir visą laiką stebėjo ar mums skanu, stengėmės tuos ledus valgyti. Bet kad ir kokie skanūs būtų prieš tai ragauti patiekalai, ledai 'nugalėjo'. Dar ilgai jautėme jų nelabai malonų skonį. Vaikščiodami po miestą praėjome ir didžiulį turgų, kuriame išdrįsome nusipirkti nacionalinio malajų vaisiaus durian'o.
Jo kvapą galima užuosti iš tolo. Už šio vaisiaus vežimą Singapūro viešuoju transportu gresia bauda. Sunku nusakyti šio vaisiaus kvapą, bet prisivertėme jo paragauti. Geltonas durian'o minkštimas savo konsistencija primena avokadą, skonis saldus, kvapas žiaurus. Paragavome labai nedaug ir tikrai nepamėgome. Po to bandėme mėtinius saldainius, alų, bet tas skonis burnoj nepasidavė ir kankino mane visą vakarą. Pirmąkart čia užsukome į prekybos centrą nusipirkti alaus durian'o skoniui užmušti. Pasirodo alus čia tikras blogis. Jį mums į maišelį įdėjo musulmonė kasininkė prieš tai ant rankos užsimovus kitą maišelį (panašiai kaip pas mus maximoj deda sausainius ar mėsą).Tada kasininkė nusiėmė maišelį ir kitas prekes sudėjo atskirai nuo alaus.
O autobusų stotyje išėjus iš tualeto arba prieš įeinant galima nusipirkti saldainių.
Melaka - miestas - kultūrų maišalynė. Per visą savo istoriją Melakoje be kinų ir malajų viešpatavo ir portugalai, ir olandai, ir britai. Miestas buvęs vienas žymiausių Azijos prekybos centrų. Visa tai atsispindi Melakos architektūroje ir miesto dvasioje. Čia daug europietiškos tipo pastatų. Yra netgi krikščioniška bažnyčia.
Miesto centre tekančia upe plaukioja valtys.
Melakoje jaučiasi europietiška dvasia. Baruose būdingas toks europietiškas "stiliukas".
Vakare Melaka žybsi lemputėmis tarsi Europoje per Naujus Metus.
Miesto Chinatown'e labai gražios budistų šventyklos it visur tvyro smilkalų kvapas.
Ryte daugelyje parkų girdisi Tai Chi muzika, vietiniai dieną pradeda mankšta.
O čia mūsų indiškas pusrytukas: indiškas blynas su bulvėmis ir kitomis daržovėmis viduje (pavadinimo tikrai neatsiminsiu) bei masala ir šalta kava.

Medaus mėnuo: III dalis - Perhentian salos- rojus žemėje

2009-06-04T12:49:00.013+03:00

Baltas smėlis, skaidrus žydras vanduo, karštis...tokius paplūdimius buvau mačiusi tik filmuose arba per 'Travel TV'.
Trijų dienų atostogas salose su programa "viskas įskaičiuota" buvau užsakius dar iš Lietuvos. Realybė pranoko poreikius. Apsigyvenome 20 km nuo žemyno esančioje saloje Pulau Besar. Gyvenome namelyje ant kranto, 10 žingsnių iki šiltutėlės Pietų Kinijos jūros. Va mūsų namelis:
Ir va vaizdas iš jo:
Ir vėl skanus maistas. Tik atvykę gavome pietus. Atneštų patiekalų ir puodo sriubos turbūt būtų užtekę 6 žmonėms. Aštri sriuba su vištiena ar krevetėmis, įvairiais grybais ir imbieru ir 2 patiekalai, dažniausiai žuvis, kalmarai, vištiena - visko daug ir viskas aštru. Atsigaivinimui arbūzas ir gaivus gėrimas su daug ledukų. Tiek valgėme per kiekvienus pietus ar vakarienę.
Paskutinė vakarienė pribaigė: ant žarijų kepta"ciela" žuvis su aštriu padažu, du dideli kalmarai, kepta vištiena, bulvės, salotos, ryžiai, gal kokios 8 dešrelės, dvi didžiausios riekės arbūzo ir gėrimai. Gerai, kad pusryčiams galėjome atsisakyti puodo nudlų ir paimti tik paskrudintos duonos su sviestu ir uogiene. Be abejo kava saldi su kondencuotu pienu. Net grįžus šį rytą Vytautas nuėjo į parduotuvę kondencuoto pieno ir tirpios kavos, kad jaustume tą patį skonį :)
Maisto buvo daug bet ir veiksmo buvo daug. Nesinorėjo tingėti paplūdimyje. Kartą per dieną gaudavome 3 valandų kelionę snorklinti. Išveždavo su nedidele valtimi mus kartu su keletu kinų (daugiau baltųjų kažkodėl neplaukė).
Vytautas jau beveik pasiruošęs nerti:
Žuvyčių ir koralų grožį sunku aprašyti. Gailėjomės, kad neturėjome povandeninio fotiko. Čia nuotrauka daryta iš valties:
Bet ne vien grožį mums vietiniai norėjo parodyti, nuvežė ir į "sharkpoint'ą" kur sekėme gidą ir ieškojome ryklio. Radome. Vienas 1,5m monstras praplaukė visai netoliese. Tada turėjome sustingti, kad ryklys mūsų nepalaikytu žuvimi. Per ilgą snorklinimą išbrinkdavo ir susiraukšlėdavo oda, nuspausdavo lastai, bet nesinorėdavo lįsti iš to nuostabaus povandeninio pasaulio.
Vieną popietę išėjome į džiungles 'pasivaikščioti'. Ten tamsu, drėgna ir baisu. Stengėmės laikytis trijų tabų, skirtų einantiems per džiungles:
- nedemonstruoti savo gebėjimų,
- nejuokauti apie gyvūnų užpuolimus,
- garsiai nekalbėti ir nedainuoti.
Kelionė buvo rami. Piktų žvėrių nesutikome. Tik pora varanų, vovierę ir keletą laukinių beždžionių. Ir tai tik išlindę iš džiunglių.

Medaus mėnuo: II dalis - Kota Bharu

2009-06-04T12:26:00.008+03:00

Iš Kuala Lumpur į Kota Bharu važiavome naktiniu autobusu. Autobusai ten pakankamai modernūs, ypač tie kurie veža dideliais atstumais. Atstumas tarp šių miestų yra apie 400 km, tačiau kelionė per kalnus trunka apie 9 val. Pakelės kavinėje nusipirkau arbatos. Va taip ją įpakuoja išsinešimui.
Čia vėl nustebino žmonių sąžiningumas. Padavėjas iš kavinės susirado mane prie autobuso, nes norėjo atiduoti man 20 centų grąžą, kurią palikau.
Kota Bharu - musulmoniškas miestas šiaurės rytuose. Jame apsistojome vienai dienai prieš keliantis į Perhentian salas. Taip pat čia norėjome pamatyti tradicinius aitvarus, kurie būdingi šiame regione. Aplankėme kultūros centrą, kur stebėjome tradicinius kovos menus ir klausėme tradicinės muzikos.
Vėliau ir patys buvome pakviesti pagroti šiais mušamaisiais instrumentais.
Radome nedidele dirbtuvę, kurioje grožėjomės aitvarais, šešėlių teatro figūromis, šilkinėmis skarelėmis ir paveikslais, kurios ten vietoje ir piešė.
Vieną šilko skarelę su aitvarais ir aš įsigijau.
Turistų informacijos centre sužinojome, kad netoli miesto yra "kite factory". Įsivaizdavome, kad tai aitvarų gamykla, kurioje žmonės daro aitvarus, nusprendėme būtinai ten nuvykti. Išsiaiškinome, koks autobusas ten veža ir kad kelionė trunka apie 20 minučių. Autobuse mums žmonės pasakė kur išlipti, o išlipę pagalvojome kad mus apgavo. Išlipome pakelėje, kur aplink mus buvo vien lūšnos, o priešais policijos nuovada. Ten ir nuėjome paklausti, kur čia rasti aitvarų gamyklą. Policininkas parodė namelį priešais, kurio patys žiopliai kažkaip nepastebėjome. Truputi kitaip įsivaizdavome aitvarų gamyklą :)
Gaila, bet buvo jau po 6 ir 'gamykla' nebedirbo. Vis tik labai norėjome pamatyti tuos aitvarus, o informacijos centre buvome gavę aitvarų meistro pavardę ir tel.nr. Jau norėjome skambinti, bet kas jei jis nekalba angliškai. Nusprendėme paprašyti policininko pagalbos. Savaime aišku, jis mielai sutiko padėti. Nežinome, ką jis kalbėjo su aitvaristu telefonu, bet mums gestais parodė, kad lauktume prie namelio. Po kelių minučių aitvarų meistras Safie Yusof atvažiavo motociklu ir rodos džiaugėsi mus matydamas. Nemažiau džiaugėmės ir mes. Nors angliškai jis nemokėjo, tai bendravome kaip sugebėjome, rodėme jam mūsų skraidinamų aitvarų nuotraukas likusias fotoaparate. Jis mielai leido apžiūrinėti savo meno kūrinius ir fotografuoti. O aitvarai iš tikro pasakiški ir jie skrenda.
Tokį aitvarą galima nusipirkti, tik gaila, negalėtume jo parsivežti. Todėl nusipirkome panašų suvenyrinį miesto turguje.
Vakare užsukome į naktinį maisto turgų užkasti. O kiek čia skanumynų net akys raibo.
Jūros gėrybės
Natūralios sultys išsineštinai.
Pirkom vištienos 'šašlyką'
Ir blynelį su bananais desertui.
Dar matėm daug saldumynų, bet jau nebetilpo
Kad ir kaip nešvaru būtu gatvėse, maistas labai šviežias ir jokių virškinimo problemų neturėjome.
Viešbutyje gyvenome ne vieni. Be mūsų kamabaryje dar buvo apsitoję 3 monstrinio dydžio tarakonai. Jie tokie dideli ir šlykštūs ir taip greitai bėgioja, kad nufotkinti nesinorėjo. Užmušti juos buvo per šlykštu, todėl juos išvijome iš kambario per duris, nes niekur nebuvo jokio plyšio, kad tokie monstrai tilptų įlįsti. Supratome, kad užmigti paprastai nepavyks, todėl išėjome gerti alaus.

Medaus mėnuo: I dalis - Kuala Lumpur

2009-06-04T12:24:00.000+03:00

Medaus mėnuo truko apie 10 dienų, tačiau per tas dienas įvyko tiek visko daug , kad net nežinau nuo ko pradėti rašyti. Kelionės smulkiai neplanavome, nusipirkome tik lėktuvo bilietus ir užsakiau keletą dienų Perhentian salose. Mano liga prieš kelionę ir vestuvių planavimas buvo svarbesni dalykai, tad medaus mėnuo liko 'kaip bus - taip'. Ir dabar grįžę drąsiai sakome: į Malaiziją sugrįžti norime. Ryškiausi įspūdžiai apie šalį: nuoširdūs ir sąžiningi žmonės (dauguma musulmonai), kurie mėgsta bendrauti ir užsieniečių nelaiko turistais-pinigų maišais; vietiniai labai ramūs ir tylūs, šypsosi visi, moterys, vyrai ir vaikai, jei tik pažiūri jiems į akis; daug daug šilko; laaabai skanus maistas ir laaabai neskanūs malaizietiški ledai bei vaisius durian'as; pasakiški paplūdimiai; saugumo jausmas; karštis ir drėgmė; netgi daug pinigų sunku išleisti; brangus tik alkoholis.
Nežinau, kaip čia viską sutalpinti į normalų rišlų pasakojimą.
Norėjome per savaitę pamatyti kuo daugiau, tad kiekvieną dieną būdavome vis kitame šalies mieste. Keliavome autobusais. Nenorėjome būti pririšti prie išnuomoto automobilio, o be to ir chaotiškas eismas, ir keliai ten ne iš paprastųjų :)

Po 13 valandų skrydžio iš Frankfurto per Bankoką nusileidome Kuala Lumpur. Iš karto pasitiko kokių 35 laipsnių karštis ir 'nesveikas' eismas gatvėse. Keliai, viadukai, automobiliai, motociklai, metro, traukinukai, pėstieji, einantys per gatvę bet kur ir bet kaip. Po dienos kitos mes irgi išmokome bėgioti per kelią neperėjose arba tiesiog tarp automobilių bei motorolerių.
Kiekviename mieste, kuriame lankėmės be malajų yra atskiri maži kinų ir indų miesteliai, o žmonės juose skiriasi ne tik savo išvaizda, bet ir elgsena, bei kultūra. Pirmą naktį nakvojome pas kinus - 'Chinatown'e, o vaizdingiau pasakius, tai Gariūnų turguje. Taigi pagrindinė Chinatown'o gatvė yra turgus, pilnas kioskelių, pirkėjų ir pardavėjų, kurie parduoda visokį pigų "šlamštą"- akinius, rankines, marškinėlius ir t.t. Viskas žybsi, spindi, žmonių spūstys. Kadangi atskridome pakankamai vėlai vakare, miesto apžvalgą pasilikome kitai dienai, o tą vakarą nusprendėme pavalgyti ir eiti miegoti. Ir va čia padarėme savo pirmąją didelę klaidą, nes netyčia užsisakėme 4 patiekalus. Ištikrųjų labai norėjosi visko pabandyti, todėl pasirinkome mažiausiais porcijas ir paėmėmė baklažanų, ryžių, vištienos ir tų jų ilgųjų makaronų "noodles, kuriuos aš labai mėgstu. Atrodo paprasta: mėsytė, daržovės ir ryžiai. Bet kai pamatėme visų "mažųjų" porcijų kiekį, (o pasirodo ryžiai irgi nebuvo paprasti ryžiai, o su gal 8 ingridientais, tame tarpe ir mėsa, ir krevetės) supratome, kad lengva nebus. Bet buvo taip skanu, kad norėjosi dar ir dar.
Vieta pavalgyti - restoranas, o tiksliau tai plasmasiniai staliukai ir kėdės ant šaligatvio tame turguje. Malaizijoje daug kur taip, žmonės valgo gatvėse. Už maistą sumokėjome apie 45 ringitus (apie 30 Lt), kurių trečdalį sudarė alaus kaina. Čia buvo mūsų viena brangiausių vakarienių Malaizijoje(visgi sostinė), vėliau prisivalgydavome jūros gėrybių už 10 -20 Lt per abu. O alkoholis (tiksliau alus, nes kai paklausiau vyno, padavėja tik nusijuokė) ten labai brangus (7-8lt už 0,33l) ir jo ne visur galima gauti, paprastai tik pas kinus arba prekybos centruose. Po vakarienės nušliaužėme iki savo viešbučio lovų ir nusprendėme kitąkart tiek daug nevalgyti :)
Tik atvykus į šalį neįmanoma nepastebėti žmonių draugiškumo ir komunikabilumo. Visi šypsosi, daugybę kartų žmonės klausė mūsų iš kur mes ir norėjo bendrauti. Kai gatvėje sustodavome pažiūrėti į žemėlapį, žmonės prieidavo ir paklausdavo, ar reikia pagalbos. Bet neįkyriai. Net prekeiviai nekiša prekių į akis, pats ramiai gali viską apžiūrėti ir išsirinkti (sostinėje šiek tiek įkyresni, bet kelio nepastoja). Taigi antrąją dieną nusprendėme apžiūrėti sostinę ir naktiniu autobusu važiuoti i Kota Bharu. Kuala Lumpur aplankėme "Indiantown'ą", kur man didžiausią įspūdį paliko šilkas ir įvairiausi jo gaminiai. Beto jis čia labai pigus.
Jo daug, jis visur, parduotuvės, gatvės, žmonės - visur šilkas. Įvairių spalvų ir pluoštų.
Trumpam užsukome į džiungles (parką) miesto viduryje, kuriomis miestas labai didžiuojasi ir stengiasi išsaugoti.
Na ir kaipgi nenueisi prie šalies pasididžiavimo - bokštų dvynių - Petronas Twin Towers. Mums pasisekė ir nereikėjo stovėti eilėje, kad patekti į bokštų prezentacija, bei užkilti į apžvalgos aikštelę jungiančią bokštus. Va kaip atrodo tas didžiulis modernus miestas iš viršaus.
Ir iš apačios :)
Visur mieste gatvelėse tarp namų pilna kondicienierių. Kaip pas mus šildymo sistema žiemą, tai pas juos šaldymo, tik visą laiką. Atrodo kai mes žiemą užbėgam į parduotuvę ar kitur sušilti, tai čia stabtelėdavome parduotuvėse atvėsti.
Beje, autobusuose žmones veža kaip šaldytas prekes, t.y. taip pašaldo, kad net su džinsais ir megztiniu šalta nors lauke apie 30.

Pakilome skristi kartu

2009-06-04T10:39:00.006+03:00

Viskas paprasta ir nuoširdu - Mes susituokėme. Šventa priesaika prie altoriaus ir nieko kito išskyrus meilę. Tikrai gera mylėti.
Ačiū visiems, kurie su mumis!
O šiaip, čia tik pradžia.. gyvenimas tik įsibėgėja :)

T4 skrenda

2009-05-19T16:13:00.007+03:00

Taigi turėjau laiko išbandyti T4. Įspūdžiai

Bendrai
Aitvaro sparnų mojis 2,45m, taigi aitvaras tikrai nemažas, tačiau traukimas(dragging, pulling) visiskai nėra didelis.
Smagu, kad skrenda pučiant nedideliam 2-3m/s vėjui.
Reguliuojasi viršutinis bridlas. Šiems nustatymams aitvaras gan jautrus, todėl praplatėja valdymo prie įvairaus vėjo galimybės.
Precizikoje aitvaras tikrai puikus, nepasiduoda gūsiams, t.y. nepradeda drebėti ir šokinėti skrendant vienoje linijoje. Kampus, puslankius pavyksta daryti be problemų. Kiek bandžiau ir 2point landing'as nesunkiai pasidaro.
Trikinimas
Hm.. na aš tikrai dar tik pradžiamokslis trickinant, taigi ir nedaug ką galiu pasakyti.
Visų pirma bandžiau padirbėti su axceliu, po dešimt minučių gavosi puikiai figūrą atlikti i abi puses.
Darant turtle, reikia pakankamai didelio mosto. Tada padariau ir Lazy Susan.
Aitvaras sunkiai lenda į Fade poziciją (iš ko prasideda daug kitų triukų). Bandžiau ir su svoriu uodegoje ir be...sunkiai gaunasi, taigi dar reikės padirbėti.
Susirašiau su Peter'iu iš Airdynamics, tai jis man pasiūlė dar keletą 'tips&tricks' darant triukus.
Išvada
T4 -'competition' aitvaras - skrenda prie lengvo vėjo, kontrukcija neatrodo lengvai pažeidžiama, puikus precizijoke ir prsijaukinamas triukuose.
Dviem tokiais aitvarais skrisime poroje su Dalia, taigi mūsų laukia daug darbo, emocijų, laimingų akimirkų ir nusivylimų, bei svarbiausia daug gero laiko su aitvarais po atvirtu dangumi.

Atvyko T4

2009-05-11T16:27:00.004+03:00

Laukėm laukėm ir sulaukėm.. atvyko mūsų naujieji aitvarai - Airdynamics T4! JE!

Ką vertėtų paminėti tai, kad pirkti betarpiškai iš nuoširdžiai bendraujančio gamintojo yra iš tiesų geras jausmas. Su Peter'iu Taylor'u (Airdynamics vadu) derinome aitvaro spalvas, konfigūracijas, paprašėme pabandyti naujus aitvarus paskaraidinti ir bendravome įvairiais klausimais. Tikrai jauti lyg aitvarai, būtų sukurti specialiai tau, todėl jie įgauna visai kitą vertę. Mes tikrai esame jam labai dėkingi. Nors nesame profesionalai ir dar toli gražu neišnaudojame visų aitvaro galimybių, bet turime galimybę skristi poroje, vienodais aitvarais ir tobulėti tobulėti tobulėti.. svarbu, kad nelūžtų nei aitvarai nei aitvaristai :)

Kagi Dalia, kolkas dar skristi negali, bet aš nekantrauju skraidyti ir bandyti naujuosius T4.
Sekite blogą :) Bus nuotraukų iš pirmų testų!
Ačiū Airdynamics!

Lūžo aitvaristas

2009-05-04T09:15:00.011+03:00

Kartais lūžta aitvaro vamzdelis. Suskausta širdį, kai aitvaras nepatyrusių rankų ir vėjo pagalba bloškiasi į žemę ir kartais subyra į keletą dalių. Bet tai tik anglies pluošto vamzdeliai, - dažniausiai numojame ranka kaip į nevertą nervų ir liūdesio dalyką, nes užtenka vamzdelį pakeisti kitu ir vėl galima skristi.
Jei lūžta aitvaristas, problemų gerokai daugiau.
Prieš porą savaičių lūžau aš. Tiksliau, lūžo raktikaulis dviejose vietose ir dar neaišku dėl alkūnės bei žasto. Neminėsiu čia kaip kodėl ir kas dėl to kaltas. Tik paminėsiu, kad tai buvo absurdiška situacija, o gydytojai stebisi, kad tokių lūžių per savo praktiką yra nedaug regėję.Tikrai nesinori auklėti ir patarinėti kitiems savo pavyzdžiu kažko nedaryti ar daryti. Kai kas sako, pagalvok, kokių baisesnių dalykų galėjo nutikti, o čia tik lūžis. Bet...Dabar yra pats faktas. Ne kas galėjo, jeigu būtų.. Dabar esu mažiausiai mėnesiui išmesta iš gyvenimo. Po to, beveik visa vasarą jokių aktyvių veiksmų, jokių baidarių, aitvarų, snorklinimo, šokių. Esu įrišta į įtvarą, kuris nuolat kelia skausmą. Pirmąją savaitę nuolatiniai lankymaisi ir konsultacijos pas gydytojus. Vaistai nuo skausmo, ištinusios rankos. Pati negaliu nei nusiprausti, nei apsirengti, nei susišukuoti, nei pasidaryti valgio. Važiavimas mašina sukelia skausmą ir yra didžiausia kančia. Miegoti galima tik ant nugaros, po mentimis pasikišus nepatogius paaukštinimus. Trumpam išėjau į lauką pasidžiaugti pavasariu ir gavau akies uždegimą nuo žiedadulkių, nes imunitetas nusilpo - visą laiką prabuvus kambary, nesu pratusi prie pavasario. Nors viena akis nuolat verkia ir vos mato, džiaugiuosi, kad po dviejų savaičių jau galiu normaliau naudotis kompu. Prieš tai tebuvo spaudinėjimas kaire ranka. Dabar jau šiek tiek ir dešinė gali dirbti, kol stipriai neištinsta. Kai menties skausmas atlėgo, problemą kelia ištinus ranka. Gydytojai spėlioja kad dar gali būti skilęs dilbis ir žastas. Bet ne tame esmė, ne tam rašau, kad gaučiau užuojautos, ar vėl kažkas pasakytų: pagalvok, kad galėjo būti blogiau, arba nereikėjo daryti to ir ano. Užuojautos turiu pakankamai iš pačių artimiausių ir mylimiausių žmonių. Rašau, nes man labai įdomu išdėstyti savo suvokimą, kuris būnant sveikai tikriausiai ir neateitų. Vistik turiu mėnesį laiko viskam perkratyti savo galvoje.
Kad ir koks tai būtų susirgimas, jis yra, ir aš dėkinga šiuo atveju dėl keleto dalykų. Turbūt tik nesveikas žmogus supranta, kokia laimė yra būti sveikam. Sveikas žmogus tai žino, bet tik susirgęs tai pajauti taip stipriai ir taip skaudžiai. Visi gyvenimo laimėjimai, tikslai, problemos, ginčai tampa tokie menki, kad apie juos net nesinori galvoti. Tikrai atrodo, jog kai pasveiksiu, būsiu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.
Labai keistai jaučiuosi, nes gyvenimas nesustoja. Visi žmonės toliau gyvena savo geresnius ar blogesnius gyvenimus, viskas teka savo ritmu. Pasaulis, atrodo, sukasi kaip už stiklo. Esu labai dėkinga tiems, kurie kartais aplanko ar pasiteirauja kaip sekasi. O ypač gera, kai tiek daug žmonių prisiminė mano gimtadienį. Kad ir kaip tai bebūtų žiauru, tokiais atvejais supranti, kas yra tavo draugai.
Po trijų savaičių sakysiu santuokos priesaiką. Dėka mano ligos ši priesaika man turės visai kitą prasmę. Dabar kiekvienas jos žodis man reikš labai daug ir bus labai tikras.
Aitvarus galėsiu leisti tik už poros mėnesių. Kaip nors išlauksiu. Su mylinčių žmonių pagalba visada lengviau.

Mokėmės skristi pas anglus

2009-04-07T22:43:00.032+03:00

Kelionę pas anglus planavome nuo rudens, nuo tada, kai jie atvyko i Lietuvą ir pakviete mus apsilankyti pas juos. Nusprendėme palaukti pavasario, šiltesniu orų ir pasinaudoti kvietimu. Turėjome keletą kelionės tikslų: aplankyti Allan ir Marilyn Pothecary (žinomus kaip Close Encounters) - "išprotėjusius" dėl aitvarų žmones, taip pat išbandyti kuo daugiau ir išsirinkti komandinius aitvarus bei skristi skristi skristi. Visi norai atsipirko su kaupu. Praleidome ten nepilnai 4 dienas, bet parsivežėme tiek įspūdžių, kod rodos buvome ten mažiausiai savaitę atostogų. Beje, ten jau žydi sodai ir pavasaris įsibėgėjęs.
Stanstede nusileidome ketvirtadienį po pietų. Allan pasitiko mus oro uoste ir apgyvendino savo namuose. Tokios šiltos ir nuoširdžios viešnagės nesitikėjome. Visų pirma Allanas pabrėžė, jog miegosim lovoje, kurioje miegojo ir pats Carl Robertshaw :). Valgėme Allano ir Marilyn gaminamą maistą (nors apie anglišką maistą būtų atskira tema, tik trumpa išvada, jog lietuviško maisto niekas nepakeis). Dar ta patį vakarą po kelionės išvažiavome skristi. Vieta, kurioje dažniausiai Close Encounters skraido - ganykla prie žymiųjų Stonehenge.
Su šypsena žiurėjome, kaip Allanas nušvinta iškėlęs aitvarą ar turėdamas galimybę pasidalinti aitvarų valdymo patirtimi. Atrodo, galėtų pasakoti ir pasakoti ir mokyti be galo. Mes pavargdavome, o jis dar ne :) Va tiek aitvarų veždavomes skristi kasdien + Marilyn paruošti pietūs + 4 žmonės - viskas tilpdavo į Ford Focus.
Penktadienį iškart po pusryčių vėl išvažiavome skristi. Išbandėme T4 UL, skridome su HQ Falcon'ais. Vėjas ypatingai nedžiugino, todėl tą dieną Allanas mus pavežiojo po vietinius miestelius. Surinkome keletą lobiukų. Aplankėme Salisbury. Senas, jaukus tipinis angliškas miestas, žymus savo katedra su aukščiausiu bokštu Didžiojoje Britanijoje.
Esant beveik nuliniam vėjui buvo puiki proga išbandyti vienastropį HQ Hybrid 240. Tikras meditacinis aitvaras. Sklendžia kaip paukštis. Plačiai ir aukštai jei tik stropos pakanka. Šį aitvarą matėme sklendžiantį patalpoje aitvarų festivalyje Diepėje. Dabar turėjome galimybę patys išbandyti.
Vakare jau buvome besėdantys vakarieniauti, tačiau pamatėme, kad pradėjo "pūsti" ir staigiai išrūkome į artimiausią futbolo aikštelę. Mokėmės pakelti aitvarą iš bet kokios padėties, teisingai nuleisti, axelį, porinio skridimo ir t.t. Bandėme pakelti HQ Trion, bet jam vėjo neužteko. Tuo tarpu Falcon'ai visai neblogai skrido. Parsivežėm daug mažų naudingų patarimų, kurie šiaip į galvą patiems nebuvo atėję. Kaip pvz. kai stropos tampa nevienodo ilgio, kad nereiktų nuolat vienos trumpinti, užtenka prie rankenos pririšti keletą mazgelių ir esant poreikiui stropą pailginti ar patrumpinti juos perkeliant. Taip pat pasinaudojome patarimu stropų gale prie bridlų pridėti prailginimus tam, kad skrendant poroje nenukentėtų stropos, o tai viena pažeidžiamiausių vietų.
Šeštadienį buvo suplanuota kelionė į Southampton'ą apsižvalgyti ir šalia esančio Portsmouth - vėlgi paskristi. Ten mūsų laukė visa aitvaristų chebrytė, 4 Matrix mums atėjus suskrido "Welcome baletą". O chebrytė rimta, kaikuriem ne mažiau 70, bet skrenda... na nieko, kai aš 70 sulauksiu irgi neprasčiau pavarysiu tikiuosi.
Buvome pakviesti skristi 6 Overių komandoje. Ima jauduliukas, kai jautiesi atsakingas už kitus, bet labai smagu, kai pavyksta suplanuoti elementai. Beto: dėkui Toniui už palaikymą.
Neišvengėm ir nelaimės, du Overiai susidūrė. Džiaugėmės širdyje, kad ne mūsų :)TonisTonis trikina.. bando Airdynamics Insider..jam 70..jis nežada sustoti..nuolat suka suktinukę ir diskutuoja, kad vėliau bandytas Widowmaker'is netoks gerulis.
Teko išbandyti ir žymųjį tituluotąjį Carl Robertshaw Fury. Pastarasis buvo vienas iš variantų renkantis komandinį aitvarą. Tačiau anglai buvo teisūs -Fury ne merginoms. Pagrindinis aitvaro minusas, kad didelis sparnų mojis sukuria nemažą trauką ir netgi prie nedidelio vėjo reikia daug jėgos. Pučiant stipriau, sunkiai jį išlaikiau. Anglai juokavo, kad šis aitvaras sukurtas tokiems jaunuoliams kaip Vito, t.y. aukštiems ilgarankiams. Fury reikalauja stiprių ir didelių judesių.
Gan mielas ir paklusnus pasirodė Sky Burner Widowmaker. Axelį jis vartė be jokių problemų ir labai stabiliai. Net Vito sau ramiai axelino, ko prieš tai nesugebėjo padaryti su nei vienu aitvaru (sorry, Vito).
Vėjui sustiprėjus buvome supažindinti su super vented T2. Šis aitvaras sukurtas prieš 10 metų yra užsitarnavęs komandinio aitvaro vardą. Jį savo krepšyje turi pats Ray Bethell. Dabar T2 gaminamas tik pagal atskirus užsakymus. Priklausomai nuo vėjo stiprumo, šiam aitvarui galima nuimti arba pridėti vėjo absorberius.
Sekmadienį vėl skridome. Tą dieną mums savo "show" rodė Close Encounters. Netgi su muzika.
Beje balandžio 26d. Anglijoje vyks aitvarų baleto varžybos, kur bus vertinamas vienintelis kriterijus - atitikimas muzikai. Manau, visai nebloga idėja.
Paskutinę savo viešnagės dieną pasinaudojome galimybe paskraidinti Atelier Transfer. Kažkada paklausiau Allan, jei iš visų jo kadanors skraidintų aitvarų reikėtų išsirinkti tinkamiausią aitvarą komandai, ką jis pasirinktų. Ir jis atsakė Atelier Transfer. Todėl labai norėjosi šį aitvarą patiems pabandyti. Labai solidus ir gan lėtas aitvaras, labai stabilus ir turintis nemažai jėgos. Precizinis bet ir darantis triukus, tik labai lėtai. Tačiau kai reikėjo apsispręsti, jo nepasirinkome. Tranfer sukurtas Ramlal Tien. Kai pirmą kartą pamačiau kaip skrenda Ramlal komanda Basingstoke, likau nustebinta. Gaila, pernai jie negalėjo atvykti i Lietuvą. Šiemet Ramlal Tien man parašė pats ir pasisiūlė atskristi pas mus. Galbūt, kažkada turėsime progos pasimokinti ir iš jo ir jo komandos.
Taip pat išbandėme ir Benson'o Deep Space. Jei labai labai atvirai, man labiau patiko Widowmaker, kas liečia trikinimą, bet Vito tiesiog įsimylėjo Deep Space - "šį didelį žaislą".
Ir galiausiai mūsų pasirinkimas: Airdynamics T4 STD. Puikus, precizinis aitvaras, atitikęs visus mūsų keltus poreikius. STD versija kuo puikiausiai laikėsi ore net ir esant labai silpnam vėjui, kai Transfer ar Falcon nebuvo net šansų pakelti. Išbadėme ir Vented bei UL versijas.
Kreipėmės į Peter Taylor'ą (Airdynamics vadą) ir apsitarę užsakėme aitvarus. Jau laukiam nesulaukiam savo gaminamų dviejų T4 :) Geras jausmas žinoti, kad tavo aitvarą gamina pagal užsakymą ir derinti įvarias jo gamybos detales. Šiandien galiausiai apsisprendėme dėl audinio spalvų ir išdėstymo. Beje, mums labai pasisekė, jog paėmę T4 labai geromis sąlygomis gavome du T2 Vented. Parsivežę šiuos aitvarus i Lietuvą iškarto pakrikštijome prie Balto. Kaiptik putė stipriai. Bandėme sklandyti ir bražyti figūras, bet trumpai, nes buvom labai pavargę po beveik bemiegės nakties oro uoste.
Tai tiek iš mūsų trumpos, bet turiningos kelionės. Lauksim ir skrisim...

Vieną kartą ant Galvės ežero

2009-03-12T11:14:00.004+02:00

Tai buvo žiemos pabaiga. Stiprus vėjas, nedidelis šaltukas bei šviečianti saulė vijo mus iš namų. Pasukome Trakų link apsiginklavę aitvarais bei Mončiaus snieglente.
Vėjas nebuvo super stiprus, o ir mano powerkite'as nelabai didelis, taigi didelės traukos nebuvo, tačiau vistiek bandėme pakinkyti vėją aitvaru ir snieglente. Nors greitis ir nebuvo didelis, bet pračiuožti kelis kartus po 200-300 metrų pavyko :)
Reikia didesnio aitvaro esant mažesniam vėjui; bei man asmeniškai dar reikia geresnių snieglentės valdymo įgūdžių:)
Mončius, Indrė, Chyvas, Frontas bei Dalia dar spėjo paleisti ir kitus aitvariukus. Aš tuo tarpu spėjau eilinį kartą sulaužyti mūsų FC :(
Tikrai fantastiška saulėlydžio (ir FC) nuotrauka.
P.S. Autorinės nuotraukų teisės priklauso Chyvui.

Ryga - Vilnius: vežėm pavasarį

2009-03-08T19:46:00.005+02:00

Ryte prasimerkus pirmiausia pamačiau žaliais drugeliais išmargintas lubas, o pro langą švietė saulė. Atrodo į Rygą pavasaris atėjo anksčiau. Papusryčiavę ir prisipylę termosą karštos arbatos išvažiavome Jūrmalos link. Pakeliui paėmėme keletą lobių. Prieš keletą dienų Latvijoje TV rodė laidą apie geocaching'ą, taigi geocacher'ių čia iškart padaugėjo. Tai mums papasakojo vieno lobio beiškant sutiktas geocacher'is, tai pastebėjome ir iš log'ų. Beje kai kurie latviai lobių ieško naktim.
Jūrmaloje į švyturį lipti neišdrįsome. Pasilikome kitam kartui :) ėjome geriau aitvarų leisti. Vėjas nebuvo idealus, bet neblogas. Ech, greičiau atšiltų. Labai norisi skristi.
Vilniaus link užsukome į Iecavą pasivaikščioti po parką ir toliau Bauskos pilį lobio paimti.
Labai stengėmės vežamo pavasario nepamesti, bet Lietuvoje pasitiko niūri dulksna ir žvarba. Tikimės, pavasaris čia tuojau pasirodys.

Paprasčiausias būdas pabėgti

2009-03-07T18:56:00.011+02:00

Dabar rašau iš Rygos. Tiesiog pastaruoju metu taip pavargome nuo streso, darbų ir šalčio, kad pajutome neatidėliotiną poreikį pabėgti. Iš patirties žinau, kad geriausiai plauna mintis nauji vaizdai ir nauji žmonės. Kaip tai padaryti neimant atostogų ir neišleidžiant puse atlyginimo?.. Nei aš, nei Vito nebuvome Rygoje. Girdėjome, kad ten gražu, be to yra daug cach'ų. Reiškia nuspręsta. Atsikėlėme pieš 7 ir palikę Smalei saugoti namus išvažiavome.
Rygoj iš tikro gražu. Gražus senamiestis. Aplink senamiesti man dvelkė sovietiniais laikais, bet sanamiestį verta aplankyti. Vaikščiojome pagal cach'ų žemėlapį (įsitikinome, kad latviai lobiukus slepia tikrai išradingai). Sukorėme beveik 17km. Mintys tikrai išsivalė, visi rūpesčiai pasiliko kažkur Lietuvoje. Be to oras buvo nuostabus. Nei vieno debesėlio ir kvepia pavasariu. Dabar pavargę ir išsišiepę (su alaus buteliu) sėdime jaukiame hostelyje. Čia kažkur turėtų būti židinys, sauna, čia galima rūkyti shisha ir garsiai leisti muziką :DD Šiandien jau vaikščioti nebesinori. Ryt važiuosime prie jūros leisti aitvaro.
Aukštai
Per Dauguvą milžinas Kristupas nešiojo žmones. Tai pasakoja legenda apie Rygą.

Gerai varo
Seniausio Baltijos šalyse kino teatro posteriai vis dar piešiami.

Skraidymo sezonas atidarytas

2009-02-10T21:00:00.011+02:00

Praėjusį šeštadienį paėmėme stropas į rankas pirmą kartą šiais metais. Skraidymo sezoną atidarė FC.
Kauniečių aitvaristų buvome pakviesti i Kauną skristi ant marių ledo.
Ne tik aitvarai tą dieną buvo ant ledo.
Oras truputį per daug atšilo, ledas buvo šlapias, o man, kaip visada, vistiek buvo labai šalta. Bet gražu.
Niekaip nesuprantu, kaip žmonės skrenda žiemą... :)
Vis dar labai gaila Overiuko, kad ir kur jis dabar bebūtų : (
Jau pradėjome dairytis naujų aitvarų šiems metams. Svarbiausias kriterijus - komandinis aitvaras. Imsime du.

Ola amigos! Grįžom is Meksikos

2009-01-14T18:38:00.040+02:00

Grižome pirmadienį vėlai ir kitą dieną iškarto į darbą. Dar kankinama "jetlag'o", užkritusia nuo "snorklling'o" ausim mintimis dar nenoriu būti čia, kur liūdni veidai, pokalbiai apie krizę ir visur stresas. Dar norisi pabūti ten, kur šilta, jūra kieme ir kur galima pabėgti į kitą nuostabų pasaulį tik ikišus galvą į sūrią jūrą. Snorklinti pabandžiau pirmą kartą ir užkabino. Panašiai kaip aitvarų leidimas, kai tikrovė pasilieka kažkur toli. Todėl ir norisi šią kelionę aprašyti aitvarų bloge, nors aitvaro net nebuvau ten išskleidus. Norėjau tai padaryti, aitvarą vežiausi, bet per mano žioplumą Overis liko kažkur: gal Gatwicko oro uoste, gal lėktuve. Kažkur tikriausiai liūdi. Kad ir kaip po to jo ieškojome, neberadome. Vienintelė paguoda ta, kad leisti jo beveik nebūtų buve kur, Cancun'o ir Akumal'o paplūdimiai siauri, nors vejo buvo daug ir gero. Ateis pavasaris, įsigysiu naują, jau pradėjau dairytis, kas galėtų pakeisti Overį.

Meksikoje praleidome 2 savaites. Taip ilgai dar nebuvau atostogavusi. Dėl daugybės įspūdžiu atrodė, kad buvome ten mėnesį. Jei ne nuotraukos, kai ko net neprisiminčiau. Pirmos 4 dienos prabėgo Cancun'e. Galiu drąsiai sakyti, kad niekada ten negrįžčiau ir niekam nerekomenduočiau važiuoti, jei norite pamatyti Meksiką, o ne į Ameriką. Didžiuliai milžiniški viešbučiai, išlepę amerikiečiai, vakarus leidžiantys klubuose, jokių beach party Naujųjų Metų išvakarėse. Net priėjimą prie jūros sunku rasti, nors visi palūdimiai teoriškai yra vieši, viešbučiai susijungę į grandinę ir taip uždarę patekimą iš gatvės prie jūros.
Amerikiečiai ten nėra mėgstami. Į europiečius vietiniai žiūri daug palankiau. Nors šiaip žmonės toje šalyje beveik nesišypso, ypač turistams, kurie vietiniams tėra pinigų maišai. Kadangi pirmosioms dienoms buvome iš anksto užsisakę viešbutį, Cancun'e praleidome 4 dienas, kitu atveju, ten nebūtume taip ilgai likę. Vykstant į Meksiką, nepatarčiau iš anksto internetu rezervuoti nei viešbučių nei nuomotis automobilio, ten nuvykus galima viską rasti žymiai pigiau. Naujuosius sutikome paplūdimyje, o po vidurnakčio Corona, tekila ir Bob Marley koncertas vietiniame lauko bare. Žinoma ir geocaching'as nebuvo pamirštas visų atostogų metų. Ieškodami lobio Cancun'e sutikome pirmąją kelionėje iguaną, nors vėliau jų matėme daugybę. Jei kur tik saulė ir akmenys, ten būtinai sėdės ir lauks iguanų gauja :)
Vieną dieną iš Cancun'o persikėlėme i salą Isla Mujeres (Moterų sala). Kol ši sala dar nebuvo apgyvendinta žmonių, ji buvo mėnulio (taip pat laimės, medicinos, pertekliaus) deivės Ixchel šventovė.
Prie šios deivės skulptūros saloje nuvedė cach'as. Į salą užbėgome tik trumpam, tik paimti keletą lobių ir pasilepinti paplūdimyje. Dieną praleidome mažoje valtelėje plaukdami aplink salą. Pasak draugo iš Sicilijos, jei nori pamatyti tikrą salos grožį, geriausia ją apžiūrėti iš išorės. Šiuo patarimu ir pasinaudojome. Išsinuomojome valtelę kartu su mumis besirūpinusiais 2 meksikiečiais. Šioje saloje žmonės gyvena tikrai skurdžiai, daug lūšnų ir apleistų pastatų, daug dirbančių vaikų gatvėse, daug šunų. Vienas lobis atvedė į kitą pusę salos šalia lūšnyno prie jūros. Ėjome keliu, kurio vienoje pusėje lūšnynai, o kitoje jūra. Va tokiuose nameliuose ten gyvena žmonės, bet su kokiu nuostabiu vaizdu į jūrą.

Sausio 1-ąją palikome Cancun'ą, naujus metus pradėjome keliaudami. Iš Cancun'o patraukėme į Meridą, toliau į Campeche, Palenque, San Cristobal, Escarcega, Akumal. iš viso 3000 km. Kiekvienas miestas kažkuo skirtingais ir savaip žavus.

Pirmoji naujų metų diena. Kelionė iš Cancun į Meridą. Išvažiavome gan vėlai ir iki 17val. nespėjome į Chichen Itzą, teko į ją grižti kitą dieną. Ten visgi žiema, nors termometras rodė virš +30 celsijaus. Saulė leidžiasi gan anksti, 18 val. - tamsu. Daugelis lankytinų objektų žiemos metu atidaryti tik iki 17val., tad į kai kuriuos nespėjome.
Merida - miestas, kurį pasiekėme vėlai vakare, todėl apžiūrėti pavyko tik kitos dienos ankstų rytą.
Rytinės saulės apšviestas man šis miestelis pasirodė labai žavus, nors daugeliui jis nepatiko lyginant su kitais veliau matytais. Visi mūsų aplankyti miestai ar kaimai, didesni ar mažesni, maždaug vienodi: centre aikštė su jaukiomis kėdutėmis ar suoliuokais, bažnyčia, o aplink gan vargani įvairiausių spalvų gyvenamieji namai.
Chichen Itza - tobula majų piramidė - vienas iš 7 pasaulio stebuklų. Aišku, būtina prie jo nusifotografuoti :).
Piramidė įspūdinga, bet jei atvirai, man labiau patiko vėliau aplankytos ne tokios žinomos, be turistų ir niekalų pardavėjų aplinkui Becan, Palenque, Coba piramidės, į kurias įlipę jautėmės pasaulio valovais (Tik kai kurie valdovai po to nulipti labai bijojo).
Ir kaip gi be iguanos. Sėdėjo ant akmens ir viską matė.
Iš Chichen Itzos pasirinkome kelią per kaimelius link Campeche. bandėme spėti į Uxmal, bet diena pasirodė per trumpa ir iki 17 val. nebespėjome. Užtat kelias per kaimus liks atminty ilgai. Vargani nameliai be langų ir durų, kai kuriuose iš jų matyti būrys žmonių, susispietęs prie vienintelio televizoriaus, gatvėse vaikai ir šunys, vyrai su šautuvais važiuojantys dviračiais, coca-colos ir coronos logo užrašyti tiesiai ant mažyčių parduotuvėlių sienų, ir nė vieno girto žmogaus, kad ir koks mažas kaimelis bebūtų. O žmonės kaip iš muilo operų - su skrybėlėm, plačiais diržais, moterys margomis gėlėtomis suknelėmis. Keista, bet niekur nematėme kapinių.
Campeche - miestas prie Meksikos įlankos. Jį vėlgi pasiekėme tik vėlai vakare. Ir vertėjo. Miestas papuoštas kukliai, bet labai gražiai.
Iš Campeche leidomės į Palenque. Kuo žemiau, tuo daugiau džiunglių. Prieš išvažiuodama įsivaizdavau, kad Meksikoje bus sausa ir daugybė kaktusų, iš kurių jie gamina tekilą, o buvo viskas atvikščiai. Tropiškai drėgna, daug žalumos, džiunglės, kalnai. Prie Palenque majų piramidės džiunglėse. Viena iš nedaugelio vietų, kur nesutikome iguanų, vietoje jų pasitiko beždžionės.
Palenque patekome į miesto šventę. Šeštadienio vakaras, miesto gyventojai susirenka i miesto aikštę ir linksminasi, groja gyva muzika, ir visi šoka. Jokiu girtų paauglių, jokių sudaužytų butelių, visi šoka: vaikai, jaunimas, pagyvenę žmonės.
Aplankę Palenque patraukėme į kalnus, į San Cristobal. Vieningai su Vytu nutarėme, kad jei dar kada važiuotume i Meksiką, šį miestą būtinai aplankytume. Revoliucionierių šūkiai ant pastatų sienų, daug universitetinio ir ne tik jaunimo, rasta, hipiai, reggy muzika, vietiniai senyvi kalnų žmonės tarsi iš praeito amžiaus, su tautiniais drabužiais, labai panašūs į indėnus, moterys ilgomis juodomis kasomis, policija su automatais rankose. Šiame mieste slėpėsi Che Guevara, veikia Zapatistos, turguje galima nusipirkti Subcomandante Marcos tipo kaukių . Čia praleistas laikas man labiausiai įsiminė. Ne veltui palikome viešbutyje fotiką, kurio bėgome pasiimti ir tą vakarą atsiskyrėme nuo draugų. Jaukiame bare ragavome skanios (netgi man skani!) tekilos, po to radome mažytį rastamanų barą, kuriame garsiai grojo muzika, atidarytos durys buvo nuklijuotos masažų ir spa skelbimais, barmenas sąskaitą rašė plunksna ir maišė labai stiprius cuba libre (būtinai ten sugrįžčiau, baro atmosferą net sunku aprašyti). Ir galiausiai šokiai nedideliame klube grojant reggy muzikai. Ten kažkokia jauki dvasia, visiškai kitaip nei kitose Meksikos vietose. Miestas 2 km aukstyje kalnuose, todel ten vėsu. Net savo žieminę striukę teko išsitraukti. Dabar gailiuosi, kad vietiniame turguje beveik nieko nepirkau. Šiltos, meksikietiškais raštais ir spalvomis išmargintos kepurės, megztiniai, nuostabiai gražios odines rankinės ir kuprinės, juostelės ant rankų, diržai. Ir viskas dvelkia tokia hipių dvasia. Pagalvojom, jei tokį turgų perkėlus i bet kurią Europos vietą, išpirktų jį per pusę dienos visą. Idomumo dėlei užbėgome ir i maisto turgų. Gailėjau vištų ir gaidžių, kuriuos galvom žemyn surištom kojom gyvus nešiojo pardavėjai. Spalvų tame mieste daug kaip ir visoje matytoje Meksikoje, bet San Cristobalio spalvos ne tokios ryškios kaip kitur, tamsesnės ir nepaprastai gražiai suderintos (čia ypač apie drabužių spalvas). Meksikietiškuose daiktuose ir spalvose niekur nepastebejau kičo. Man ten viskas buvo taip gražu, kad norėjosi pirkti bet kokį daiktą ir vežtis namo.
Kelias i San Cristobal veda per kalnus, siauras ir su daug daug "gulinčių mentų". 100 km atstumą važiavome 4 valandas. Pakeliui į San Cristobal sustojome prie krioklių ir kaskadų.
Už 10 pesų (2Lt) gidai vedėsi i olą, kur teka požeminiai šaltiniai ir gyvena šikšnosparniai.
Pakely pilną moterų ir vaikų, parduodančių drabužius, užkandžius, nuluptus apelsinus.
Kalnuotame kelyje iš San Cristobal sustabdė vietinė mafija - kaimiečiai su peiliais užtėvėrė kelią. La coperacion mokestis už pravažiavimą - 50 pesų. Džiaugėmės kad lengvai išsisukome. Įdomiausia buvo, kad vietiniams tai tarsi pramoga, prie kelio susirinkę vaikai ir moterys stebėjo rinkliavą. Čia jau bijojau išsitraukti fotoaparatą.
Paskutines atostogų dienas praleidome name prie jūros Akumal. Jūrą turėjome kieme, tuščią, su keletu atostogaujančių amerikiečių ant kranto ir keliais snorklintojais. Anksti ryte stebėdavau kaip iš jūros pateka saulė, o vakare mėnulis. Draugas iš Sicilijos skaitė knygą "Jūra Vandenynas". Viena geriausių mano skaitytų knygų, pati tinkamiausia knyga skaityti toje vietoje. Tik kodėl jis ją skaitė angliškai pats būdamas italas taip ir nesupratau. Itališkai ta istorija turėtų skambėti daug kartų gražiau.
Šioje vietoje susirgau snorklinimo liga. Didžiuliai vėžliai, spalvotos žuvys, koralai, baltu žuvų kolonijos, raja. Tereikėdavo išeiti į kiemą, užsidėti akvalangą, lastus ir viena gražiausių pasaulyje snorklingo vietų tiesiog kieme.
Galiausiai apie maistą. Prieš išvažiuodama maniau, kad Meksikoje maistas skanesnis negu iš tikrųjų buvo. Jame tikriausiai gyvena kažkokia bakterija, prie kurios neprisitaikę mūsų europiečių skrandžiai. Beveik kasdien kuris nors iš mūsų vemdavo arba viduriuodavo, nepriklausomai nuo to, ar valgėme brangiame restorane ar kaniūškėje. Netgi aukso puodą sumesdavom tam, kuris nesusirgs kitą dieną. Džiaugėmės gale kelionės turėdami galimybę patys gaminti, nes junk food iš burger kingo beveik tapo skaniausiu ir saugiausiu Meksikos maistu. Pagrindinis patarimas ten važiuosiantiems - įsidėkite vaistų nuo virškinimo ligų.
Norėtųsi dar daug visko aprašyti, nes vėliau daug prisiminimų išblanks, bet paliksiu kitam kartui.

Kalėdos - dovanų metas

2008-12-27T11:24:00.005+02:00

Visgi netikėjau, kad Polis piešia :) Marškinėliai, kuriuos gavau per Kalėdas - mieliausia dovana.

Vasaros nereikės laukti tam, kad juos užsidėti. Šiandien iškrendame i Meksiką. Imu ir aitvarą, tikiuosi oro uoste jo neatims.
Šviesių ir karštų Naujų Metų!

Aitvaras+Lazeris

2008-12-18T18:18:00.004+02:00

Aitvarai.lt projektukas, kuriame ant aitvarų iškeltos paklodės buvo šviečiamos lazerinės projekcijos. Pagalbiniais darbais teko trupučiuka Daliai ir Vaidui prisidėti .. netgi ir aš stropos 'babina' nešiau ir rišau prie stulpo :)
Gera idėja - smagus vaizdelis!